Ne vienerius metus, įvairiais būdais, Rusija prieš kitas valstybes vykdo informacinį karą. Viena iš šio karo aukų – istorija. Manipuliuojant faktais, siekiama iškreipti kitų šalių istoriją, pakreipiant ją palankia agresorei linkme.
Pagrindiniai ideologiniai taikiniai
Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas Jazavita teigia, kad kurdama naratyvą apie Lietuvą ir kai kurias kitas mūsų regiono valstybes, Rusija remiasi dviem skirtingais poliais. Vienuose pasakojimuose Lietuva tarsi neišsivysčiusi ir neverta savo valstybingumo. Kitais atvejais Lietuvą stengiamasi parodyti kaip agresorę, kuri kenkia pačiai Rusijai.
Pagrindiniai istoriniai laikotarpiai, kuriuos galima pastebėti Rusijos kuriamose manipuliacijose, tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai, per kuriuos Lietuva ir pateikiama kaip agresyvus, Rusijai pavojingas darinys. Holokaustas ir pokaris, S. Jazavitos požiūriu, yra parodomas stengiantis užaštrinti neigiamus aspektus: „Tarsi visa valstybė buvo ksenofobiška, buvo problemų su mažumomis. Kai kalba pasisuka apie Holokaustą, lietuviams suteikiama daugiau galimybių nei jie jų realiai turėjo.“
Pokario pasipriešinimui irgi yra suteikiama daug atspalvių. Kartais partizanai tarsi nesuprasti pačios tautos, savi prieš savus, o tuo pat metu įvardijami kaip keliantys grėsmę Vakarų pasauliui.
Tokiais veiksmais Rusija siekia susilpninti lietuvių tautinį identitetą ir tikėjimą Lietuvos istorija.
Pokario rezistencija bei Holokaustas, anot istoriko, taip pat pasitelkiami ir bandant kelti konfliktus tarp Lietuvos ir užsienio šalių: „Iš esmės yra ieškoma vertinimo susikirtimų tarp mūsų ir mūsų partnerių – Jungtinių Valstijų, Lenkijos, Vokietijos. Sąjungininkų didieji naratyvai nebūtinai turi sutapti. Taip bandoma netgi provokuoti ir diplomatinius ginčus. Pastarosios temos tam yra parankiausios“.
Istorikas, VDU profesorius dr. Jonas Vaičenonis pastebėjo, jog Rusija nusitaikiusi ne tik į Holokaustą ar apskritai į pokario rezistenciją, bet ir 1941 m. Birželio sukilimą, Kazį Škirpą ir Adolfą Ramanauską-Vanagą: „Ryškiausias atvejis pastaraisiais metais – ataka prieš A. Ramanauską-Vanagą. Jo asmuo nelabai dera su bendru skleidžiamu naratyvu, kuriuo partizanai yra laikomi buržuaziniais nacionalistais, banditais. A. Ramanauskas yra mokytojas. Jo, kaip mokytojo profesija netelpa į Rusijos kuriamą naratyvą“.
Partizaninis karas iš tiesų mėgstamas Rusijos propagandos taikinys – 2017 m. NATO paskelbė trumpą dokumentiką apie Baltijos šalių miško brolius. Netrukus šis filmukas susilaukė itin neigiamų atsiliepimų iš Rusijos.
Vilniaus universiteto istorijos fakulteto istorikas dr. Algirdas Jakubčionis į manipuliacijas naratyvais žvelgia plačiau. Jo teigimu, visais laikais, nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusijoje yra laikomasi pozicijos, kad iš Vakarų į Sovietų sąjungą ir Rusiją eina blogis. Tokia pozicija iš esmės nepakito iki šių laikų.
Istorikas taip pat pažymi, jog šiandien Rusijoje yra gajus įsitikinimas, kad demokratija yra blogis: „Jeigu caras stiprus, vienvaldis – jis geras, jei vadovas linksta link liberalumo – jis automatiškai blogas, nes nekūrė stiprios valstybės“.
Lietuvos ir Ukrainos atvejai panašūs
Be propagandos neapsieita ir Ukrainoje. Po Maidano įvykių, Rusijos pakurstyti separatistiniai judėjimai buvo paremti novorusijos ideologija, pagal kurią Ukrainos pietrytinės teritorijos esą istorinės Rusijos žemės. 2022 metais Kremlius paskelbė, kad šias okupuotas teritorijas – Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios sritis – prijungia prie Rusijos.
Ukrainos atvejis, pasak S. Jazavitos, yra panašus į Lietuvos tuo, jog čia taip pat stengiamasi išnaudoti Holokaustą ir pokario pasipriešinimą. Taip pat neigiamas Ukrainos valstybingumas. Kita vertus, istorikas pastebi, jog čia yra gajus ir broliškos tautos naratyvas. Dažnai akcentuojama, jog rusai ir ukrainiečiai – broliškos, slaviškos tautos. Tokiomis propagandos klišėmis Rusija siekia ne tik įtikinti savo piliečius, bet ir pakeisti Vakarų šalių visuomenių požiūrį į karą Ukrainoje. Konfliktą bandoma parodyti kaip Rusijos vidaus reikalą.
J. Vaičenonis pastebi, kad siekdama įgyvendinti savo tikslus, Rusija klijuoja ukrainiečiams negatyvias etiketes.
Kalbėdamas apie Ukrainą, A. Jakubčionis prisiminė 2006 m. rusiškame žurnale pasirodžiusį straipsnį: „buvo išspausdintas straipsnis apie rusus, ukrainiečius ir baltarusius. Ten suformuluota tezė skambėjo taip: „šios trys tautos yra vieno medžio šakos. Jos buvo priverstinai atskirtos. Yra tikslas, jog jos vėl augtų viename medyje“. A. Jakubčionio teigimu, rusai nesuvokia jokio ukrainiečių savarankiškumo.
Su problema būtina kovoti
Geriausias būdas kovoti prieš istorines manipuliacijas, S. Jazavitos manymu, yra viešos diskusijos.
„Reikia skirti didesnį dėmesį diskusijoms, kad jos apskritai vyktų, nes tokiu būdu gimsta ir mūsų istoriniai pasakojimai“, – teigia istorikas.
J. Vaičenonis pabrėžia, kad prieš istorines manipuliacijas yra būtina kovoti ir valstybė iš tiesų tai daro: „Šiuo atveju išskirčiau Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamentą. Ši institucija atlieka reikšmingą darbą, susijusį su visuomenės švietimu. Jie daug metų dirba su naratyvais bei bando nustatyti priežastingumus ir juos valdyti. Greta egzistuoja ir jiems talkinančios visuomeninės organizacijos“.
Istorikas taip pat priduria, kad jeigu šioje sferoje nebūtų imamasi jokių priemonių, tai turėtų labai didelės žalos mūsų visuomenei ir valstybingumo pamatams.
Pasak J. Vaičenonio, istorikai tikrai daro reikšmingą darbą, tačiau visa tai nėra labai pastebima viešoje erdvėje.
A. Jakubčionio teigimu, Rusijos naratyvai Lietuvai nedaro didžiulės įtakos. Norint kovoti su šia problema, reikėtų nustatyti tikslinę auditoriją. Pašnekovas pastebi, jog dėl kalbos barjero propaganda nepaveikia jaunesnės kartos. Visuomenės dauguma į Rusijos naratyvus žvelgia su pašaipa.
S. Jazavita mano, kad didesnis politikų įsitraukimas padėtų į šią situaciją atkreipti daugiau dėmesio. Laisvės kovų ir istorinės atminties komisija savo veikla galėtų paskatinti procesą, kuris būtų ne tik sutelktas į Rusijos propagandą, bet didintų visuomenės bei žiniasklaidos įsitraukimą.
