Vienkiemyje tarp Kauno ir Prienų ganosi 33-ejų metų arklys, kurio vardas – Javtokas. Arklys pavadintas pagal krepšininką Robertą Javtoką, nes gyvūnas – labai aukštas. Šio arklio šeimininkė – 73-ejų Regina Viktorija Garmienė. Daug ko per gyvenimą mačiusi moteris šiuo metu sodyboje būna viena, todėl turi šautuvą, kad galėtų apsiginti. Mano ranka nesudrebėtų, jei kas įsiveržtų, LRT RADIJUI tvirtai taria ji.
Senjoras mano arklys, juokiasi Regina, taip pat visko per gyvenimą patyręs. Anot laidos „Už Vilniaus“ herojės, dar kolūkio laikais Metų kumeliuku išrinktas Javtokas kaip darbinis arklys buvo nupirktas jos kaimynų. Gyvendamas šalia Reginos, Javtokas nuolat atitrūkdavo ir ateidavo pas ją, mat žinojo, kur moteris laiko druską gyvuliams.
Po kiek laiko senjorė nusprendė arklį iš kaimynų nusipirkti. Taip jis pas Reginą gyvena jau 11 metų. Daug jis pas mane dirbo, sako pašnekovė, niekada jokio traktoriaus neturėjau, pas mane visada tik „arklinė technika“ buvo. Bet dabar jis jau nieko nedaro, priduria ji, oriai mėgaujasi senatve.
Sodyboje Pašventupio kaime Regina gyvena nuo 1980 m. Pagal specialybę ji – zootechnikė, todėl visą gyvenimą sukosi prie gyvūnų. Ir dabar jų krūvą turi – po jos kiemą bėgioja antys, avys ir vištos. Dar ir tris šunis moteris laiko – Eurą, Pepę ir Čikį.
Ramiai be darbo nusėdėti Regina nemoka. Net ir sulaukusi garbingo 73 m. amžiaus, ji vis dar pati skerdžia ir lupa savo aveles. Tradiciškai vyriškais laikomus darbus senjorė dirbo visą gyvenimą. „Taip gyvenimas prispyrė – reikėjo, o nebuvo kam“, – sako ji.
LRT RADIJUI Regina pasakoja šeimoje buvusi jauniausia iš 14 vaikų. Visgi išgyventi pavyko tik šešiems iš jų. Beaugant Reginai teko daug prisidėti prie ūkio, mat tėtis sunkiai sirgo, o mama šlubavo. Vėliau, jau suaugusi, ji dirbo kiaulių fermos vedėja.
Žlugus kolūkiams, moteris neteko darbo, todėl nusprendė pinigų užsidirbti pardavinėdama pieną. Atsikėlusi 3 val. ryto, ji pamelždavo karves, susipildavo pieną į 70 litrų talpos kanistrus, susikraudavo juos į vežimą ir nuvažiuodavo į Pakuonį. Ten ji pieną perdėdavo į autobusą ir su juo nuvažiuodavo į Kauną, kur jį ir parduodavo.
Moteris neslepia – tokiems žygiams prireikdavo didžiulės fizinės jėgos. Bet ir vėl, kitos išeities nebuvo. Už ūkį atsakinga ji buvo viena – būdama vos 44 metų ji liko našle.
„Mano pirmas vyras, vaikų tėvas, mirė jaunas, 1994 m., būdamas 49 metų. Plaučių onkologija. Staigiai per pusę metų mirė – lapkritį diagnozavo, balandžio 25 d. palaidojom. Išgyvenom kartu 25 metus“, – atvirauja Regina.
Prieš beveik 2 metus palaidojo ji ir antrą savo vyrą. Susituokę mes nebuvom, sako moteris, tačiau kartu išgyvenom 27 metus, jis 68-erių mirė.
Nors Regina neslepia, kad su ūkiu susitvarkyti vyriškos rankos visai ir priverstų, apie antrąją pusę šiuo metu ji tikrai negalvoja. „Žinokit, sunku jau man su kitu žmogumi, o [kitam] prie manęs dar labiau“, – juokiasi ji.
Paklausta, o ar nebijo vienkiemyje gyventi viena, moteris sako dėl saugumo laikanti ginklą. „Nevalia belstis į mano duris ne laiku“, – taria ji.
„Mano ranka nesudrebės. Mane gyvenimas taip užgrūdinęs. Daug patyčių, daug visko gyvenime turėjusi, turiu storą odą užsiauginusi. Manęs nepastums bet kas, nepamins. Ir jeigu kažkas, atsiprašant, man šlapinsis ant galvos, aš nesidžiaugsiu, kad šiltas lietutis lyja“, – teigia Regina.
Patyčias, ką mini moteris, patyrė ji dėl to, kad serga raudonąja vilklige – liga, dėl kurios kartais smarkiai nušąšta jos veidas. Anksčiau moteris sako dėl to labai kompleksavusi, tačiau dabar stengiasi į tai numoti ranka.
„Aš jau dirbau brigadininke, stojau mokytis neakivaizdžiai į Marijampolę. Kai tarybinio sodininkystės ūkio direktoriui į kontorą atnešiau pasirašyti dokumentus dėl stojimo, jis manęs paklausė: „Ką, tau kiaules šert negerai?“. Pasakiau: „Direktoriau, gal sveikata ne visada galės leisti“. O jis pasakė: „Ką tu, kad tavo nosis nušašus, tu ligonį vaidini?“
(...) Ir paskui dirbant tokių [replikų] pasitaikydavo. Eiliniai traktoristai, eiliniai darbuotojai pasakydavo: (...) „Kaip ji su tokiu snukiu gali žmonėms iš viso rodytis?“ – skaudžiais prisiminimais dalijasi moteris.
„Mano visas gyvenimas – kova už būvį“, taria ji, ir sako, kad pakelti tokius kandžius žodžius ji galėjo tik neužsidarydama savyje.
„Reikia eiti, stengtis, bendrauti, išsikalbėti. (...) Galbūt atsitiktinai susitikus kely su kažkuo, kas tavęs nežino, nepažįsta, su juo išsikalbėjus apie savo problemas, jis tau duos tokį patarimą, kad tau suluš tas kiautas, kuriame esi užsidaręs“, – sako senjorė.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
