Po skyrybų – ginčas, kam priklauso iš veislyno pirktas šuo. Tokia istorija su LRT.lt pasidalijo Donatas (vardas pakeistas, redakcijai žinomas). Pasak Donato, perkant šunį, buvo parengtos kelios skirtingos sutartys, o ginčas pasiekė ne vieną instituciją. Visgi Lietuvos kinologų draugijos prezidentė sako, kad šioje situacijoje šuo tapo keršto įrankiu. Tiesa, anot draugijos prezidentės, tai – ne vienetinis atvejis.
Kaip portalui LRT.lt pasakojo Donatas, jis šunį pirko iš savo pinigų, tačiau nurodė ir bendrasavininkę – tuometę draugę. Tačiau vėliau kilo ginčas dėl šuns nuosavybės.
„Pirkau šunį iš savo pinigų, dar pažymėjau vieną bendrasavininkį. Tai buvo mano draugė. Mes draugavome, planavau įkurti veislyną. Bet kad tokios įstatymo spragos bus, tai aš, tiesą sakant, net nežinojau, galvojau, viskas saugiau, patikimiau, kad visi veisėjai patikimi“, – piktinosi Donatas.
Šuns nemato
Jo teigimu, augintiniui buvo sukurtos dvi sutartys – vienoje nurodyti du savininkai, o kitoje – tik vienas, Donato draugė.
„Aš apie antrą sutartį nieko nežinau, kreipiausi į policiją ne kartą, sakiau, kad čia kažkoks sukčiavimas. Turiu susirašinėjimus, kad bus viena sutartis, du savininkai ir nurodytas mano gyvenamosios vietos adresas, nes čia planavau įkurti veislyną (...).
Kai prasideda ginčas, pamatau, kad yra dar viena sutartis, kurioje nurodytas jau tik vienas savininkas. Kinologų ir veisėjų klausiau, kodėl tam pačiam šuniui yra dvi skirtingos sutartys, bet niekas negali atsakyti“, – stebėjosi Donatas.
Donatas sakė kreipęsis į ne vieną įstaigą, tačiau situacija nepasikeitė, o konfliktas, prasidėjęs dar 2021 m. vasaros pradžioje, tęsiasi. Nuo to laiko Donatas šuns nematė.
„Šuo su manimi negyvena. (...) Prašėme laikinųjų apsaugos priemonių, kad bent galėčiau neprarasti kontakto su šunimi“, – pasakojo Donatas.
Pasak jo, perkant augintinį kartu su kitu žmogumi, kyla „pati didžiausia“ rizika, o dabar liko „tik Aukščiausiojo Teismo malonė“.
„Jei priims skundą ir įvyks teisybė, tai gerai, bet jei ne, vadinasi, šuo atimtas legaliai“, – sakė Donatas.
Donatas pažymėjo, kad iš veislyno šunį pirko tikėdamasis, jog tai bus saugu ir patikima. Vis dėlto, jo manymu, naujieji augintinio šeimininkai, pirkdami šunį iš veislyno, nėra apsaugoti.
„Viena pagrindinių problemų – žmogus, kuris pirmą kartą perka šunį, šiuo atveju – ir aš, nežino visos dokumentacijos, kuri turi būti atlikta. O įvairių procesų daug, daug biurokratijos, veikia labai daug tarnybų“, – pasakojo Donatas.
Anot jo, valstybė negina šunų pirkėjų – jei veisėjas suklysta išduodamas dokumentus, jam nėra prievolės atsakyti už savo klaidas, teigė Donatas.
„Turite įsivelti į civilinį ginčą su veisėju, tik teisminio proceso metu galite rasti teisybę arba ne. Procesas užtruks itin ilgai – ir trejus, ir penkerius metus. Kol byla nueis iki Aukščiausiojo Teismo galutinės nutarties, galite ilgai užtrukti“, – tvirtino pašnekovas.
Šuo – keršto įrankis po skyrybų
Situaciją kitaip mato Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė. Ji sakė, kad skyrybų atveju augintinis dažnai naudojamas kaip keršto priemonė, siekiant paveikti kitą žmogų.
„Šiuo atveju šuo, kaip vaikas, irgi yra naudojamas kerštui“, – LRT.lt pažymėjo R. Kazlauskaitė.
Panašių atvejų – ne vienas, todėl Lietuvos kinologų draugija prieš pasirašant bendrasavininkystės sutartį rekomenduoja gerai pagalvoti.
„Galbūt negerai manyti, kad santykiai pablogės, bet mūsų patirtis rodo, kad geriau apsidrausti ir iš anksto sutarti, kam skyrybų atveju priklausytų šuo. Tokiu atveju, jei įvyksta skyrybos, viskas aišku, kas pasiima šunį, nėra pagrindo dalytis jo per pusę.
Jei pasirašyta bendrasavininkystės sutartis, išsiskyrus jau yra pagrindas pradėti turto dalybas – ir prasideda problemos“, – aiškino R. Kazlauskaitė.
Ragina pasirašyti sutartis, apsispręsti, kam liktų augintinis
Visgi Lietuvos kinologų draugijos prezidentė nemato poreikio keisti augintinių registravimo tvarkos – pasak jos, šuns šeimininkas turi pasirinkimą ir kaip savininką gali registruoti save arba prirašyti ir kitą žmogų. Jei naujieji šuns šeimininkai pasirenka registruoti bendrasavininkystę, draugija rekomenduoja surašyti ir abiejų šeimininkų teises bei pareigas.
„Tai tikrai palengvina gyvenimą – kaip vedybinė sutartis prieš tuokiantis, kai susidėliojame, kas už ką atsakingas, kas ką įsipareigoja. Tada, jei pora išsiskiria, daug lengviau išsiskirti nekenkiant vienas kitam.
Kai kurios šeimos vaikų neturi, tuomet gyvūnai tampa vaikų pakaitalais, tada jau tikrai yra didesnis prisirišimas, o kartu atsiranda ir didesnė galimybė manipuliuoti kitu žmogumi“, – pastebėjo draugijos prezidentė.
Taigi, akcentavo R. Kazlauskaitė, išsamesnė sutartis yra būdas apsaugoti ir klientus, ir šuns veisėją: „Jei nėra normalios sutarties, visais atvejais galimas teisminis ginčas. Deja, kartais žmonės į teismą kreipiasi ir dėl mažiau reikšmingų dalykų.“
Dėl sutarčių susitaria savininkai
Pasak aplinkos ministro patarėjo Mariaus Čepulio, gyvūno, kaip ir kito turto pirkimo atveju, sandoriai sudaromi pagal Civilinio kodekso nuostatas. Taigi šunų savininkai yra sandorio pusės ir patys susitaria dėl pirkimo–pardavimo sutarčių turinio bei pirkimo sąlygų.
„Iškilus ginčams dėl gyvūnų pirkimo sutarčių, asmenys juos sprendžia civiline tvarka“, – komentare LRT.lt sakė aplinkos ministro patarėjas.
M. Čepulis taip pat pridūrė, kad šiuo metu susitikimuose su socialiniais partneriais ir institucijomis diskutuojama dėl pokyčių gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje. Anot ministro patarėjo, šiuo metu sprendžiama bešeimininkių augintinių problema.
„Visada esame atviri pasiūlymams Gyvūnų gerovės ir apsaugos klausimais ir prašome teikti Aplinkos ministerijai gyvūnų gerovę ir apsaugą reglamentuojančių teisės aktų siūlymus“, – ragino M. Čepulis.
