„Tai neįprastas santykis, nes paprastai prekybos centrai siejami su greita, pigia, netgi laikina statyba, o čia sukurti vos ne rūmai. Tai labai įdomu. Manau, Kaunui didelis praradimas, kad nuspręsta jį nugriauti“, – apie Kauno širdyje – Laisvės alėjoje – stovėjusią legendinę „Merkurijaus“ universalinę parduotuvę kalbėjo architektūros istorikas Vaidas Petrulis. LRT.lt jis paaiškino, kuo šis architekto Algimanto Sprindžio kūrinys buvo vertingas, ir pasidalijo mintimis apie jį pakeisiantį naują statinį. „Nesakau, kad kiekvienas pastatas turi būti simboliškai prasmingas, bet ši vieta reikšminga Kaunui, todėl norėtųsi, kad naujasis pastatas siųstų aktyvią ir lengvai perskaitomą žinutę apie šiuolaikinės Lietuvos vertybes“, – kalbėjo jis.
1983 metais Kauno Laisvės alėjoje duris atvėrusi universalinė parduotuvė „Merkurijus“ greitai tapo traukos centru. Legendine ji vadinama ne vien dėl įspūdingo dydžio ir prekių pasiūlos, bet ir dėl to, kad architekto Algimanto Sprindžio kūrinys – vienas žymiausių sovietmečio laikotarpio modernizmo architektūros pavyzdžių. „Merkurijus“ nugriautas 2009 m. Pasakojama, kad architektas dar kūrė pastato atnaujinimo planus, bandė išsaugoti savo kūrinį, tačiau nesėkmingai.
Apie „Merkurijaus“ vietoje planuojamas statybas kalbama metų metus, tačiau darbai dar neprasidėjo. Projektą vystančios ir valdančios bendrovės „Baltic RED“ interneto svetainėje rašoma, kad darbus planuojama pradėti 2023 metų antroje pusėje, o naujasis daugiafunkcis kompleksas duris atvers 2026-aisiais. Anksčiau skelbta, kad naujasis statinys bus parengtas pagal architekto Algimanto Kančo 2008 metais sukurtą projektą.
Lenktu kampu išsiskiriantis statinys, planuota, derės su netoliese esančiu Kauno tarpukario modernizmo ikona vadinamu 1932-aisiais iškilusiu Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir Karolio Reisono kūriniu – „Pienocentro“ pastatu.
Bendrovės svetainėje dėstoma, kad naujasis trijų korpusų pastatų kompleksas užims 30 tūkst. kv. m plotą. Planuojama, kad jame veiks konferencijų, renginių, kultūros, meno ir parodų, laisvalaikio erdvės, taip pat parduotuvės, paslaugų vietos, kavinės ir restoranai. Čia, teigiama, per kelis aukštus įsikurs 48 prabangūs apartamentai, dalis jų – su įspūdingą vaizdą atveriančiomis terasomis. „Duris atvers ir visame pasaulyje gerai žinomo prekės ženklo viešbučių tinklas su 130 kambarių, o požeminėje pastatų komplekso dalyje bus įrengta dviejų aukštų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė“, – rašoma „Baltic RED“ svetainėje.
Apie senąjį „Merkurijų“ LRT.lt kalbėjosi su kauniečiais, o apie pastato unikalumą ir miestui ypač svarbią, bet šiuo metu ištuštėjusią ir tvora apjuostą vietą pasakojo architektūros istorikas V. Petrulis.
Prisimena klestėjimo laikus: per pažintis gaudavo deficitinių prekių
Kaune gimęs ir čia augęs Tomas dar pamena „Merkurijaus“ klestėjimo laikus. LRT.lt jis pasakojo, kad čia dirbo jo pažįstama pardavėja, taigi, kaip tuo metu buvo įprasta, „per blatą“ jam pavykdavo gauti geresnių, kitiems neprieinamų prekių.
„Tais laikais buvo labai graži parduotuvė, 4 aukštai, kitos tokios didelės tada nebuvo. Būdavo naujausių prekių iš užsienio: garintų džinsų, „Alaskos“ striukių, „Wrangler“ džinsų“, – pasakojo jis.
Kai „Merkurijų“ atidarė, Tomui buvo apie 16 metų, jis prisimena, kad žmonių universalinėje parduotuvėje visada būdavo itin daug.
„Aišku, parduoti būdavo išmesta tik mažiausių dydžių, o daugiau sandėlyje paslėpta. Duodi rublių tai pažįstamai ir ji atneša, kokią nori spalvą ir dydį. Tokie laikai buvo – viskas iš po stalo. Pirkdavau viską, ir žmona pirko, mama“, – kalbėjo pašnekovas.
Panašiai žymiąją universalinę parduotuvę prisimena ir šiuo metu taksi vairuotoju dirbantis Arūnas. Anot jo, tai buvo vieta, kurioje būdavo galima nusipirkti neįprastų prekių, pavyzdžiui, importinių batų.
„Tada viskas buvo gražu. Iki tol nebuvo tokio dalyko“, – sakė jis.
Anot pašnekovo, tai buvo savotiškas miesto centras. Laisvės alėjoje, kalbėjo jis, virė visas gyvenimas. Netoliese veikė ir tuo metu populiarios kavinės „Tulpė“ ir „Vakaras“.
„Kaip dabar į „Akropolį“, taip anksčiau visi į „Merkurijų“ eidavome“, – pasakojo jis.
Įsiminė sovietmečiu ant sienos atsiradęs užrašas „Laisvė Lietuvai“
„Merkurijų“ puikiai prisimena ir kaunietis Juras. „Tai buvo kažkas tokio, 1983 metais atidarė tą „Merkurijų“ ir visi tikėjosi, kad ko nors išmes, kad bus kokio nors baisaus deficito, bet, kiek žinau, nė velnio ten nieko nebuvo. Buvo minios žmonių, kaip troleibuse pilna, o deficitų jokių nebuvo. Ten kažkur veikė, kiek žinau, speciali krautuvėlė ypatingiems – partiniams – žmonėms“, – kalbėjo jis.
LRT.lt pašnekovas ir šiandien mena kilimine danga dengtas grindis ir prekystalius, kuriuos puošė neoniniai skyrių pavadinimai.
„Buvo trys aukštai, antrame, man atrodo, buvo vyriškos prekės, trečiame moteriškos, o pirmame – kas tik nori, suvenyrai ir dar kažkas. Tai buvo visiškai kitokia parduotuvė. Vakarinėje salės pusėje buvo palikta niša eskalatoriui, bet jo taip ir nepastatė. Vėliau, jau nepriklausomybės laikais, įrengė liftus“, – prisiminimais dalijosi Juras.
Tiesa, didelės nostalgijos ir susižavėjimo pastatu pašnekovas nejaučia. „Buvo labai gaila visiems, kad jį čia griauna, bet kai nugriovė apdailines plokštes, pamačiau, kad ten eilinė gelžbetoninė konstrukcija, ji niekuo neypatinga. Jaunas „Merkurijus“ tikrai buvo labai gražus ir tikrai įspūdingas, paskui degradavo“, – kalbėjo jis.
Pašnekovo atmintyje giliai įsirėžė atvejis, kai sovietinės okupacijos metais ant „Merkurijaus“ kažkas didelėmis raidėmis užrašė žodžius „Laisvė Lietuvai“. Netrukus pilietiškas pareiškimas uždažytas, tačiau dažų dėmė dar ilgai priminė drąsų poelgį.
Ne vienus metus Kaune gyvenanti Agnė (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – LRT.lt) sako, kad jai, 1995-aisiais atvykusiai iš Klaipėdos, „Merkurijus“ įsiminė kaip itin moderni parduotuvė.
„Vaikystėje važiuodavome su mama pas jos brolio šeimą, jie gyveno Kaune. Ir „Merkurijus“ man, vaikui iš provincijos, buvo toks stebėtinas dalykas“, – pasakojo ji.
Agnė pasakojo, kad čia ji pirmą kartą pamatė automatiškai atsidarančias duris.
„Vaikams dabar pasakoju, nesupranta, kaip tai gali būti“, – juokėsi ji ir pridūrė, kad tai buvo vienintelis „univermagas“, kaip tada vadindavo, kuriame jai teko lankytis.
Legendinėje vietoje – prabangus kino teatras
Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto (KTU ASI) Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro vadovas, architektūros istorikas V. Petrulis LRT.lt priminė, kad stačiakampių gatvių tinklu išsiskirianti Kauno naujamiesčio teritorija suplanuota dar 19 a. viduryje, miestui plečiantis čia kilo mediniai ir mūriniai pastatai. Vietoje, kurią šiandien daugelis kauniečių sieja su „Merkurijaus“ universaline parduotuve, 1909 metais pagal techniko Jokūbo Ušakovo projektą pastatytas pastatas, jame veikė žymusis „Triumfo“ kino teatras. Pasak pašnekovo, dabartinių Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvių sankryža buvo viena iš reprezentatyviausių naujamiesčio erdvių, todėl nieko keisto, kad solidus, stilingu kampiniu frontonu papuoštas mūrinis namas, turėjęs ir art nouveau stilistikos bruožų, pastatytas būtent čia.
„Tarpukariu tai buvo vienas lankomiausių kino teatrų Kaune. Be kino demonstravimo, salėje būdavo rengiami įvairūs pasirodymai. Antai žinoma, kad 1931-aisiais čia gastroliavo Danielius Dolskis. 1932 metais kino teatras buvo rekonstruotas pagal Nikolajaus Mačiulskio projektą“, – „Triumfą“ priminė pašnekovas ir paaiškino, kad ir kiti netoliese tarpukariu iškilę statiniai, pavyzdžiui, „Pienocentro“ rūmai, „Pažangos“ rūmai ar „Lietuvos“ viešbutis, – autentiški laikmečio ženklai.
Pasak V. Petrulio, pastatą, kuriame įsikūrė „Triumfas“, pastatė Debora ir Dovydas Švarcai, jo savininkai keitėsi, bet kino teatras veikė net ir Antrojo pasaulinio karo metais. Apie 1975-uosius, sovietų valdžios sprendimu, sklype stovėję statiniai nugriauti ir paruošta vieta naujo svarbaus visuomeninio pastato statybai.
Vieta parinkta neatsitiktinai – reikšminga simboliškai
„Pagal to meto gyventojų funkcinio aptarnavimo sistemas, didesnio miesto centre buvo privalu turėti centrinę, ne tik miesto, bet ir rajono gyventojus pritraukiančią universalinę parduotuvę, tuo metu populiariai vadintą „univermagu“. Pirmasis architektūrinis konkursas šioje vietoje iškilsiančiai parduotuvei buvo surengtas 1965-aisiais. Tačiau tuomet architektų Liudos Mažeikienės ir Jono Putnos parengtas projektas pasirodė per kuklus. 1970-aisiais buvo parengtas naujas projektas ir spaudoje pasklido solidaus mastelio būsimo naujo prekybos centro vaizdai. Projektas atspindi laikmečio dvasią – tai dvi stačiakampės dėžutės, viena vertikali, kita horizontali“, – kalbėjo pašnekovas.
Taigi, pirmasis „Merkurijaus“ projektas dienos šviesos taip ir neišvydo, o 1976-aisiais buvo pradėta statyti universalinė parduotuvė pagal naują, architekto Algimanto Sprindžio parengtą projektą. Žymusis, daugeliui kauniečių nostalgiją keliantis „univermagas“ duris atvėrė 1983 metais.
„Ta vieta – simboliškai reikšminga. Bemaž tuo pat metu, kai iškilo „Merkurijus“, buvo rekonstruota ir Laisvės alėja, atsirado naujas miesto simbolis – fontanas. Taip susiformavo puiki, vientisos estetikos urbanistinė erdvė, sukurta vėlyvojo modernizmo dvasia“, – kalbėjo architektūros istorikas.
„Merkurijus“ – autentiškas laikmečio ženklas
Paklaustas, kuo šis pastatas buvo įdomus ir kuo skyrėsi nuo kitų sovietinių statinių, V. Petrulis paaiškino, kad pokario modernizmas visame pasaulyje siejamas su „stačiakampėmis dėžutėmis“, kurios daugeliui žmonių neatrodo nei įspūdingos, nei labai gražios.
„Čia ne „Sagrada Familia“, kur raitosi puošnūs bokštai. Kalbant konkrečiai apie „Merkurijų“, tai jau vėlyvojo modernizmo kūrinys. To laiko architektūra įgijo šiokios tokios įvairovės ir akį traukiančio puošnumo“, – LRT.lt sakė jis.
Pašnekovo teigimu, „Merkurijaus“ pastatas išsiskyrė tiek unikaliu fasadu ir tūriu, tiek ir interjeru. Sovietmečiu buvo įprasta statyti tipinius, vietovei minimaliai pritaikytus pastatus, kalbėjo jis, o „Merkurijus“ – visai kitoks.
„Smulkios vertikalios linijos fasadui suteikė dinamikos, o didžiulis, prabangiu dekoratyviniu tinku nutinkuotas tūris bylojo, kad čia yra svarbus visuomeninis objektas. Be to, fasadas buvo apšviestas dekoratyviniais individualaus dizaino žibintais“, – vardijo architektūros istorikas. Jis atkreipė dėmesį į dar vieną unikalią detalę – laiptinės funkciją atlikusį bokštą, savotišką sovietmečio ir tarpukario architektūros dialogą. Kaip sakė LRT.lt kalbintas V. Petrulis, „Merkurijaus“ bokšto vertikalios linijos priminė Prisikėlimo bažnyčios ritmiką.
Anot jo, akivaizdu, kad tarpukaris A. Sprindžio kūrinyje paliko pėdsaką, tačiau nieko keisto, juk kaip kūrėjas jis brendo Kaune, ten turėjo galimybę mokytis iš tarpukario architektų. Beje, pridūrė pašnekovas, A. Sprindys taip pat projektavo „Kauko“ kavinę – nors ir kontroversiškai vertinamą (iškilo neatpažįstamai rekonstruojant kitą svarbų statinį – architekto Felikso Vizbaro vilą), tačiau neabejotinai charakteringą vėlyvojo modernizmo pavyzdį, tiltą į Nemuno salą, buvusį „Miestprojekto“ pastatą dabartinėje Vienybės aikštėje.
„Prisimenant jau nugriautą prekybos centrą įdomu, kad į kasdienės funkcijos objektą buvo įdėta daug pastangų, investuota išskirtinai daug lėšų, kiekviena detalė suprojektuota individualiai, sukurtas to meto madas atliepiantis logotipas ir ryškus raudonas užrašas. Solidžios statybinės medžiagos naudotos taip pat ir interjere. „Merkurijus“ tikrai buvo autentiškas laikmečio ženklas“, – kalbėjo jis.
Kaunui buvo didelis praradimas, kad nuspręsta jį nugriauti.
V. Petrulis
Įdomu ir tai, sakė V. Petrulis, kad tiek daug dėmesio ir investicijų buvo skirta ne kam kitam, o prekybos centrui.
„Tai neįprastas santykis, nes paprastai prekybos centrai siejami su greita, pigia, netgi laikina statyba, o čia sukurti vos ne rūmai. Tai labai įdomu. Manau, Kaunui buvo didelis praradimas, kad nuspręsta jį nugriauti“, – svarstė LRT.lt pašnekovas.
Jis atkreipė dėmesį, kad „Merkurijaus“ pastatas buvo šiek tiek atitrauktas nuo sankryžos, dėl to architektas susilaukė kritikos, tačiau toks sprendimas pasiteisino – pavyko sukurti jaukią erdvę.
„Aš pats atsimenu, kai studijavau Menų fakultete, tai mes ten nemažai laiko praleisdavom, nes buvo tikrai labai jauki erdvė, nors sprendimas ir nestandartinis, prieštaraujantis istorinei šios miesto dalies perimetrinio užstatymo tradicijai“, – prisiminimais dalijosi jis.
Naujajam projektui trūksta drąsos: istorinis kontekstas iškelia aukštą kartelę
LRT.lt paklaustas, ar nėra taip, kad, siekdami atsikratyti sovietmečio ženklų, ištriname ir objektus, kurie vertingi, architektūros istorikas atsakė teigiamai ir paaiškino, kad besąlygiškai atmetant bet ką, kas susiję su sovietmečiu, iš visuomenės atimama galimybė nepolitiškai įvertinti tam tikrą architektūros istorijos etapą.
Šio laikmečio atmetimas man, kaip architektūros istorikui, labai liūdnas.
V. Petrulis
„Šių dienų karo kontekste nenuostabu, kad žvelgiant į sovietmečio palikimą norisi, kad jo neliktų, kad visa tai išnyktų ir mes užmirštume tą laikmetį kaip blogą sapną. Politiškai – be abejo, taip, tačiau architektūros istorijos požiūriu taip būtų prarasta galimybė įvertinti tai, kas reprezentuoja lietuviškąją 20 a. antrosios pusės architektūrą. Be abejo, visą sovietinį palikimą galima vertinti kaip ideologiškai svetimą, tačiau patys savaime tokie objektai kaip Mykolo Žilinsko dailės galerija ar „Merkurijus“ nebuvo reikšmingi politiniai epochos simboliai. Greičiau jie liudija Lietuvos architektų pastangą ieškoti savito architektūrinio veido. Taigi šio laikmečio atmetimas man, kaip architektūros istorikui, labai liūdnas“, – sakė V. Petrulis.
Rimtų priekaištų būsimam statiniui LRT.lt pašnekovas teigė neturintis, tačiau svarstė, kad idėja nebėra nauja, o ši ypatinga miesto vieta verta drąsesnių sprendimų.
„Tai reikšminga Kauno naujamiesčio sankryža, todėl naujo pastato statybos turėtų būti suvokiamos kaip unikali galimybė sukurti objektą, kuris padėtų formuoti šiuolaikinį Kauno veidą“, – kalbėjo jis ir atkreipė dėmesį į naujausias tendencijas – modernią medinę daugiaaukščių, pavyzdžiui, biurų, architektūrą.
„Pavyzdžiui, „Europa building“ pastato Briuselyje fasadui panaudoti senų pastatų medinių langų rėmai, surinkti iš įvairių Europos vietų. Sukurtas įdomus ritmas, kartu tai simbolizuoja Europos vienybę ir pastangas antrą kartą panaudoti senas medžiagas. Nesakau, kad kiekvienas pastatas turi būti simboliškai prasmingas, bet ši vieta reikšminga Kaunui, todėl norėtųsi, kad naujasis pastatas siųstų aktyvią ir lengvai perskaitomą žinutę apie šiuolaikinės Lietuvos vertybes“, – kalbėjo V. Petrulis.
Jo teigimu, istorinis kontekstas architektūrai iškelia aukštą moralinę kartelę, ji turi būti itin kokybiška, atitikti aukščiausius įmanomus standartus.
„Ar tikrai 15 metų senumo projektą įgyvendinti dabar pats racionaliausias sprendimas? Praktine prasme, ko gero, tam yra argumentų, tačiau žiūrint iš idealistinės perspektyvos norėtųsi šiandienos ženklo“, – svarstė LRT.lt kalbintas architektūros istorikas.
