EBU vadovas: matomas padidėjęs valdžios spaudimas visuomeniniams transliuotojams, o tai kelia nerimo

Žiniasklaidos laisvės indekse Lietuva atsidūrė septintoje vietoje, tai rodo, kad rimtai žiūrime į žiniasklaidos laisvę, interviu portalui LRT.lt sako Europos transliuotojų sąjungos (EBU) generalinis direktorius Noelis Curranas. Pasak jo, tai svarbu, kadangi dabar žiniasklaidos nepriklausomumas – veiksnys, pagal kurį šalys vertinamos ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Europos transliuotojų sąjunga (EBU) – vienijantis profesinis aljansas, jungiantis 115 transliuotojų organizacijų 56 valstybėse Europoje ir už jos ribų, taip pat 34 asocijuotus narius Azijoje, Afrikoje, JAV ir Pietų Amerikoje. Organizacija atstovauja visuomeninių transliuotojų interesams ir juos gina tarptautiniu ir vietos mastu.

EBU generalinio direktoriaus teigimu, Lietuvos rezultatas yra gana didelis pasiekimas, tačiau negalima to priimti kaip savaime suprantamo dalyko, tad svarbu, kad gera reputacija ir nepriklausomumas nuo valdžios būtų išlaikyti.

N. Curranas LRT.lt taip pat sakė, kad kai kuriose šalyse matomas padidėjęs valdžios spaudimas visuomeniniams transliuotojams, o tai kelia nerimo. EBU vadovas pridūrė, kad matomas stiprus ryšys tarp stiprios visuomeninės žiniasklaidos ir demokratijos, o Europa šiuo metu labai atidžiai stebi visas šalis, ar jos laikosi pagrindinių mūsų laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos principų.

– Anksčiau interviu esate pažymėjęs, kad spaudimas visuomeninių transliuotojų nepriklausomumui auga. Kodėl taip yra? Papasakokite daugiau apie visuomeninių transliuotojų patiriamą spaudimą nepriklausomumui – ką galime padaryti, kad užkirstume tam kelią?

– Visų pirma, didžiojoje dalyje Europos visuomeniniai transliuotojai išlieka nepriklausomi ir patikimi, jais visuomenė visiškai pasitiki. Tai ypač matome krizinėmis situacijomis, pavyzdžiui, per koronaviruso krizę arba karą Ukrainoje – visoje Europoje žmonės atsigręžia į visuomeninius transliuotojus.

Tačiau svarbu pasakyti, kad kai kuriose šalyse matome padidėjusį valdžios spaudimą visuomeniniams transliuotojams. Kodėl tai vyksta? Tai vyksta, nes jie mano, kad gali iš to išsisukti, tiesą pasakius, jie mano, kad gali tai daryti.

Tai vyksta tose šalyse, kur susiformavusios silpnesnės (visuomeninio transliuotojo) valdymo struktūros, tam tikro tipo vadovavimas. Tai nėra kairės ar dešinės klausimas – tai labiau demokratijos klausimas.

Padidėjęs spaudimas nepriklausomumui pasireiškia tiesiogiai skiriant vadovybę ir valdybos narius. Spaudimas pasireiškia tiesioginiais įsikišimais, spaudimu vyriausiajai vadovybei. <...>

Taip pat matome, kai tiesiogiai kišamasi į redakcijos darbą, kai visuomeninis transliuotojas nuolat kritikuojamas, sulaukiama privačių, o kartais ir viešų grasinimų dėl finansavimo, keičiamas finansavimas, nebent redakcija laikosi tam tikros politinės linijos.

Visuomeniniais transliuotojais pasitikima, jie yra nepriklausomi, tačiau kai kuriais atvejais situacija kelia nerimo.

Taigi spaudimas visuomeniniams transliuotojams pasireiškia įvairiais pavidalais ir įvairiomis formomis, o šios tendencijos kelia nerimo. Bendrai kalbant, visuomeniniais transliuotojais pasitikima, jie yra nepriklausomi, tačiau kai kuriais atvejais situacija kelia nerimo.

– Galbūt galėtumėte papasakoti, kurios šalys jums kelia nerimo?

– Manau, apie jas gerai žinome, tačiau nemėgstu sudarinėti šalių sąrašų. <...> Taip pat matome, kad tose šalyse, kur anksčiau dėl to nekildavo klausimų, šiuo metu išsakomas rūpestis dėl valdžios paskyrimų visuomeniniams transliuotojams.

Neseniai BBC turėjome atvejį dėl tarybos pirmininko, kuris turėjo pasitraukti dėl kontroversijos, susijusios su tuometiniu Jungtinės Karalystės ministru pirmininku Borisu Johnsonu. Tai neįprasta tokioje šalyje – BBC yra nepriklausomas transliuotojas ir tokią reputaciją užsitarnavo per dešimtmečius darbo.

– Paminėjote, kad visuomeniniai transliuotojai išlieka nepriklausomi. Ar galėtume pabrėžti, kad Europos transliuotojai atsilaiko prieš šį spaudimą, kad nėra taip paprasta juos kontroliuoti?

– Manau, labai svarbu pabrėžti – nors spaudimą patiria daug šalių, Europoje visuomeniniai transliuotojai išlieka nepriklausomi, o visuomenė jais pasitiki. Paminėjau Jungtinę Karalystę – BBC Jungtinėje Karalystėje išlieka tas transliuotojas, kuriuo visuomenė pasitiki labiausiai.

Matome, kad Lietuvoje taip pat labai pasitikima LRT. Lietuva turi gerą reputaciją dėl žiniasklaidos laisvės, o tai sunkiai uždirbta reputacija. Labai svarbu, kad reputacija ir nepriklausomumas nuo valdžios būtų išlaikyti.

Taigi, kalbant bendrai, Europoje visuomeniniais transliuotojais pasitikima, jie nepriklausomi, tačiau taip pat matome nerimo keliančių tendencijų. Neturėtume apsimesti, kad tai nevyksta.

– Matome tendencijų, kai žmonės sako nepasitikintys visuomeniniais transliuotojais, kad jie turėtų būti labiau kontroliuojami. Šios tendencijos itin išryškėjo per koronaviruso krizę ir karantiną. Kodėl blogai, kai visuomeninis transliuotojas kontroliuojamas valdžios ir politikų?

– Manau, koronaviruso krizė buvo geras pavyzdys – tuo metu visuomenei reikėjo įvairių nuomonių, skirtingos informacijos apie tai, kaip plinta koronavirusas, koks skiepų poveikis. Visuomenei reikėjo patikimos informacijos.

Vyriausybės turi vykdyti tam tikrą politiką, svarbu, kad joms būtų suteikta eterio pristatyti, tačiau taip pat svarbu girdėti vykdomą politiką kritikuojančius balsus. Tai esminis demokratijos elementas – ne tik girdėti kritikuojančius balsus, bet ir suteikti vyriausybei galimybę pateikti argumentų, įvairių nuomonių. <...>

Nerimo kelia tai, kad kai kuriose valstybėse valdžia, vykdydama tam tikrą politiką, imasi spausti visuomeninę žiniasklaidą, kad remtų tą politiką ir eteryje nebūtų ją kvestionuojančių žmonių. Manau, tai iš esmės ydinga ir kelia realią grėsmę demokratinėms diskusijoms Europoje.

– Taigi nepriklausoma visuomeninė žiniasklaida gali užtikrinti demokratiją ir žodžio laisvę?

– Europoje atlikti tyrimai rodo, kad šalys su stipria visuomenine žiniasklaida vertinamos kaip turinčios stipresnę demokratiją <...>. Matome tiesioginį ryšį tarp stiprios visuomeninės žiniasklaidos ir demokratijos.

Matome tiesioginį ryšį tarp stiprios visuomeninės žiniasklaidos ir demokratijos.

– Kas turėtų užtikrinti, kad visuomeninis transliuotojas yra nepriklausomas? Įstatymuose viskas gali atrodyti tobulai, tačiau įstatymai gali pasikeisti, ypač tada, kai keičiasi valdžia.

– Manau, įstatymai svarbūs – jie gali būti pakeisti, bet svarbu turėti teisinę sistemą, kuri reglamentuoja nepriklausomumą, ir įrankius, kaip šį nepriklausomumą užtikrinti. Taip pat svarbu, kad valdžia to laikytųsi.

Svarbu turėti ir nepriklausomą priežiūros instituciją, kuri užtikrintų, kad laikomasi taisyklių, taip pat turėti nepriklausomą žiniasklaidą, kuri galėtų kvestionuoti valdžios sprendimus dėl žiniasklaidos laisvės.

Manau, kad Europa šioje srityje nori vaidinti vis didesnį vaidmenį. Šiuo metu svarstomas naujasis Europos žiniasklaidos laisvės aktas, kuris nustato žiniasklaidos laisvės kriterijus. Į tai Europa žiūri labai rimtai – daug rimčiau nei kažkada anksčiau žiūrėjo į klausimus, susijusius su paskyrimais, nepriklausomu reguliavimu, redakcijos apsaugos priemonėmis ir nepriklausomumo išsaugojimu.

Manau, Europa šiuo metu labai atidžiai stebi visas šalis, ar jos laikosi pagrindinių mūsų laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos principų.

– Ar gali visuomenė dalyvauti šiame procese ir padėti užtikrinti, kad visuomeninis transliuotojas būtų nepriklausomas ir laisvas?

– Tai matėme įvairiose Europos šalyse – kai visuomeninei žiniasklaidai kildavo grėsmė, visuomenė į tai reaguodavo – su demonstracijomis, protestais. Taip pat matėme, kaip stipriai sureaguodavo įvairios kultūros ir politikos grupės.

Žinoma, tikimės, kad nepasieksime tos ribos, kai visuomenė turės reaguoti, <...> tikimės, kad nepriklausomumas bus išsaugotas ir nesusidarys krizinė situacija. Vis dėlto, tokiais atvejais matėme, kad visuomenė sureaguoja stipriai.

– Šių metų organizacijos „Reporteriai be sienų“ sudarytame žiniasklaidos laisvės indekse Lietuva atsidūrė septintoje vietoje, nors pasaulyje matome žiniasklaidos laisvės varžymą. Ar mūsų rezultatas trapus? Galime juo tiesiog džiaugtis, ar visgi žiniasklaidos laisvės siekimas yra procesas?

– Visų pirma, kad Lietuva septinta – gana didelis pasiekimas. Manau, tai rodo, jo Lietuva rimtai žiūri į žiniasklaidos laisvę, kad Europoje Lietuva nori būti matoma kaip ta valstybė, kuri turi nepriklausomą žiniasklaidą ir nepriklausomą visuomeninį transliuotoją.

Dabar žiniasklaidos nepriklausomumas – veiksnys, pagal kurį šalys vertinamos Europoje ir pasaulyje.

O tai svarbu, nes dabar žiniasklaidos nepriklausomumas – veiksnys, pagal kurį šalys vertinamos Europoje ir pasaulyje. Tai, kad Lietuva atsidūrė septintoje vietoje, rodo, jog turite visuomeninę žiniasklaidą palaikančią kultūrą, tačiau negalime to priimti kaip savaime suprantamo dalyko. Tai labai vertinga, todėl turite stengtis tai išsaugoti. <...>

Žinoma, turime pripažinti Lietuvos pasiekimus, tačiau turime būti budrūs, kad išsaugotume tą nepriklausomumą, nes jis sunkiai iškovojamas.

– Turėtume toliau dirbti, kad tai išsaugotume. Nėra taip, kad kartą pasiekėme tokį rezultatą ir mūsų darbas baigtas.

– Ši dinamika keičiasi kiekvienais metais, su kiekviena valdžia, ši dinamika keičiasi bėgant metams, taigi turite kovoti, kad išsaugotumėte nepriklausomumą. Dėl to verta kovoti.

– Norėčiau pasikalbėti apie visuomeninių transliuotojų valdyseną – kokios, jūsų manymu, yra gerosios praktikos, kas turėtų skirti narius į visuomeninių transliuotojų tarybas, kad nebūtų spaudimo iš išorės?

– Visuomeninio transliuotojo valdyme svarbūs skyrimo į pareigas kriterijai – svarbu, kad šie kriterijai būtų skaidrūs, kad būtų aišku, kaip žmonės paskiriami ir kokie žmonės gali būti paskiriami.

Į pareigas kandidatus turėtų skirti ne tik Vyriausybė, parlamentas, bet taip pat interesų grupės, visuomenės atstovai <...>. Svarbu nustatyti, kam visuomeninio transliuotojo taryba gali daryti įtaką ir kokia turi būti vadovybės kompetencija.

Svarbūs visi šie veiksniai – skaidrus tarybos veikimas, aiškus skyrimo procesas, kriterijai, kas gali būti tarybos nariu, ir įvairovė asmenų, skiriančių tarybos narius. <...>

– Neseniai diskutavome, ar kandidatai užimti generalinio direktoriaus pareigoms turėtų būti įvardyti viešai, ar ne. Kai kurie argumentavo, kad turėtume apsaugoti kandidatų privatumą, kiti teigė, kad visuomeninis transliuotojas yra svarbi organizacija, tad viskas turėtų būti vieša.

Jūsų nuomone, ar kandidatų vardai turėtų būti vieši? Ar turėtume viešai diskutuoti apie kandidatų programas? Kokia EBU praktika?

– <...> Kalbant bendrai, Europoje informacija apie kandidatus lieka konfidenciali – kadangi varžomasi dėl pareigų, žmonės, ypač dirbantys privačiame sektoriuje, dėl savo einamų pareigų gali nenorėti kandidatuoti, jei neužtikrinamas konfidencialumas.

Tačiau yra ir išimčių, pavyzdžiui, generalinio direktoriaus rinkimo procesas Prancūzijoje – labai viešas. Kandidatai stoja prieš parlamentą ir turi atsakyti į klausimus, pateikti argumentus. <...> Taigi įvairios šalys turi skirtingą požiūrį, tačiau dažniausiai tai konfidencialu.

– Nėra geresnio ar blogesnio būdo?

– Mano manymu, svarbiausias klausimas, ar paskyrimas – nepriklausomas. Svarbu, kokie kriterijai keliami užimti šioms pareigoms, ar asmuo juos atitinka, ar jis pasiryžęs išsaugoti visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą. Man šie aspektai svarbiausi.

Kaip ir sakiau, situacija skiriasi įvairiose šalyse – Prancūzija mano, kad jų pasirinktas būdas geriausias, kitos šalys mano, kad geriausias procesas tada, kai viskas išlieka konfidencialu.

– Matome, kad komercinė žiniasklaida ir kai kurie politikai kelia klausimus dėl visuomeninių transliuotojų svarbos. Ką turime daryti, kad išliktume svarbūs? Ar manote, kad visuomeniniai transliuotojai turėtų permąstyti vietą žiniasklaidos lauke?

– Visų pirma, turime pasakyti, kad daugelyje Europos šalių išliekame labai svarbūs, o internetinėje erdvėje visuomeninė žiniasklaida rikiuojasi 1–3 vietose. Tai matėme ir per COVID-19 krizę, kai visuomeninė žiniasklaida buvo itin svarbi ir rekordiški daug žmonių atsigręžė į visuomeninę žiniasklaidą. Savo svarbą matome ir tada, kai nušviečiame karą Ukrainoje.

Kad išliktume aktualūs, reikia didinti veiklą internetinėje erdvėje, pasiekti jaunąją auditoriją. Mums reikalingos programos, kurios gerai veikia internete, domina jaunąją auditoriją.

Svarbiausia, turime išlaikyti pasitikėjimą, tai mūsų ryšio su auditorija pagrindas. Jei prarasime pasitikėjimą, prarasime auditoriją, o tada neliks ir mūsų ateities. Mano manymu, tai iššūkis visai žiniasklaidai, ne tik visuomeniniams transliuotojams. <...>

Svarbiausia, turime išlaikyti pasitikėjimą, tai mūsų ryšio su auditorija pagrindas.

Manau, visuomeninė žiniasklaida vis daugiau dėmesio skiria veiklai internete, jaunajai auditorijai, pasitikėjimui išsaugoti ir kokybei bei įvairovei užtikrinti.

– Tačiau jaunimas nenori žiūrėti žinių ar klausytis radijo, o informacijos ieško socialiniuose tinkluose. Kaip galime pritraukti jaunąją auditoriją?

– Tai – iššūkis visiems. Jaunoji auditorija nepastovi, ji turi daugybę pasirinkimų – daugiau nei kada nors anksčiau. <...> Jaunimas iš tiesų vartoja labai daug naujienų, tačiau jos kitokios, randamos socialiniuose tinkluose.

Taigi kyla klausimas, kokiu kitu būdu pateiksime naujienas, kad pritrauktume tą auditoriją. Manau, mums ji nėra įprasta, pavyzdžiui, jaunimas mėgsta žiūrėti tiesiogines sporto transliacijas <...>.

Visuomeniniai transliuotojai sugeba gerai pateikti kokybiškus filmus ir serialus, aktualijų naujienas, tiesiogines sporto transliacijas ir įvairias kitas programas, kuriomis domisi jaunesnė auditorija – tvarumo, klimato kaitos, įvairovės temomis... Taigi nesame praradę šios auditorijos, tiesiog turime užtikrinti, kad ir toliau turėsime kokybiško ir juos pritraukiančio turinio.

– Vadinasi, negalime sakyti, kad jaunesnė auditorija nesidomi, nežiūri, neklauso ir neskaito mūsų, todėl ją praradome, todėl mums ji nereikalinga. Turime keistis ir būti ten, kur lankosi būtent jaunimas?

– Taip, turime keistis. „Eurovizijos“ dainų konkursas pritraukė rekordiškai daug jaunimo. „Euroviziją“ žiūri vis daugiau jaunimo, tačiau jauni žmonės ją žiūri kitaip – stebi veiksmą „TikTok`e“, o informacijos apie atlikėjus ieško socialiniuose tinkluose.

Turinį turime pateikti tose platformose, kuriomis naudojasi jaunoji auditorija, turime užtikrinti, kad tas turinys jaunimui bus patrauklus.

– Kelis kartus kalbėjomės apie pasitikėjimą visuomeniniu transliuotoju. Ar sudėtinga išlaikyti šį patikimumą? Kaip galime jį išlaikyti?

– Tai sudėtinga, nes patikimumą mažina nuolatiniai išpuoliai prieš visuomeninius transliuotojus socialiniuose tinkluose, kai kuriose valstybėse – ir išpuoliai iš politikų. Tačiau Europoje labiausiai pasitikima būtent visuomenine žiniasklaida.

Patikimumą mažina nuolatiniai išpuoliai prieš visuomeninius transliuotojus socialiniuose tinkluose, kai kuriose valstybėse – ir išpuoliai iš politikų.

Visi mūsų nepriklausomi tyrimai tai rodo. Turime užsidirbti tą pasitikėjimą, o tam turime būti nepriklausomi, investuoti į turinį, žurnalistų mokymus. Prie patikimumo prisideda visi šie aspektai, mano manymu, nepriklausomumas – esminis.

– Kitas mano klausimas taip pat susijęs su patikimumu – Lietuvoje neseniai diskutavome, ką visuomeninio transliuotojo žurnalistai gali ir ko negali skelbti socialiniuose tinkluose, kiek gali būti ribojama žurnalistų žodžio laisvė, kiek galime kritikuoti politikus ir valdžios sprendimus. Kokia EBU praktika?

– Tai labai sudėtinga tema, su kuria susiduria visi mūsų nariai. Manau, vyrauja požiūris, kad žurnalistams, žmonėms, dirbantiems su naujienomis ir aktualijomis bei kitiems darbuotojams galioja skirtingos taisyklės.

Žmonės, dirbantys su naujienomis ir aktualijomis, socialiniuose tinkluose turi būti matomi kaip visiškai nepriklausomi. Toks požiūris vyrauja Europoje, tačiau yra skirtumų tarp to, kokios taisyklės taikomos kitiems darbuotojams, kurie tiesiogiai nedirba su aktualijomis.

Man atrodo, jiems suteikiama daugiau laisvės, leidžiama šiek tiek labiau atskleisti nuomonę. Vėlgi, kalbame ne apie tai, kad jiems galima sakyti, kas patinka, bet galima turėti labiau asmenišką ryšį su socialiniais tinklais.

Vis dėlto, jei jau dirbi su aktualijomis, socialiniuose tinkluose turi būti visiškai nešališkas. Jei žmonės gali prikibti prie įrašo, pakenki ne tik sau, bet ir organizacijai. <...> Tai nešališkumo, požiūrių įvairovės klausimas, kai nesakoma, kad „nekenčiu šios valdžios, nes ji padarė A, B ar C“. Žurnalistai negali taip elgtis.

Svarbiausia atrodo nešališkumas, įvairių požiūrių pateikimas. Tai tikrai įmanoma įvykdyti, o daugumai visuomeninių transliuotojų žurnalistų Europoje tai gana paprasta.