„Įsivaizduokite – einu, bandau jungti, bet čia viena jėga išeina ir kritikuoja tuos, kurie turi daugumą, nors dar darbas nepradėtas“, – sakė Vilniaus rajono vairą po 30-ies metų iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) perėmęs socialdemokratas Robertas Duchnevičius. Interviu portalui LRT.lt jis pasakojo apie spaudimą po „istorine“ tituluotos pergalės rinkimuose ir gandus, esą savivaldybėje ims „riedėti galvos“.
Nors kovą vykusiuose rinkimuose R. Duchnevičius iškovojo Vilniaus rajono mero postą, dauguma taryboje vis dar priklauso iki šiol rajoną valdžiusiai LLRA-KŠS. Kalbėdamas su LRT.lt jauniausias Lietuvos meras teigė – prieš pradedant derėtis dėl bendro darbo, reikėjo leisti nuslūgti emocijoms. O jų, anot R. Duchnevičiaus, nestigo.
Interviu temos
- Derybos ir bendras darbas su LLRA-KŠS.
- Vadinamasis „čekučių“ skandalas.
- Tarybų narių darbo apmokėjimas.
- Švietimo situacija Vilniaus rajone.
- Infrastruktūros situacija Vilniaus rajone.
– Birželio 8-ąją Jūs, socialdemokratų frakcija ir LLRA-KŠS pasirašėte bendro darbo sutartį, o derybos dėl to truko gana ilgai – pustrečio mėnesio. Kodėl tiek užtruko, kol susitarėte?
– Matėme, kad buvo emocijų, todėl tai buvo protingi, strateginiai žingsniai. Ir rinkimų kampanija nebuvo paprasta, numatėme, kad tokie procesai gali būti. Reikėjo į derybinį procesą ateiti labai strategiškai ramiai.
Pradžioje emocijos buvo labai didelės, valdančiai partijai buvo tikrai sudėtinga pralaimėti savo pagrindinėje savivaldybėje, kur yra ir dideli resursai, ir žmogiškasis potencialas, kiti ištekliai. Matėme, kad buvo ir skundų teismui, bet aišku, tai yra paprasti teisiniai procesai. Jeigu žmogus domisi ir žino rinkimų organizavimo procesus, turbūt išnaudotų tas pačias priemones, tuos procesus ir aš pats išnaudočiau.
Man atrodė, kad emocijos turi nuslūgti, ir tada bus galima kalbėti, nes vėlgi – situacija neeilinė. Aš laimėjau mero rinkimus, o LLRA-KŠS laimėjo absoliučią daugumą taryboje. Suprasdamas, kad tokia yra rinkėjų valia, aš stengiuosi nesukelti destrukcijos. Rinkimai baigėsi ir reikia vis dėlto stengtis atsakingai valdyti, žiūrėti į žmonių likimus. Vėlgi – yra viešosios paslaugos, žmogus neturi kentėti dėl politikų nesutarimų, kovų ar savo „aš“ patenkinimo. Šiuo atveju pasirinkau ilgesnį kelią.
Aš, kaip meras, stengiuosi dirbti su visais ir vienyti visus sąrašus tame dabartiniame politiniame procese. Mano pradinis siūlymas net buvo, kad galbūt turėtume valdžią, suformuotą be opozicijos, suprantant, kad LLRA-KŠS turi daugumą taryboje ir kai kuriais klausimais vyktų laisvas balsavimas, bet prie vykdomosios valdžios prisijungtų visi [partijų] sąrašai.
Taip pat skaitykite
Tačiau tokį sutarimą buvo sunku rasti. Centro dešinei su LLRA-KŠS turbūt visada sunku rasti bendrą kalbą, nors jų programos dažnai ir sutampa. Mes net atlikome programų analizę ir palyginimą, tai žinote, kadangi čia savivalda, daug dalykų buvo bendrų. Centro dešinei pasiskelbus opozicija, bet išreiškus paramą merui, kas irgi yra savotiškai įdomus dalykas, toliau reikėjo derėtis, bet mes jau turėjome laisvesnę derybinę galią, ką pasiūlyti LLRA-KŠS. Tai, turbūt, lėmė derybinį finišą, reikėjo tik dėl programinių punktų susiderėti.
Aišku, yra keli dalykai, kur yra totali takoskyra, ir juos reikėjo aptarti, o aptarti juos man buvo labai svarbu ir galiu pasakyti, kad pasisekė tai kažkaip padaryti. Pasirašytoje sutartyje aptarti ir švietimo klausimai, ir įmonių valdymas, ir teritorijų planavimas. Tai pagrindiniai blokai, kuriuos aš akcentavau ir rinkimų metu. Tikiuosi, kad tai bus vykdoma, nes yra patvirtina parašais.
– O dėl programinių punktų buvo kažkas, kur Jūs, kaip meras, arba socialdemokratai, kaip partija, turėjote nusileisti?
– Vienas klausimas, kuris jau ėjo taryboje, nors dar nebuvo pasirašyta sutartis, gal atrodo neesminis, bet šių dienų aktualijose reikšmingas, tai seniūnaičių veiklos kompensavimas. Nusimatėme 0,2 VDMU apmokėjimą už funkcijas. Seniūnaičių veikla yra labai svarbi, ypač kaimuose, nes tai yra tiesioginis gyventojų balso atėjimas į seniūniją, o nuo to priklauso, kaip suplanuosi infrastruktūrą ir t. t.
Buvo atvejų, kai žmonės negalėjo gauti seniūnaičio telefono numerio dėl BDAR, o finansinių galimybių, išskyrus 50 eurų per metus kažkokioms išlaidoms, įsigyti ryšio priemonių jis neturėjo. LLRA-KŠS buvo įsirašiusi, kad turi būti kompensacinis mechanizmas, o aš svarsčiau, kad savivaldybės galėtų suteikti ryšio priemones.
Pradžioje emocijos buvo labai didelės, valdančiai partijai buvo tikrai sudėtinga pralaimėti savo pagrindinėje savivaldybėje, kur yra ir dideli resursai, ir žmogiškasis potencialas, kiti ištekliai.
Kadangi Lietuvą purto vadinamasis „čekiukų“ skandalas, mes kritiškai žiūrėjome [į kompensacinį mechanizmą], dabar tos emocijos sukeltos, o kur emocijos, ten žmonės gali labai kritiškai įvertinti tokius dalykus, nors, kad tas sprendimas reikalingas, iš esmės pritariu. Tik gal ne tokio dydžio, nes seniūnija nėra visa savivaldybė, plotas nedidelis, nėra, kur tiek važinėti, klausimas, ką ten kompensuosis.
Mūsų frakcija nelabai norėjo palaikyti, bet sutartyje dėl šito dalyko turėjome nusileisti, nes buvo viena iš sąlygų, kad tas projektas jau pajudėjo ir būtų keista, jei nepraeitų. Bet pavyko pasirašyti įvedant griežtus kontrolės mechanizmus.
Taip pat skaitykite
Kitas momentas – kai kurių punktų patikslinimai. Mes kalbame apie profesionalaus komandinio sporto plėtrą Vilniaus rajone – futbolo, krepšinio ir t. t. Buvo parašyta, kad turime turėti aukščiausio meistriškumo komandas, bet to reikėjo atsisakyti, nes buvo pasvarstymas, kad dabar negalime žadėti. Mano ambicija buvo didesnė, bet nusistatėme užduotis nenusistatę galutinio maksimalaus tikslo.
O šiaip viskas vyko gana sklandžiai, perkėlėme pagrindinius akcentus, kuriuos įmanoma įgyvendinti, iš mūsų programos, pavyzdžiui, apie Pagirių gimnazijos plėtrą, nes kai kurios švietimo įstaigos buvo suplanuotos, o ši nebuvo, nors poreikis ten didelis.
Taip pat matome, ilgai Vilniaus rajone tabu buvo klausimas dėl kompensacijos negavusiems vietų darželiuose. Jis buvo įrašytas ir sieksime, kad būtų skirta, nes neturime išstumti žmonių į Vilnių, kur ta kompensacija egzistuoja.
Norime įvesti gyventojo kortelę, LLRA-KŠS irgi turėjo kortelę [nusimatę]. Ir dėl asfaltuotinų kelių yra sutarimas. Mane džiugina, kad mūsų programos, kurią aš skleidžiau, daugelis svarbių ir prioritetinių punktų yra įtraukta.
– O kiek derybas sunkino arba stabdė pokalbiai dėl postų?
– Pirminė stadija buvo turbūt sudėtingesnė, kai sakiau, kad galbūt būtų protinga sujungti visus sąrašus. Sunku tarpusavyje tartis, kai kritika iš vienos politinės jėgos kitai skriejo nuo pat pirmų posėdžio akimirkų. Įsivaizduokite – einu, bandau jungti, bet čia viena jėga išeina ir kritikuoja tuos, kurie turi daugumą, nors dar darbas nepradėtas, o po to grįžtame ir deramės dėl pozicijų. Atrodo sudėtingai ir man išlaviruoti buvo sunku.
Kai aiškiai susidėliojo taškai, buvo paprasčiau. Suprantame proporciją, kad LLRA-KŠS turi 18 mandatų. Bet man svarbiausias dabar yra administracijos direktorius. Kažkodėl visi domisi vicemerais, bet vicemerai dabar yra be jokių įgaliojimų – tik patarėjai su aukštesniu koeficientu. Turbūt taip yra todėl, kad dar nesuprantame naujo teisinio reguliavimo. Administracijos direktorius yra mano, vicemeras yra mano, patarėjų jau šiek tiek sukomplektuota.
Mane džiugina, kad mūsų programos, kurią aš viešinau, daugelis svarbių ir prioritetinių punktų yra įtraukti.
Vėlgi, turime suprasti, kad jei [partija] įsitraukia į vykdomąją valdžią, turi kažką gauti. Tad du vicemerai ir buvo ta atsvara. Minimalus filtras dėl asmenybių buvo, viena tokių neoficialių sąlygų, kad nebūtų [į vicemerus skiriami] žmonės, kurie priešingą politiką vykdė prieš tai. Tai reiškia, kad jeigu mes sutarėme dėl tam tikrų dalykų, šiose pozicijose neturėtų dirbti tie žmonės, kurie anksčiau tuos dalykus stagnavo.
Dėl pozicijų derybos nebuvo labai sudėtingos, paskutinėmis dienomis buvo pats aktyviausias laikotarpis ir, atvirai kalbant, buvo tam tikrų dalykų, dėl kurių sutarties pasirašymas buvo pakibęs jau paskutinę dieną.
Aišku, ne paslaptis, kad nemažai žmonių administraciniame aparate yra iš LLRA-KŠS, tai reikėjo, kad išgirstų mano požiūrį, kad dingtų gandai, jog kažkas dabar galvas kapos.
Taip pat skaitykite
– Dėl kokių dalykų, kaip sakėte, buvo pakibęs pasirašymas?
– Dėl tam tikrų priimtų sprendimų, ne paslaptis, tarkime, administracijos direktoriaus kompetencijos. Direktorius yra stiprus, atėjo ir pradėjo ūkiškai tvarkytis, kaip turi atrodyti, tarkime, tam tikri pavadavimai, kiti momentai. Kai kam gal atrodo, kad čia kažką bandoma sukurti, bet iš tikro tiesiog bandoma tvarkingai, pagal teisės aktus sudėlioti patį valdymą, kad gyventojai kuo greičiau gautų jiems būtinas paslaugas, kokybiškus darbus ir kt., o jiems padėtų žmogus, kuris geba tai padaryti.
Gal kiti žiūri per personalijų prizmę, o mes žiūrime per darbinę. Buvo tokie dalykai, dėl kurių truputį pakibome, bet viskas susitvarkė, pasirašėme. Buvo iš mano pusės tokių minimalių nuolaidų, pasakiau, kad galėsime diskutuoti, dėliotis kitaip.
Bet tai nėra koalicijos sutartis, tai yra bendradarbiavimo sutartis, kad nebus pagaliai kišami merui į ratus, bus sudėlioti akcentai, ką galima kartu pasiekti. Preambulėje parašyta, kad [bendradarbiaujame] dėl gyventojų, nes gyventojai nori stabilumo. Įdiegėme nuostatą, kad jeigu bus poreikis, atskirus klausimus, svarbesnio pobūdžio, aptarsime koordinacinėje grupėje. Tokius saugiklius įsivedėme.
– Jūs minėjote, kad ir administraciniame aparate yra LLRA-KŠS atstovų. Apskritai, kalbant apie Vilniaus rajoną, jis ne kartą vadintas šios partijos bastionu, buvo teigta, kad norint kažką daugiau pasiekti Vilniaus rajone, reikia būti susijusiam su LLRA-KŠS. Ką Jūs pamatėte atėjęs?
– Mitą, kad jei nori kažką pasiekti, turi būti susijęs su LLRA-KŠS, galime sugriauti, nes aš čia sėdžiu ir mes kalbamės. Kai manęs paklausia apie nepotizmą ar pan., atsakau, kad visose savivaldybėse situacija, turbūt, yra bent truputį panaši, ypač regionuose, kur savivalda yra pagrindinis darbdavys. Matyt, atrastume partiškumo kad ir kaip būtų.
Kitas dalykas, kad mes, kaip valstybė, norime daugiau demokratijos, daugiau gyventojų įsitraukimo į valdymą, bet po to kritikuojame, kad kažkas yra partijos narys. Aš per rimtai į tai nežiūriu, nors kai kurie ir skleidė gandus, kad atėję visus atleisime ar dar kažką. Tikrai ne.
Mano prioritetas yra nešališkas darbas atliekant pareigas ir kokybiškų paslaugų gyventojams teikimas, kad nebūtų taip, jog dirbama dėl partinių dalykų, o ne dėl žmonių. Partiškumas nėra kažkokia problema, bet jeigu yra proteguojama tik pagal tai, aš tokių dalykų nepalaikysiu. Kaip buvo anksčiau – raganų medžiokle aš neužsiimsiu. Žmonės dirba ir jei dirba gerai, tikrai toliau dirbs. Persekiojimų tikrai nebus.
Gal kiti žiūri per personalijų prizmę, o mes žiūrime per darbinę.
Matau, kad buvo [į pareigas] atėjusių pagal partinę liniją ar pažintis, bet žinote, kai nori pritraukti specialistą į viešąjį sektorių, galiu pasakyti, yra problemų. Ir tada kartais reikia klausinėti, gal žmonės turi ką parekomenduoti, gal turi pažįstamą, kuris yra vienos ar kitos srities specialistas. Mes esame šalia Vilniaus ir Vilnius medžiojasi gerus specialistus. Turime suprasti, kad Vilniaus rajonui gerų darbuotojų pritraukimas yra iššūkis, ypač jei negalime pasiūlyti konkurencingos algos.
Taip pat skaitykite
– Po rinkimų, kai jūs laimėjote, viešojoje erdvėje buvo kartojama, kad jūsų pergalė yra istorinė, akcentuojama, kad jūs jauniausias Lietuvos meras. Jautėte dėl to spaudimą?
– Gal truputį buvo. Vis vien kiekvienam būna jauduliukas, kad, o ką mes dabar darysime. Planą turi, bet tai vis tiek yra kažkas naujo, savivaldybė yra didelė ir linkusi augti, čia atsikrausto daug jaunų šeimų iš visos Lietuvos. Tikrai neatrodė viskas taip paprasta, bet aš buvau tam pasiruošęs, nes sprendimą dėl kandidatavimo šį kartą priėmiau gerai apsvarstęs.
Pradžioje buvo sudėtinga, buvo visokiausių paskatinimų, kai kurie žmonės manė, kad gal aš čia labai veržiuosi [į merus], kad gal tai užprogramuota, bet iš tikro sprendimas buvo labai sunkiai priimtas ir aš mąsčiau, kad jei jau einu, tai einu laimėti ir su konkrečiais darbais, kuriuos noriu padaryti. Ar aš išbūsiu metus, ar trejus, ar 10 – man nesvarbu. Svarbu, kad tai, kas įrašyta programoje, būtų įgyvendinta.
Politikoje esu muštas. Nepaisant savo amžiaus, aš ir žemesniu lygmeniu, ir partiniu, nors esu komandos žmogus, jei matau minusų, nevengiu to pasakyti. Manau, kad yra normalu kalbėti apie problemas, nes tik tada jos yra sprendžiamos. Pripažinti klaidas ir atsiprašyti irgi yra normalu, tai nėra problema.
Bendravau su viena bendruomene prieš kurį laiką, buvo daug nepasitenkinimo valdžios priimtais sprendimais. Aš atsiprašiau už tuos žmones, kurie nepriėmė tinkamų sprendimų. Jei yra kažkas blogai padaryta, atsiprašyti nėra problema.
Gal truputį buvo [spaudimo]. Vis vien kiekvienam būna jauduliukas, kad, o ką mes dabar darysime.
– Minėjote vadinamąjį „čekiukų“ skandalą, jis pastaraisiais mėnesiais tapo vienas iš aktualiausių. Jūs pats taryboje dirbate nuo 2017 metų. Dėl visų savo išlaidų esate ramus?
– Nežinau. Esame davę patys pavedimus ir iš institucijų yra pavedimai patikrinti, direktoriui duotas pavedimas tvarkas peržiūrėti, bet Seimas priėmė sprendimą dėl apmokėjimų. Mūsų savivaldybės kontrolė jau atliko 2022–2023 metų dalies auditą. Pateikti nuasmeninti duomenys, bet pagal raštą, kiek mačiau, yra minimalių dalykų dėl kortelių, dėl dar kažko.
Bet aš dar prieš įsisiūbuojant visai šitai temai sakiau, kad kai kurie dalykai gali būti perspausti, o kai kurie gali būti tikri pažeidimai. Kalbant apie perspaustus, tai kažkas lygina, kiek degalų išvažinėji, yra juokinga, nes koks skirtumas – aš galiu automobilio neturėti, jį skolintis, bet teisiškai yra normalu ir nereglamentuota, kad privalai, tarkime, savo automobilį deklaruoti.
Tarkime, mes su žmona turime vieną automobilį, bet dar ir uošvienės dažnai naudojame. Mūsų teritorija yra labai didelė ir aš per savaitę privažinėju gal tūkstantį kilometrų. Jei tu nori dirbti, tai važiuoji ir važiuoji, o teritorija yra didelė. Bet man tikrai nėra suprantama, kaip Mažeikiuose ar kažkur kitame mieste žmogus tiek kilometrų „prisuka“, kai nėra jų kur tiek „prisukti“.
Nežinau, kaip galiausiai bus pas mus, bendro vaizdo dar nematėme. Prašysiu mūsų kontrolės, kad įvertintų ir ankstesnius metus, kad galėtume įvertinti, kas yra negerai. Pas mus privalumas tas, kad išmokos nebuvo tokios didelės. Aš nustebau, kokio dydžio kompensacijos kituose miestuose.
Maniau, kad Vilniaus rajone, kaip vienoje iš didžiausių savivaldybių, gyvename gerai, bet kai supratau, kokios pas mus išmokos mažos [palyginti su kitomis savivaldybėmis], net kažkaip gaila pasidarė, kad Vilniaus rajono savivaldybė taip nuvertinta. Bet tai kompensaciniai mechanizmai, nes dar ir valandos yra deklaruojamos.
Pas mus, kiek bent jau aš žinau, kolegos dažniausiai deklaravo degalų išlaidas. Teritorija didelė, kompensacijos iš pradžių buvo po 150 eurų, vėliau 200 eurų ir tik į kadencijos pabaigą 250 eurų padarė. Dažniausiai viskas sukasi apie 200 eurų vidurkį, tai du su trupučiu bako degalų. Per mėnesį tai turbūt nėra labai daug, jei dirbi ir gali tai pateisinti.
– Seimas nutarė, kad tarybų nariams bus mokamas darbo užmokestis, sudarantis penktadalį mero algos. Kai kurie merai jau tai kritikavo, buvo sakančių, kad gal tai ir antikonstituciška būtų. Kokia Jūsų pozicija?
– Manau, kad centrinė valdžia yra išsigandusi dėl šios situacijos. Situacija yra rimta, gerai, kad visus pakratė ir dar pakratys, nes mūsų visą mąstymą taip perkratė. Bet mano pagrindinis klausimas – kaip įvertinti, kad tas žmogus iš tikrųjų dirba?
Vienas tarybos narys gali važinėti, savo asmeniniu pavyzdžiu galiu pasakyti, kiek savaitgalių [darbui taryboje] paaukota, o kitas gali du kartus atėjęs paspausti mygtuką pagal partiją ir gauti tą patį atlyginimą. Dabar yra užprogramuota, kad taip ir bus.
Pagrindinis šito teisinio reguliavimo tikslas yra sutvarkyti šitą įsisiūbavusią situaciją. Bet, mano nuomone, mes vis tiek neišsprendžiame klausimo, kaip kontroliuoti, ar tikrai tas žmogus dirba, ar jis sukuria pridėtinę vertę. Čia yra pagrindinė problema. Jei būtų atlyginimas už darbo valandas, kurios būtų pagrįstos ir su griežta kontrole, gal būtų protingesnis variantas.
Nesakau, kad reikia kanceliarinėms prekėms ar degalams. Kanceliarinių išmokų tarybos nariams apskritai nelabai reikia, nes kokį rašiklį ir taip įsigysi. Dėl telefono išlaidų irgi – iki šiol neturiu darbinio telefono, turiu savo telefoną, man patogu, ir viskas.
Bet vėlgi, atlyginimo turėjimas nėra iki galo tobulas mechanizmas. Manau, kad tai yra tiesiog sprendžiama susidariusi krizė, bet toks sprendimas yra labai parankus tarybos nariams. Mes dabar padarėme jiems palankesnį modelį, kuris yra gana finansiškai stiprus ir stabilus. Skaičiavau, kad Vilniaus rajono tarybos narys gaus apie 800 eurų. Tai yra žymiai daugiau nei gaudavosi su kompensacijomis ir valandomis iki šiol.
Ką mes išsprendėme? Legalizavome tų pinigų gavimą, bet niekas už juos neturės atsiskaityti. Galima sakyti, kad atsiskaitys rinkėjui, bet žinote, galima ir per popsą kartais laimėti rinkimus.
Aš esu mokyklų tinklo išsaugojimo šalininkas, ypač nutolusiose kaimo vietovėse, nes tai yra pagrindinis gyvenimo ir kultūros centras.
– Šitame skandale ne kartą minėti ir socialdemokratų atstovai savivaldybių tarybose. Kai kurios kitos partijos, kai paaiškėja, kad jų atstovai galimai piktnaudžiavo, priima sprendimus dėl narystės stabdymo ir pan. Kaip, Jūsų galva, reikėtų partijoje spręsti piktnaudžiavusių socialdemokratų situaciją?
– Kiekvieną situaciją reikia vertinti atskirai. Partijos suvažiavime priėmėme sprendimą, kad skyriai įvertintų, užklaustų savivaldybių, kad galima būtų įvertinti tarybų narių išlaidas, imtis sprendimų, jei bus pažeidimų, kreiptis į institucijas nelaukiant. Taip pat svarstyti dėl narystės stabdymo, nors, jeigu yra tyrimai, pagal partijos statutą narystė ir taip stabdoma.
Jeigu vienos kokios sąskaitos negali nepagrįsti, čia nėra kosmosas, žiūrint į kontekstą. Grąžina žmogus tas išlaidas ir, manau, nėra problema. Bet jeigu yra sąmoningas, tikslingas veikimas kažką darant ir cisternomis degalus pilant ar komandiruotėse visai smagiai laiką leidžiant, tai čia jau reikia pagalvot. Kiekviena partija turi savo vidinę tvarką.
Kodėl taip aptakiai kalbu – bijau, kad kažkur savivaldoje po to nereikėtų nukapoti galvų, o taip visa politinė sistema galėtų griūti. Tarkime, bach ir visus pašalini, bet kitų žmonių tai nėra. Tada tikrai kiltų chaosas. Reikia protingai prie kiekvieno atvejo prieiti. Taip, sprendimai turi būti priimti, atsakomybėn žmonės turi būti patraukti, bet ne dėl kažkokios smulkmenos.
– Kalbant apie Vilniaus rajoną, vienas iš dažniausiai iškylančių klausimų yra švietimas. Kaip Jūs matote bendrojo ugdymo mokyklų tinklą rajone? Ar yra mokyklų, kurių statusą keistumėte, tarkime, iš gimnazijos į pagrindinę?
– Tai yra toks skaudus klausimas. Aš esu mokyklų tinklo išsaugojimo šalininkas, ypač nutolusiose kaimo vietovėse, nes tai yra pagrindinis gyvenimo ir kultūros centras. Bet man labai rūpi ir kokybė, o ji kai kur, kaip žinome, yra apgailėtina. Taip turbūt yra net ne dėl politinės valdžios, o dėl ilgalaikio neveikimo, sistemos apleidimo. Matome, kad ir valstybiniu mastu yra problemų su specialistų pritraukimu, algomis, motyvacija.
Mūsų mokyklos, kurios labiau nutolusios nuo sostinės į pakraščius, pasienio link, nuo tų mokyklų, kurios yra arčiau sostinės, vos ne dvigubai atsilieka. Tikslas yra ten pasiekti bent kokybės vidurkį. Kitas dalykas yra geopolitinė situacija, visi pas mus nuo pasienio tolsta.
Taip pat darbo vietos, ekonominė situacija – visi nori arčiau sostinės, nes ten dirba nemažai žmonių. Kol kas matome, kad kaimai, kurie pakraščiuose, yra nykstantys, o dėl to automatiškai mažėja mokinių skaičius ir atsiranda grėsmė mokyklų išnykimui. Tai yra skaudus klausimas, aš prie jo einu kompleksiškai.
Tai reiškia, kad negalime žiūrėti vien per švietimo prizmę, o reikia žiūrėti per žmonių pritraukimą, per investicijų pritraukimą. Kad pritrauktum investicijas, reikia turėti pramoninę zoną, o pramoninės zonos nėra, tada planavimas – visiškai kompleksiškai, nes jei nesuplanuota, kad gamykla ten gali būti, vadinasi, negali.
Jei bus darbo vietų, kursis žmonės, kelsis šeimos, bus palanki erdvė, sukursime soc. būstą, galbūt pritrauksime specialistų, duosime jaunai šeimai nemokamai ten gyventi – bendruomenė kursis, bus vaikų, o tai reiškia, bus ir potencialių „klientų“ į mokyklas.
Nemanau, kad mūsų tinklą labai reikėtų optimizuoti. Jau praėjusi valdžia jį yra optimizavusi, daugelis mažesnių mokyklų patapo skyriais gimnazijų, pagrindinių mokyklų. Tendencija rodo, kad tokio tinklo link, gimnazijų ir jų skyrių išlikimo, ir bus judama. Mano vizija tokia, kad bent pradinį ir ikimokyklinį ugdymą užtikrintume kuo daugiau kaimo teritorijose, kad būtų arti namų, o toliau tobulinti pavežimo paslaugas, kad tos gimnazijos būtų kuo stipresnės, kad atėjęs ten vaikas gautų viską.
– Iš Vilniaus rajono gyventojų, kurie kalba lietuviškai, neteko girdėti skundų, kad ugdymo įstaigose nėra užtikrinimas ugdymas valstybine kalba. Ką su tuo daryti?
– Į arčiau miesto esančias teritorijas atsikrausto daugiausia lietuviškai kalbantys žmonės ir tos priemiestinės teritorijos labai smarkiai vystosi. Avižienių seniūnijoje yra daugiau nei 14 tūkst. gyventojų. Čia kaip visa savivaldybė, kai kurios savivaldybės net ir neturi tiek. Tai yra mums rimtas iššūkis.
Negrįšiu į buvusios valdžios veikimą ar neveikimą, bet mano prioritetas ir buvo, kad arti namų savo gimtąja kalba kiekvienas galėtų gauti vietą darželyje. Kaip matome, mes įsitraukėme ir mūsų pasirašytą programą ir kompensacijos mechanizmus, ir, pagal finansines galimybes, modulinių darželių statymą, kūrimą, atradimą patalpų, glaudesnį bendradarbiavimą su ministerija.
Ministerijos geranoriškumas irgi daug ką galėtų lemti ir jis, kaip suprantu, yra. Aš pasistengsiu daryti viską, kad tai būtų įgyvendinama, kad būtų minimizuojamas trūkumas.
– Kitas klausimas – ar tautinių bendrijų vaikai Vilniaus rajone gerai išmoksta lietuvių kalbą, kuri vėliau reikalinga stojant ir į aukštąsias mokyklas?
– Tai priklauso nuo bendros kokybės, nes kai kur išmoksta geriau nei lietuviai Lietuvoje. Galiu tai pasakyti ir savo pavyzdžiu. Studijuodamas matai, kaip rašo kiti studentai, kokių klaidų daro ir supranti, kad ir kitur yra labai daug problemų. Svarbi ir pati asmenybė, kiek žmogus tam yra gabus, ar vartoja kalbą.
Kalbant apie infrastruktūrą, tai tikrai neįmanoma visų poreikių patenkinti, tai tokia specifika, kad čia reikia centrinės valdžios dėmesio, galbūt didesnių finansinių injekcijų.
Kitas dalykas yra specialistai ir kokybė mokyklose bei aplinka, kurioje gyveni. Tai yra kompleksinis klausimas. Todėl niekada nepalaikiau kai kurių dešiniųjų pozicijos, kad būtent tautinių mažumų mokyklose yra prasčiau su lietuvių kalba. Tai priklauso nuo bendros mokyklos kokybės ir specialistų trūkumo.
Jei yra regioniškumas, pasienis nutolęs, kur šiaip paplitusi, tarkime, lenkų kalba nėra gryna lenkų kalba, o persipina su rusų ir tampa tuteišių kalba ar dar kažkuo, ten dėl kultūrinių dalykų yra problema ir lietuviškose mokyklose, su lietuvių kalba ir ten nėra gerai.
Turime į problemą žiūrėti labai globaliai per integracinius, kultūrinius klausimus, per specialistus, per tai, kad žmogus norėtų. Neslėpsiu, yra pavyzdžių, kai yra lietuvių mokykla, vaikas pagal tautybę yra lenkas, bet kalba rusiškai. Tai kas čia? Problema yra gilesnė.
O tautinių mažumų mokyklų tinklas turi savo privalumą. Lenkų kalba tampa labai konkurencinga regioninės politikos atžvilgiu. Mūsų regiono vaikai moka valstybinę kalbą, anglų kalbą, moka lenkų kalbą ir papildomai rusų, ukrainiečių dabar populiarėja. Na ir žiūrėkite – jau penkias kalbas moka. Tai yra privalumas. Visada sakiau, kad tautinių mažumų mokyklose reikia stiprinti lietuvių kalbos mokymą, tai toks pat prioritetas, kaip ir stiprinti gimtosios kalbos mokymą.
– Nemanote, kad reikia sekti latvių ir estų pavyzdžiu, kur atsisakoma valstybinių mokyklų, kuriose mokoma ne valstybine kalba?
– Ne. Tai yra blogas pavyzdys. Mūsų stiprybė yra tautinė įvairovė. Mes pasaulio mastu atrodome įdomiai. Jei kokį lenkakalbį iš Vilnijos krašto nusiųsi į JAV ir pasakysi, kad jis kalba tokia kalba, bet ir tas ar anas, visi nustemba. Nemanau, kad mokyklų tinklas tik valstybine kalba yra gerai.
– Minėjote, kad Vilniaus rajonas plečiasi, vis daugiau gyventojų atvyksta čia gyventi, bet ar rajonas yra pajėgus atliepti darbo vietų ir infrastruktūrinius poreikius?
– Dėl darbo vietų yra paprasčiau, nes kartais dirbti Vilniuje yra net arčiau, nei dirbti kažkur rajono kitame gale. Mūsų rajonas yra toks didelis, kad dėl to yra problema. Bet kuriasi darbdaviai, mūsų geografinė padėtis yra palanki, daug kuriasi ir tokių įmonių, kur reikalinga nekvalifikuota darbo jėga yra gerai apmokama. Matau dar daugiau potencialo pritraukti investicijų, tik kiekvienam reikia atrasti savo vietą, kad verslas nesikirstų su gyvenamąja aplinka.
Kalbant apie infrastruktūrą, tai tikrai neįmanoma visų poreikių patenkinti, čia reikia centrinės valdžios dėmesio, galbūt didesnių finansinių injekcijų. Jau nekalbėsiu apie tai, kas yra savivaldos problema, kad savo laiku neišnaudojome struktūrinių lėšų.
Bet žiūrint iš šių dienų perspektyvos, negalime patenkinti infrastruktūrinių poreikių tiek, kiek norėtume. Mes turime 2,5 tūkst. vietinės reikšmės kelių ir dauguma jų yra neasfaltuoti žvyrkeliai. Mūsų biudžetas yra 173 mln. eurų, bet kadangi esame auganti savivaldybė, beveik pusę mūsų biudžeto suvalgo švietimas. Kai pusė biudžeto suvalgo švietimas, tu automatiškai infrastruktūrai negali daug palikti, nes yra socialinės reikmės, kiti dalykai.
Ir išeina, kad keliams mes dabar turime 7 mln. eurų suplanuotų. Mes seniai suplanavome vieną arteriją per Gilužių kaimą iš Avižienių į Zujūnus, kur reikia pravažiavimo, tai vien tas projektas tiek kainuos.
Tai yra didelė problema, kad mes galėtume poreikius tenkinti, mums reikia daugiau gyventojų, kad žmonės deklaruotų gyvenamąją vietą čia, ir reikia investicijų, kad verslas atėjęs sutvarkytų tam tikrą infrastruktūrą.
