Karo akivaizdoje žmogus su negalia arba šeima, kurioje gyvena negalią turintis žmogus, tampa itin pažeidžiami. Tokiu atveju žmogumi niekas nepasirūpins arba jis turės savimi pasirūpinti pats, Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje sakė jos dalyviai.
Rusijos karinė agresija prieš suverenią Ukrainos valstybę sukėlė didžiausią humanitarinę krizę po Antrojo pasaulinio karo Europoje. JTO duomenimis, 44 Europos valstybėse glaudžiasi virš 5 mln. ukrainiečių pabėgėlių, tarp jų – ir per 140 tūkst. žmonių su negalia.
Negalia ekstremaliose situacijose tampa sunkinančiu, dažnai net žmogų ir jo artimuosius įkalinančiu veiksniu. Evakuacijos atveju savarankiškų veiksmų galimybės – ribotos, būtina organizuota pagalba, o dažnu atveju reikalingos ir papildomos techninės priemonės bei kiti resursai.
Ukrainos patirtis
Kaip pasakojo Ukrainos Vyriausybės įgaliotoji atstovė už žmonių su negalia teises, tarptautinės perkeltųjų asmenų su negalia organizacijos „Svit Ukrainy“ valdybos pirmininkė Tatjana Barancova, Ukrainoje buvo parengtas evakuacijos reglamentas, kuriame buvo aptarta ir žmonių su negalia evakuacijos strategija.
Pasak T. Barancovos, toks reglamentas buvo sudarytas dar 2018 metais, o jame buvo apgalvota, kaip pavojus gali būti pranešamas žmonėms, turintiems įvairią negalią.
„Ukrainoje yra 2,7 milijono žmonių, kurie turi negalią. (...) Labai svarbu žinoti, kas tarp tų žmonių yra vienišas – jei negalią turintis žmogus turi šeimą, daugiau galimybių, kad jis galės išsigelbėti. Jei žmogus vienišas, tada sunkiau“, – pažymėjo T. Barancova.
Jos teigimu, svarbu turėti visų struktūrų, kurios veiktų evakuacijos atveju, kontaktus, o šie kontaktai turi būti prieinami žmonėms su negalia. Nevyriausybinės organizacijos taip pat turi turėti informacijos apie slėptuves, į kurias galima nukreipti žmones, visgi, atkreipė dėmesį „Svit Ukrainy“ valdybos pirmininkė, visos misijos negalima perkelti nevyriausybinėms organizacijoms – procesus turi koordinuoti valstybė.
„Iki karo Ukrainoje niekas nekreipė dėmesio į slėptuves nuo bombų. Dabar Ukraina žino, (...) gyvename tokiame pasaulyje, kuris nuolat keičiasi, turime apginti save, o tokios slėptuvės privalo būti įrengtos. Kai pučia vėjas arba lyja lietus, yra tam tikra ekstremali situacija, jos turi būti prieinamos“, – tvirtino T. Barancova.
Pasak jos, tokios slėptuvės taip pat privalo būti pritaikytos prie įvairią negalią turinčių žmonių. Grėsmės akivaizdoje gali kilti logistikos ir transporto problemų, sunkumų nusigauti iki slėptuvių.
„Kai kilusi panika, kai smūgiuoja raketos, o žmonės lieka savo būstuose, kažkaip bandome save paguosti, kad yra pora sienų ir tarp jų galima kažkaip pasislėpti“, – kalbėjo T. Barancova.
Ekspertė pridūrė – jei žmogus išsigelbės nuo bombų, tačiau liks be vaistų, jam kils kitos grėsmės, tad svarbu būti pasiruošus lagaminėlį krizinėms situacijoms.
„Niekas netikėjo, kad tai galėjo būti Ukrainoje – niekas. Gyvenome taikioje valstybėje. O realybė kalba už save, dabar toks pasaulis, turime priimti, kad pasaulis yra sudėtingas, turime rūpintis savimi. Aprūpiname savo namą, apšildome jį, darome jį saugesniu, o šalis yra mūsų bendras namas“, – pažymėjo T. Barancova.
Netiki, kad krizės atveju jais pasirūpins
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Civilinės saugos planavimo ir koordinavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Giedrius Viganauskas diskusijos metu pažymėjo, kad gyventojų perspėjimas apie grėsmę būtų vykdomas viena kitą papildančiomis sistemomis – kauktų sirenos, į mobilųjį telefoną būtų siunčiami pranešimai, informacija transliuojama per radiją ir televiziją.
Visgi, sakė G. Viganauskas, savivaldybės turėtų daugiau bendradarbiauti su negalios organizacijomis, sudarinėti žmonių su negalia sąrašus ir prieiti arčiau jų.
Žmonių su negalia atlikta apklausa parodė, pasakojo PAGD atstovas, kad 20 proc. žmonių su negalia netiki, jog krizės atveju jais kas nors pasirūpins.
„Reikėtų daugiau savivaldybių ir ministerijų iniciatyvos, kad tais 20 proc. žmonių pasirūpintų, įtikintų, kad jais būtų pasirūpinta“, – ragino G. Viganauskas.
Pasak jo, kiekvienas žmogus turėtų būti pasiruošęs maisto ir kitų būtinųjų priemonių trims paroms – beveik pusė apklaustųjų žmonių su negalia yra pasiruošę tokias būtiniausias priemones kaip maistas, vanduo, vaistai ar higienos priemonės, visgi kita pusė respondentų sakė esantys pasiruošę labiau vietinėms krizėms, pavyzdžiui, turi gesintuvus.
„Tik 10 proc. yra susipirkę visas priemones į išvykimo krepšį. Mums reikia kreipti daugiau dėmesio į žmogų su negalia, neišskiriant jo iš kitų Lietuvos gyventojų. Mane labai liūdina atsakymas, kad praktiškai 80 proc. respondentų sakė, jog apskritai nelabai domisi ekstremaliomis situacijomis tol, kol tas įvykis neatsitinka jų kieme“, – pastebėjo G. Viganauskas.
Nesame pasiruošę, žmonės atsiduria pažeidžiamoje situacijoje
Alytaus autizmo asociacijos „Lietaus vaikai” vadovė Klementina Gruzdienė diskusijos metu dalijosi pabėgėlių iš Ukrainos priėmimo patirtimi. Pasak jos, iš savivaldybės būdavo transliuojama žinia nesijaudinti ir akcentuojama, kad visais bus pasirūpinta.
Vis dėlto, tvirtino K. Gruzdienė, neretai institucijoms aplinkos pritaikymas žmogui su negalia tereiškia nuvažiavimo laiptais įrengimą, o rūpestis neretai reiškia to imitavimą. „Lietaus vaikai“ vadovės teigimu, trūksta ir nevyriausybinių organizacijų bei administracijų bendradarbiavimo.
Jai antrino ir Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė, kuri teigė, kad krizių situacijoje pasimatė, jog žmogus su negalia arba šeima, kurioje yra žmogus su negalia, yra ypač pažeidžiamoje situacijoje.
„Arba niekas juo nepasirūpins, arba jis turi tuo pasirūpinti pats“, – sakė D. Juodkaitė.
Pasak jos, susidūrimas su pabėgėliais, turinčiais negalią, parodė, kad nesame tam pasiruošę: „Deja, bet neturime konkrečių skaičių žmonių su negalia, gyvenančių konkrečiose savivaldybėse su konkrečiais poreikiais“.
Kaip kalbėjo D. Juodkaitė, iš pradžių nevyko nei bendradarbiavimas, nei tinkamai neveikė komunikacija, tačiau Lietuva stipriai organizavosi – vyriausybės institucijos įtraukė nevyriausybines organizacijas, kad procesai būtų sklandūs.
„Lietuva eina tuo procesu, kad mes kalbamės apie žmonių su negalia poreikius, deja, dar nesame pasiruošę. (...) Tikiuosi, kad išmoksime labai skaudžias Ukrainos pamokas ir pritaikysime jas“, – vylėsi D. Juodkaitė.
Krizės metu pažeidžiamumas paaštrėja
Lietuvos Raudonojo kryžiaus Prieglobsčio ir migracijos programos vadovė Eglė Samuchovaitė pabrėžė – nėra taip, kad Lietuva visiškai neturi duomenų apie žmones su negalia, tačiau konkrečių faktų neretai nėra.
„Krizės visada yra apie ribotus resursus, dėl to labai svarbu koordinuoti visus valstybėje turimus resursus, taip pat – nevyriausybinių organizacijų. Mokomės dirbti kartu, pažanga yra, nėra taip, kad nevyriausybinės organizacijos visai neįtraukiamos arba lieka nuošalyje.
Gal kai kuriais klausimais per mažas bendradarbiavimas, bet palyginti su tuo, kas buvo prieš penkerius metus ar prieš 10 metų, progresas yra“, – džiaugėsi E. Samuchovaitė.
Anot jos, taip pat svarbus individualizuotas požiūris, kas yra nevyriausybinių organizacijų stiprybė – net krizių akivaizdoje privalome žiūrėti į konkrečias situacijas, kadangi negalios gali būti įvairios. Pavyzdžiui, sakė E. Samuchovaitė, intelekto negalia gali sukelti vienus sunkumus, o fizinė – dar kitus.
„Situacijos ir pažeidžiamumai tik paaštrėja krizės metu“, – akcentavo Lietuvos Raudonojo kryžiaus atstovė.
