„Viena moteris, kai terapiją vedžiau Vokietijoje, apsiverkė ir išėjo. Atrodė, kad viskas normaliai vyko, bet po kokio gero pusvalandžio ji taip pradėjo raudoti...“ – apie netikėtas žmonių reakcijas pasakojo miškininkas ir gidas, miško terapijos pradininkas Lietuvoje Linas Daubaras. Apie tai, kuo tokia terapija naudinga ir kaip ji vyksta jis sutiko pasidalyti su LRT.lt skaitytojais. Įdomu tai, kad visą gyvenimą šalia gamtos buvęs vyras miško terapijoje ir pats išmoko į aplinką žvelgti visai kitomis akimis bei atrado dalykų, kurių anksčiau nė nebuvo pastebėjęs.
Atrasti miško terapiją padėjo... karantinas
LRT.lt pašnekovo gyvenime gamta visada užėmė svarbią vietą, pagrindinė jo profesija – miškininkystė, tačiau taip pat domina medžioklė bei turizmas. Pastarojoje srityje L. Daubaras darbuojasi jau daugiau kaip 30 metų, o taip pat jis dėsto Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje.
„Kadangi noriu vis kažką daryti įdomesnio, tai nevisai tradiciniame turizme esu, o aktyviame. Labai daug dirbu su dviračių turizmu ir tuo pačiu savo miškininko žinias pritaikau. Važiuojam per nacionalinius parkus dviračiais, palei jūrą, miškus, laukus. Natūraliai išeidavo, kad žmonėms pasakoju ne tik apie istoriją ar geografiją, bet ir gamtą“, – kalbėjo jis.
Prasidėjusi koronaviruso pandemija sugriovė įprastą gido L. Daubaro rutiną, užsivėrus turizmo sektoriui mėgstamą veiklą – ekskursijų organizavimą – teko kuriam laikui sustabdyti. Tiesa, įpratusiam visada kuo nors užsiimti vyrui tai nebuvo kliūtis, o priešingai – suteikė galimybę įsigilinti į miško terapijos subtilybes.
„Prisiminiau savo pagrindinę specialybę ir išsiaiškinau, kad Vakarų pasaulyje labai populiarėja gamtos terapija“, – LRT.lt pasakojo jis.
Anot pašnekovo, gamtos terapiją, dar vadinamą tiesiog miško terapija, sudaro trys pagrindinės dalys, iš kurių pirmoji yra miškininkystės arba gamtos išmanymas, taip pat ekskursijų metodika, tačiau lygiai taip pat svarbios ir medicininės, mokslinės žinios. Dvi išvardytas sritis L. Daubaras pasakojo puikiai išmanantis, tai ir paskatino nerti į naują sritį.
2022 metais miško terapijos jis mokėsi Australijoje. Tiesa, tuo metu dėl pandemijos sienos buvo uždarytos, tad didžiąją dalį teorijos jis krimto nuotoliniu būdu, o vėliau praktikavosi Vokietijoje.
„Dabar esu miškininkas, turizmo ir gamtos terapijos specialistas“, – kalbėjo L. Daubaras.
Ne vienerius metus pašnekovas vadovavo Lietuvos gidų asociacijai, o prieš metus įkūrė Gamtos terapijos asociaciją, prie kurios, pasakojo jis, prisijungė apie 15 šia sritimi susidomėjusių bendraminčių.
„Kadangi man pačiam trūksta medicinos žinių, tai didžioji dalis asociacijos narių yra medikai iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU), taip pat yra gamtininkų, kraštovaizdžio specialistų. Mes bandome surinkti tokią kompaniją, kuri galėtų padengti visas terapijos sritis“, – paaiškino jis.
Terapijos nauda: stirpina ir kūną, ir sielą
Paprašytas paaiškinti, o kas gi toji paslaptingai skambanti gamtos terapija, LRT.lt kalbintas gidas pabrėžė, kad daugybė objektyvių mokslinių tyrimų atskleidė, jog buvimas miške teigiamai veikia žmogaus organizmą. Įdomu tai, kalbėjo jis, kad tą pastebėjo jau mūsų protėviai, o šiuolaikinis mokslas pateikė įrodymus ir paaiškino, kodėl taip yra.
„Turime įrodymus ir apie streso hormono mažėjimą, ir kraujospūdžio normalizaciją, pulso susitvarkymą. Tai nėra taip, kad mes kažkaip imam ir priverčiam mišką mus gydyti. Paprasčiausiai naudojamės tuo, ką miškas pats savaime daro. Yra tokie fitoncidai – aktyviosios medžiagos, kurias, kovodami su puolančiomis ligomis, išskiria augalai. Pavyzdžiui, vaikščiodami po kadagyną irgi pasinaudojam tomis medžiagomis, kurios augalams padeda kovoti su kenkėjais“, – teigė L. Daubaras.
LRT.lt pašnekovo teigimu, gamtos terapija – tai ne šiaip pasivaikščiojimas gamtoje, nors iš pirmo žvilgsnio gali taip pasirodyti. Anot jo, terapija padeda nurimti, o minėti fitoncidai skatina ląstelių, kovojančių su vėžiu, aktyvumą. Taigi, miško terapija yra puikus būdas, padedantis stiprinti ne tik psichologinę, bet ir fizinę sveikatą, imuninę sistemą.
„Tai tokia veikla, mes vadiname sesijomis, kurių metu stengiamės pasinaudoti gamtos arba miško teikiamomis teigiamomis savybėmis“, – paaiškino jis.
Anot gido, terapijoje svarbiausia išmokti susikoncentruoti į tai, kas yra miško aplinkoje, o pagrindinė sesijos sąlyga – išjungti mobiliuosius telefonus.
„Man labai keista būna, kai žmonės bėgioja miške su ausinukais. Vietoj to, kad klausytumeisi, kaip gieda paukščiai ar lapai šnara, klausaisi kažkokios techno muzikos. O mes [terapijoje] atsijungiam nuo pasaulio 2–3 valandoms. Siūlom žmonėms susikoncentruoti į tai, ką mato aplinkui. Didžiąją dalį informacijos gauname per regėjimą, tada išjungiam regėjimą – užsimerkiam – ir pasirodo, kad pradedame užuosti kažką, ko prieš tai nepastebėjome, girdime daugiau paukščių, vėją. Galime liesti – pavyzdžiui, pastebime, kad į saulę atsukta medžio kamieno dalis, priglaudus ranką, šiltesnė, o šiaurinė pusė – šaltesnė. Liesdami pastebime, kad medžio žievė gali būti ir minkšta ir kieta, švelni, ją galima paspausti, užuosti“, – detalėmis dalijosi pašnekovas bei pridūrė, kad miško terapijos metu siekiama kuo labiau įveiklinti žmogaus pojūčius, susikoncentruoti į tai, ką matai, užuodi ar girdi. Kitaip tariant, tai savotiškas atsitraukimas nuo kasdienio gyvenimo ir jo skubos.
Miško terapija šiek tiek primena meditaciją, tačiau vien tuo neapsiribojama. Kartu tai ir aromaterapija, kai stengiamasi pastebėti augalų skleidžiamų kvapų įvairovę.
Atrandu tai, ko nebuvau matęs ir jautęs.
L. Daubaras
Nors LRT.lt pašnekovas yra miškininkas ir gamtą išmano puikiai, tačiau pradėjęs organizuoti seansus ir pats visai kitomis akimis išmoko pažvelgti į mišką.
„Atrandu tai, ko nebuvau matęs ir jautęs. Kai susikoncentruoji į tai, kas yra priešais tave, labai įdomių dalykų būna. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į dangų gali pamatyti, kad vėjas pučia iš dešinės į kairę, o medis linguoja ne taip, kaip vėjas pučia, o ratu. Arba kai saulė šviečia – japonai netgi terminą turi komorebi, kuris reiškia saulės spindulių žaismą medžių lapuose – atsistoji saulėtą dieną po medžiu, žiūri į saulę ir per lapus susidaro labai įdomūs vaizdai: įvairiausi žalumo atspalviai, judėjimas. Tiesiog pabandyti gamtoje pastebėti tai, ko iki šiol nepastebėjai“, – asmenine patirtimi dalijosi L. Daubaras.
Pasak pašnekovo, miško terapija susijusi su Japonijoje dar 1982 metais atsiradusiomis ir iki šiol populiariomis miško maudynėmis. Anot jo, anuomet tai buvo iš senovės atkeliavusi tradicija, kurią vėliau papildė mokslininkų sukauptos žinios.
LRT.lt paklaustas, kokiems žmonėms terapija tinkamiausia, gidas pabrėžė, kad tai ne gydymo, o, visų pirma, visuomenės sveikatinimo būdas, naudingas kiekvienam. Įdomu tai, pridūrė LRT.lt pašnekovas, kad gera miško terapijos sesija „kai kuriuos žmogaus sveikatos rodiklius padidina savaitei laiko“.
„Nuo 2022 rugsėjo miškų kolegija, kurioje aš dirbu, ir LSMU padarėme podiplominių studijų programą labai plačią, jau birželį apie 45–47 žmonės iš visos Lietuvos šią programą baigs ir, labai tikiuosi, plačiai po šalį pasklis ir skleis žinią apie miško terapijos naudą“, – džiugia žinia dalijosi L. Daubaras.
Juolab, kalbėjo jis, kad miškų, puikiai tinkamų terapijai, pavyzdžiui, pušynų, Lietuvoje netrūksta. Pašnekovas viliasi, kad ateityje į šalį pavyks pritraukti ir daugiau užsienio svečių, norinčių praleisti laiką mūsų miškuose. Vienintelis trūkumas – ilgai trunkantis šaltasis sezonas, kai kelias valandas praleisti gamtoje būna paprasčiausiai per šalta.
Buvimas gamtoje ir su savimi sukelia netikėtas reakcijas
L. Daubaras LRT.lt pasakojo, kad iš daugelio žmonių, išbandžiusių miško terapiją, jis sulaukia puikių atsiliepimų. Tiesa, pridūrė jis, kai kuriems buvimas gamtoje, o svarbiausia – su savimi – sukelia netikėtų reakcijų.
„Viena moteris, kai terapiją vedžiau Vokietijoje, apsiverkė ir išėjo. Atrodė, kad viskas normaliai vyko, bet po kokio gero pusvalandžio ji taip pradėjo raudoti... Kažkur, matyt, išlindo psichologinės traumos. Maršrutą sudarom taip, kad būtų lengva pareiti žmogui atgal į stotelę ar prie mašinos, tai tiesiog paklausiau ar viskas gerai, ar nėra sveikatos problemų, ar nepasiklys. Ji sakė, kad viskas gerai, tiesiog norėjo pabūt viena ir eiti į mašiną“, – kalbėjo jis.
Pasak pašnekovo, panašių reakcijų yra pasitaikę ir Lietuvoje. Kartą seanso metu vienas itin jautrus jo pažįstamas vyriškis terapijoje išbuvo vos pusvalandį, netikėtai pasakė, kad eina namo.
Jeigu jaučia, kad nori išeit, galima išeit.
L. Daubaras
„Mes stengiamės nelipti žmogaus ant galvos ir nenurodinėti, ką jis turi pamatyti ar pajausti, dėl ko jis atėjo ar panašiai. Jeigu jaučia, kad nori išeit, galima išeit“, – paaiškino jis.
L. Daubaras svarstė, kad šiuolaikinis žmogus yra atitrūkęs nuo gamtos ir savęs. Tai jis ypač pastebi kolegijoje dirbdamas su studentais. Pasak pašnekovo, tai ir buvo priežastis, kodėl tokia terapija atsirado Japonijoje, išsiskiriančioje milžiniškais miestais.
„Pas mus tokių miestų nėra, bet tikrai jaučiasi, kad žmonėms reikia atsipalaiduot“, – pasakojo jis.
To, kalbėjo L. Daubaras, anksčiau vesdamas įprastas ekskursijas gamtoje jis nė nepastebėdavo. „O kai pradedi šiek tiek daryti per tą psichologinę pusę, pats buvau nustebęs, kad tokių dalykų išlenda“, – pridūrė pašnekovas.
