Šiandien Seimo nariai Vilius Semeška ir Paulė Kuzmickienė kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK) dėl Kaliningrado srities ir Kaliningrado miesto pavadinimo nevartojimo, keičiant jį Karaliaučiaus pavadinimu, rašoma Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pranešime žiniasklaidai.
Pasak kreipimąsi inicijavusių Seimo narių, dabartinis esamas pavadinimas priklauso rusiškam naratyvui ir atsirado SSRS vykdant agresinius veiksmus Antrojo pasaulinio karo metu. Sovietų Sąjungos regionas buvo pavadintas seno bolševikų revoliucionieriaus Michailo Kalinino vardu. Po mirties Kalinino garbei jo vardu buvo pervadinta net keletas miestų. Vienas iš jų – anuomet Kionigsbergas, dabar Kaliningradas – tą vardą išlaikė iki šiol.
Karo Ukrainoje kontekste reikia peržvelgti pavadinimus, atsisakyti mūsų kalbai svetimų pavadinimų vartojimo. „Jau seniai metas atsisakyti sovietinio palikimo ir neteršti mūsų Valstybinės kalbos svetimkūniais. Solidarizuojamės su kaimynais lenkais ir kviečiame lietuvių kalboje nenaudoti mums primestų, dirbtinų pavadinimų“, – teigė Seimo narys V. Semeška.
Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė atkreipė dėmesį į Maskvos vykdytą kryptingą toponimikos politiką, kurią šiandien privalome pakeisti.
„Sovietų Sąjungai kaip karo grobis atitekusi Rytų Prūsijos dalis, pavadinta Kaliningrado sritimi, po Antrojo pasaulinio karo buvo priskirta Rusijos Federacijai. Čia niekada negyveno rusai, o Stalinas melavo apie istorines rusų žemes. Siekdama laiduoti regiono priklausomybę Maskva taikė ir kryptingą toponimikos politiką, buvo rusifikuoti vietovardžių ir vandenvardžių pavadinimai.
Keičiant pavadinimus, ne tik orientuotasi į tai, kad naujų vietovardžių reikšmės būtų suprantamos srities kolonizatoriams iš įvairių SSRS dalių, bet ir į srities priklausomybės sovietams legimitimizavimą. Atėjo metas nesitaikstyti su istorijos klastojimu, atsisakyti dubliuoto vietovardžių ir vandenvardžių vartojimo ir grįžti prie istorinės toponimikos – iš esmės sugrąžinti Karaliaučiaus kraštui baltiškąjį lingvistinį identitetą“, – kalbėjo Seimo narė.
Ekspertė: Kaliningradą vadinti Karaliaučiumi galima tik kalbant apie istorinius dalykus
Siūlymas oficialioje vartosenoje Rusijos Kaliningrado srities ir miesto pavadinimus pakeisti į Karaliaučiaus labiau politizuotas nei racionalus. Senus lietuviškus pavadinimus galima vartoti tik kalbant apie šį kraštą iki Antrojo pasaulinio karo, sako Rytprūsių tyrinėtoja.
„Man tai toks dirbtinis bandymas politizuoti. Nepatogu, ir tai nebėra Karaliaučiaus kraštas“, – penktadienį BNS sakė Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Kiseliūnaitė.
„Jeigu vartosime tik senuosius, tradicinius pavadinimus, žmogų dezorientuosime. Jis pasiima žemėlapį ir neranda tų pavadinimų“, – teigė ji.
Pasak D. Kiseliūnaitės, svarstant apie Kaliningrado miesto ir srities pavadinimų keitimą, reikėtų kalbėti apie visus tos srities vietovardžius – negalima vienų keisti, kitų – ne.
Kita vertus, anot jos, senieji pavadinimai netinka šiuolaikinei Rusijos teritorijai.
„Man, kaip Rytprūsių tyrinėtojai, sunku būtų įsivaizduoti, kad kalbant apie šiuolaikinį kraštą, Rusijos teritoriją, militarizuotą iki ausų, kalbėtume, kad tai yra Karaliaučius, kad cigarečių ar degtinės kontrabanda eina iš Tilžės“, – BNS sakė profesorė.
Ji priminė, jog Lietuva Rusiją laiko nedraugiška šalimi, be to, sovietų valdžia sunaikino Karaliaučiaus kraštą, pakeitė jo pavadinimus ir jį patį.
„Nebėra Karaliaučiaus, nėra paties miesto, nebėra jo dvasios, ten gyvena visiškai nauji žmonės, kurie nepuoselėja to krašto tradicijų. Priešingai – jie sugriovė tą kraštą. Man net liežuvis neapsiverčia vadinti jį Karaliaučiumi“, – kalbėjo D. Kiseliūnaitė.
Pasak jos, VLKK anksčiau yra priėmusi nutarimą, kad kalbant apie istorinį Karaliaučiaus kraštą rekomenduojama vartoti tradicinius lietuviškus vietovardžius – Karaliaučius, Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis. Taip pat leidžiama kelio ženkluose rašyti du pavadinimus.
Profesorė pabrėžė, kad senųjų pavadinimų vartosena pagrista tik tuo atveju, kai kalbama apie laikotarpį iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Šią savaitę Lenkijoje įsigaliojo rekomendacija Kaliningradą, tarp Lenkijos ir Lietuvos įsiterpusį Rusijos anklavą, vadinti Karaliaučiumi (lenk. Królewiec).
Šios šalies Plėtros ir technologijų ministerija pabrėžė, kad Lenkija taip grįžta prie tradicinių pavadinimų, susijusių su istorija ir kultūros paveldu.
„Nenorime rusifikacijos Lenkijoje, todėl nusprendėme Kaliningradą ir Kaliningrado sritį pervadinti gimtąja kalba. Šie pavadinimai mums primesti ir yra dirbtiniai, nesusiję su mūsų istorija“, – teigė plėtros ir technologijų ministras Waldemaras Buda.
Reaguodamas į šį Lenkijos sprendimą Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad „tai jau net nebe rusofobija, šie Lenkijoje vykstantys procesai yra kone beprotybė“.
Karaliaučiaus miesto pradžia – vokiečių ordino Karaliaučiaus pilis, XIII amžiaus viduryje pastatyta prūsų sembų gyvenvietėje Tvankstoje. Gyvenvietė buvo pavadinta Čekijos karaliaus Pršemislo II Otakaro garbei Kunigsbergu, vėliau – Kionigsbergu (Karaliaus kalnu).
Karaliaučiaus pavadinimas nuo 16 amžiaus vartotas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvių raštijoje.
1946 metais Sovietų Sąjunga miestą pervadino Kaliningradu SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Michailo Kalinino garbei.
