Kai studijavo lietuvių filologiją, Ąžuolas Jašinskas kategoriškai neigdavo būsiąs mokytoju. Šiandien jis gali jau šypsodamasis tam jaunesniam Ąžuolui patarti nebebūti tokiam kategoriškam. Po filologijos studijų jis nėrė į robotiką, o paskui tapo mokytoju. Ne lietuvių kalbos, o pradinių klasių.
Kauno rajono Raudondvario Anelės ir Augustino Kriauzų pradinės mokyklos pradinių klasių mokytojas 30-metis Ą. Jašinskas – šiemetinis Meilės Lukšienės premijos laureatas.
Pamokas Ą. Jašinskas paįvairina šiuolaikinėmis technologijomis, kurias puikiai išmano, taiko motyvacinę programą „ClassDojo“. Jo mokiniai pelno lietuvių kalbos, matematikos, IT konkursų apdovanojimų, dalyvauja olimpiadose, edukacinėse pamokose.
Pedagogas nežino, kaip bus po dešimtmečio ar kelių, bet šiandien jis tikras: jam labai patinka tai, ką daro kasdien.
– Pradėkime nuo vis dar gajaus stereotipo – pradinių klasių mokytojais retai dirba vyrai. Yra tekę dėl to įsitraukti į karštas diskusijas? – LRT.lt paklausė Ą. Jašinsko.
– Penkti metai dirbu, bet įsivelti dėl to į ginčus nė karto neteko. Ir kritikos šiuo atžvilgiu negirdėjau. Tiesa, pats atsimenu, kai mokiausi mokykloje, tai tikrai nė minties nebuvo, kad vyras galėtų būti pradinių klasių mokytojas. Vėliau, nuo penktos iki dvyliktos klasės, mokytojų vyrų buvo daugiau. Bet, žinoma, dominavo moterys.
Kalbant apie šiuos laikus, apie dabartinę situaciją, esu tikras, kad vyras mokytojas yra labai svarbu, juk vaikui svarbus ir vyriškas požiūris.
Jiems dar tėvelių norisi. Tikrai nutinka, kad jie susipainioja ir būnu pašauktas mama.
– Jūsų kolega, ankstesnių metų Meilės Lukšienės premijos laureatas Antanas Jonušas yra sakęs, kad vaikai, susidūrę su vyrais mokytojais, mato nestereotipinį vyro vaidmenį, jie supranta, kad vyras gali būti švelnus, mokantis atjausti.
– Pritariu šitai minčiai. Vyro jautrumas, priėjimas prie vaiko, įsiklausymas į jo poreikius yra be galo svarbus.
Po darželio vaikai, būdami šešerių septynerių metų, ateina į pradinę mokyklą. Jiems dar tėvelių norisi. Tikrai nutinka, kad jie susipainioja ir būnu pašauktas mama.
– Kaip tapote pradinukų mokytoju? Juk iš pradžių buvote lituanistu.
– Kai aš studijavau lietuvių filologiją, man sakydavo: ai, tai baigęs dirbsi mokytoju. Tuomet uoliai tikinau: ne ne ne, mokytoju tikrai nebūsiu.
Po studijų buvo keletas kitokių darbų. Vienas iš jų – neformalusis švietimas. Vedžiau robotikos užsiėmimus būtent pradinių klasių mokiniams. „Lego“ ir robotika man atrodė labai įdomus vaikams dalykas. Juolab kad prieš septynerius metus tai dar nebuvo labai paplitę.
Norėjau pabandyti, kaip man seksis dirbti šioje srityje, o ir atrodė, kad su pradinukais bus paprasčiau. Per dvejus metus supratau, kad noriu dirbti su pradinukais ne tik ten, kur jiems smagu, juk būrelį dažniausiai renkasi vaikai, kurie yra suinteresuoti ir labai to nori, bet ir mokyti šiuos mažuosius mokinius formaliųjų dalykų. Esu baigęs lietuvių filologiją, o šio dalyko pamokų vaikai turi daugiausia.
Kadangi su vaikais dirbau darželyje ir pradinėje mokykloje, matydavau ir jų santykius su mokytojais, kasdienybę, šventes, ekskursijas, tai mane patraukė ir sužavėjo. Taip ir apsisprendžiau – ir aš to noriu.
– Kaip jus, tuomet jauną filologą, pasiglemžė aistra robotikai?
– Tada ieškojau darbo, o technologijos man niekada nebuvo svetima. Viena vertus, stereotipas – kompiuteriai ir filologija, kaip taip gali būti? Kita vertus, ir lietuvių filologijos studijoms reikalingos technologijos, ir jų vis daugėja šioje srityje.
Be to, kelerius metus dirbau techniniu redaktoriumi. O dabar labai džiaugiuosi dirbdamas mokytoju, man labai patinka tai, ką darau.
– Pamenate tą pirmą pamoką jau pradinėje mokykloje, kai įžengėte pas vaikus ne apie robotus mokyti, o jau visų pamokų vesti?
– Kadaise savanoriaudavau su katalikiškų bendruomenių vaikais, ten taip pat tekdavo susigalvoti žaidimų, bet pamokų vedimo patirties neturėjau.
Prieš pirmą pamoką, – gavau pirmokėlius, – daug rengiausi, dėliojausi viską minutėmis, kad tik tilpčiau į pamokos laiką. Nežinomybė baugino, juk neįsivaizdavau, kaip man seksis, kaip į mane reaguos vaikai.
Tuometiniam Ąžuolui pasakyčiau, kad niekada nesakyk „niekada“. Tam Ąžuolui palinkėčiau sėkmės ir keliauti per patirtis.
– Jums teko ir papildomai studijuoti?
– Taip, dar baigiau pedagogikos studijas. Ir, norėdamas dirbti pradinių klasių mokytoju, turėjau persikvalifikuoti į pradinių klasių mokytojus.
– Ąžuolai, sakėte, kad kai studijavote lietuvių filologiją ir kai žmonės pasakydavo, kad mokytoju būsite, kategoriškai tai neigdavote. Ką dabar pasakytumėte tam Ąžuolui?
– Nuo tada, kai studijavau, praėjo nemažai laiko ir mano supratimas labai pasikeitė, atėjo tam tikra branda. Tuometiniam Ąžuolui pasakyčiau, kad niekada nesakyk „niekada“. Tam Ąžuolui palinkėčiau sėkmės ir keliauti per patirtis. Visi buvę darbai, visos studijos mane formavo, kad būčiau čia, kad dirbčiau pradinių klasių mokytoju. Tad nemoralizuočiau kalbėdamas su tuo Ąžuolu, bet palinkėčiau jam sėkmės.
– Sako, kad jauni mokytojai, vos baigę studijas arba „Renkuosi mokyti“ programą, neretai išsigąsta darbo ir jei neįveikia savo nerimo per dvejus metus, palieka mokyklą. Jūs patyrėte krizių, kai galvojote, kad tai ne jums?
– Tiesą pasakius, buvo krizių. Pačioje pradžioje. Nors atrodytų keista, nes į mokyklą atėjau jau turėdamas darbo su vaikais patirties neformaliojo švietimo srityje. Bet supratau, kad neformalusis ir formalusis švietimas skiriasi kaip diena ir naktis. Bent jau man taip pasirodė. Pačioje pradžioje, nors ir sulaukiau patarimų ir pagalbos, patyriau šoką.
Savo pirmosios kartos tėveliams prisipažinau, kad pirmi mėnesiai buvo nelengvi. Dabar, jau pradėdamas mokyti naują kartą, žinau, ko tikėtis, kaip ką reikėtų daryti. O pačioje pradžioje užgriūna daug informacijos. O darbų, kuriuos turi padaryti ne tik per pamokas, bet ir po jų, yra labai daug. Visame tame suktis prilygsta šaltam dušui.
Labai džiaugiuosi, kad tuo metu, vos pradėjęs mokyti pradinukus, Vytauto Didžiojo universitete studijavau pedagogiką ir dėstytojų paskaitos atnešė šviesą į mano supratimą apie švietimą ir apskritai gyvenimą. Be to, esu katalikas ir visuomet stengiuosi tiek sunkias, tiek džiugias situacijas patikėti Dievui, kad jis iš viso to išvestų. Turbūt visa tai ir padėjo tais pirmais mėnesiais.
Taip ir atėjo supratimas, kad viskas bus gerai, kad galiu tęsti toliau. Šaltas dušas liovėsi.
Po pamokų vaikas mamai paaiškino, kodėl taip nepasielgė: „Mokytojas mus moko išlikti sąžiningus iki galo.“
– Kai buvote paskelbtas Meilės Lukšienės premijos laureatu, padėkojote ir savo žmonai, kuri yra mokytoja. Vadinasi, ir grįžęs namo sulaukiate supratimo ir palaikymo?
– Tai yra be galo svarbu. Ir man, ir žmonai Rusnei būti mokytojais yra ne tik darbas, bet ir pomėgis. Mudu abu esame pradinių klasių mokytojai ir namie nemažai diskutuojame, vienas kitą auginame. Nei man, nei žmonai šis darbas ir šie pokalbiai nėra kančia. Kalbėjimasis apie darbą, apie sunkumus, džiaugsmus su visais kolegomis augina mus, tai svarbu, jei nenorime sustoti vietoje.
– Pabrėžėte, kad kiekvienam jaunam mokytojui yra svarbi Meilės Lukšienės premija.
– Meilė Lukšienė kertinius švietimo dalykus grindė vertybėmis, skatino ugdyti tas vertybes, ugdyti pasididžiavimą savo šalimi, pilietiškumą, skatino ugdyti kritiškai mąstantį žmogų. Visi šie dalykai man yra be galo artimi. Tikiu, kad tikrąsias vertybes puoselėjantis vaikas tikrai gali užaugti doru žmogumi ir daug duoti mūsų šaliai. Jis nebūtinai turi eiti aukštas pareigas, jis turi tiesiog gyventi, būti kasdienoje su tuo, kas jame išugdyta.
– Kokias didžiausias pamokas jūs pats gaunate mokydamas vaikus?
– Aš kaskart tai, ką gaunu, užsirašau užrašų knygoje. Apskritai kalbant, iš klasės išsinešu vaikų atvirumo pamoką, jų sąžiningumo pamoką.
Kartą man paskambino mama, tuomet vyko nuotolinis mokymas, ir man papasakojo, kad vaikas vienai mokytojai prisipažino nepadaręs namų darbų, nors galėjo greitai juos atlikti per pačią pamoką. Po pamokų vaikas mamai paaiškino, kodėl taip pasielgė: „Mokytojas mus moko išlikti sąžiningus iki galo.“ Man tai buvo labai svarbu, nes jis išliko ištikimas ir sau, ir tiesai. Mane tai labai džiugina ir paveikia labai giliai. Vadinasi, tai, ko siekė Meilė Lukšienė, mokiniai išties įgyvendina.
