„Stosiu į kariuomenę, nes nenoriu, jog mano tėvams tektų kovoti“, – būdama paauglė galvojo Mantė Zalys, kai gyvendama Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) išgirdo mamos pasakojimą apie 1991 m. sausio įvykius Lietuvoje. Ir moteris išpildė ne tik savo troškimą – įstoti į karines pajėgas, bet ir svajonę – tapo karo policininke. Bene įdomiausiu darbu įvardijusi metą, kai reikėjo stebėti, kad neprisidirbtų bėdų kariškiai, po 11 metų tarnybos moteris grįžo į Kauną, tačiau užsiminė, kad dar turi planų pagyventi svetur.
Laimėjo žaliąją kortą
„Mano pavardė turėtų būti Žalys, pavardę keičiau JAV, bet ten nėra Ž raidės. Kai grįžau į Lietuvą, man neleido Ž raidės pasidaryti dokumentuose“, – apie savo pavardę pokalbio pradžioje pasakojo 34 metų M. Zalys.
Moteris į JAV išvyko prieš daugiau kaip 20 metų – šeimai pavyko laimėti žaliąją kortą, kurios loterija buvo laikraštyje.
„Mano tėvai buvo pas senelius ir senelis pasakė: „Jūs jauni, užpildykite.“ Patėvis užpildė mano mamos ir savo vardu. Ir mama išlošė, prasitęsė visai šeimai. Pardavėme, ką galėjome parduoti, susirinkome krepšius ir 1998 m. išvažiavome“, – pasakojo M. Zalys, jai tada buvo 10 metų.
„Dar užtruko dokumentus sutvarkyti, beveik nebuvo vertėjų, skolinomės pinigų, iš kur galėjome, nes važiuoti ir naują gyvenimą pradėti Amerikoje tais laikais nebuvo lengva“, – pridūrė ji.
Taip šeima iš Kauno atsidūrė Čikagoje, kur gyveno ir daugiau lietuvių, ten jau buvo ir M. Zalys patėvio sesė. Ji padėjo butą susirasti, bet šis nebuvo pačioje geriausioje vietoje, tačiau netrukus, vos M. Zalys tėvai užsidirbo, persikėlė į geresnę vietą.
Kaip pati pašnekovė jautėsi tada?
„Džiaugiausi! Pirmą kartą skridau su lėktuvu, dar JAV buvo įsivaizduojama kaip svajonių šalis. Saldainių galėjai nusipirkti, kurių Lietuvoje gal ir buvo, bet buvo labai brangūs. Man patėvis pasakojo vieną istoriją, kad brolis norėjo „Snickers“, kuris kainavo litą. Bet, kiek atsimenu, litas turėjo truputį kitokią vertę tais laikais, tai sakė, kad negalime nusipirkti – per brangu. O brolis sakė – bet tik vieną kainuoja!
O Amerikoje gali beveik viską nusipirkti. Pirmą kartą ananasą valgiau, kokosą gal irgi, nes į Lietuvą gal dar nebuvo atėję tokie dalykai po sovietinių laikų. Arba jei jau buvo, tai buvo per brangūs“, – prisiminė M. Zalys.
Saldainių galėjai nusipirkti, kurių Lietuvoje gal ir buvo, bet buvo labai brangūs.
M. Zalys
Namuose – tik lietuviškai
Anot moters, anuomet jai ir broliui nebuvo sunku pritapti, nors išvažiavo nemokėdami anglų kalbos.
„Brolis gal ir buvo pradėjęs mokytis, bet vis tiek nelabai mokėjome. Kitos gatvės pusės vaikai mėgino mus kalbinti. Aišku, mes nieko nesupratome“, – sakė M. Zalys.
Ji prisiminė, kokį sakinį išmoko pirmiausiai ištarti angliškai.
„Buvo taip, kad įkrito kamuolys į mūsų kiemą. O žmonės, iš kurių nuomojomės, turėjo šunį, tai kaimynai bijojo eiti pasiimti. Aš jiems padaviau, jie man kažką pasakė, o aš tai nekalbu angliškai. Nubėgau į viršų, paklausiau tetos, ką sakyti. Ji tarė – pasakyk jiems šitai, paklausiau, ką tai reiškia? O tai reiškė, kad „aš nekalbu angliškai“, – juokdamasi atsiminė pašnekovė.
Bet praėjo kone metai ir jau angliškai, nors gal ir su lengvu akcentu, jiedu su broliu galėjo kalbėti. Tiesa, ne namie: M. Zalys teigimu, patėvis neleisdavo namie angliškai kalbėti, todėl, jos manymu, pavyko išlaikyti geros lietuvių kalbos įgūdžius.
„Jis labai griežtas buvo. Aš labai daug lietuviškos muzikos klausydavau. Kai žinojau, kad važiuosiu į Lietuvą, tai pradėdavau žiūrėti žinias ar kitas laidas, kad galvoje apsisuktų kalba. Mudu su broliu dar normaliai išlaikėme lietuvių kalbą, bet sesė gimė JAV, tai jos labai didelis akcentas, sakyčiau, kad sunku kalbėti, bet sakė, kad nori pagerinti savo kalbą“, – pasakojo M. Zalys.
Mamos pasakojimo galia
M. Zalys, vos baigusi mokyklą ir dirbdama pirmajame darbe – „McDonald’s“ restorane, stojo į JAV kariuomenę. Pasak moters, tai nebuvo spontaniškas sprendimas.
„Aš nebuvau standartinė mergaitė, kuri norėjo žaisti su lėlėmis, visą laiką su berniukais laksčiau, į medžius lipdavome. Kiek atsimenu, nuo mažens norėjau būti policininke“, – teigė pašnekovė.
Tačiau noras pasukti į kariuomenę atsirado paauglystėje, kai kartą pas tėvus atvyko svečiai ir uždaro būdo Mantės mama papasakojo apie 1991 m. sausio įvykius Lietuvoje.
„Sakė, kad kai ėmė tankai važiuoti per miestą, paliko vaikus namie ir išėjo kažkur šalia Kauno, man atrodo. Ji užsiminė, kad galėjo mano abu vaikai tapti našlaičiais, bet gal tuo momentu jie nepagalvojo, nes kovojo už laisvę. Kažkodėl tas labai užstrigo, man tada buvo gal 13–14 metų. Bet nuo to momento aš nutariau, kad stosiu į kariuomenę, nes nenoriu, jog mano tėvams tektų kovoti. Nes visą laiką rusai grasina ir pan. Ir dar sužinojau, kad kariuomenėje gali turėti darbus, tai tapau karo policininke“, – apie istoriją, kuri pasibaigė svajonės išsipildymu, pasakojo M. Zalys.
Pašnekovės teigimu, namiškiai iš pradžių galbūt nežvelgė rimtai į jos norą stoti į kariuomenę: patėvis nemanė, kad pavyks, o mama prašė, kad pažadėčiau nesisiūlyti niekur, į Afganistaną kokį.
„Bet kai pabaigiau visas treniruotes, atvažiavo į išleistuves, didžiavosi“, – su šypsena veide minėjo M. Zalys.
Nutariau, kad stosiu į kariuomenę, nes nenoriu, jog mano tėvams tektų kovoti.
M. Zalys
Maždaug tuo pat metu ji priėmė JAV pilietybę, bet ne todėl, kad stojo į kariuomenę, – tai nebuvo būtina sąlyga.
„Kai pradėjau procesą užsirašyti į kariuomenę, sakė, kad mano žaliojoje kortoje reikėjo, kad man būtų 14 ar daugiau metų, o buvo dešimt metų. Ta pati kaina buvo atsinaujinti žaliąją kortą ar priimti pilietybę – 400 dolerių“, – sakė moteris.
Pirma misija nuobodi, bet vėliau pavyko ištrūkti užsienin
Būdama 19 metų M. Zalys įstojo į karines oro pajėgos. Kodėl būtent ten? Moteris atsakė, kad iš pradžių norėjo eiti į sausumos pajėgas, bet apsispręsti padėjo oro pajėgose buvę bičiuliai.
„Jie ragino eiti į oro pajėgas, sakė, kad su manimi geriau elgsis. O jei pasirašysiu [sutartį] šešeriems metams, tai išeisiu su truputį aukštesniu laipsniu, be to, bus geresnis maistas, geresnės gyvenamosios patalpos. Tai yra tiesa. Sausumos pajėgose yra prasčiau, o jūrų pėstininkams, atrodo, dar blogiau. Juokaudavome: kad jei mes pasakome, jog pastate negalima gyventi, nes jis griūva ar dar kažkas, tai armija ateis ir jį pasiims“, – juokdamasi atsiminė M. Zalys.
Pirma lietuvės misija buvo Naujosios Meksikos valstijoje, Kirtlando oro pajėgų bazėje, kurioje dirbo 3,5 metų. Bet buvo truputį nuobodu.
„Kai esi karys, mąstai, kad turi kariauti. Treniruojiesi ir tave siunčia į karą ir kažką tokio. O realybėje yra, kad esi kažkurioje bazėje, gal Amerikoje, gal Europoje, jeigu tau pasiseka, ir dirbi paprastus darbus. Mano pirmas darbas buvo tikrinti žmonių, kurie atvažiuodavo į bazę, tapatybės korteles. Arba sėdėdavome oro uoste ir žiūrėdavome į lėktuvus. Labai nuobodu“, – pasakojo M. Zalys.
Pasak jos, kariai daug treniruodavosi, siūlėsi kur nors kitur važiuoti, bet kartais yra sunku ištrūkti.
„Mano misija bazėje buvo svarbesnė, negu būčiau išsiųsta į kokį Afganistaną: mūsų darbas buvo šalia atominių bombų“, – pridūrė pašnekovė.
Juokaudavome: kad jei mes pasakome, jog pastate negalima gyventi, nes jis griūva ar dar kažkas, tai armija ateis ir jį pasiims
M. Zalys
Netrukus M. Zalys pavyko keturiems mėnesiams išvykti į Katarą, kur dirbo lėktuvų apsaugoje.
„Jei jiems reikia nusileisti ten, kur nėra mūsų bazės ar dar kažko, tada imdavo mus, o mes sėdėdavome lėktuve arba išeidavome į lauką“, – pasakojo moteris.
Kai kurie kariškiai saugojo pervežamus kalinius, tačiau jai to neteko daryti.
„Kadangi esu moteris, nelabai norėjo leisti, nes musulmonai nelabai mus gerbė. Kaip moteriai gal buvo kokių pavojų“, – teigė M. Zalys.
Lengviau pateisintų, jei moteris šautų į vyrą
Kalbėdama apie patirtį kariuomenėje, ji teigė, kad nebuvo kažkokių sunkumų dėl to, kad ji moteris.
„Pas mus yra daug pagarbos – visą bazę sukviečia, jei kažkas atsitinka. Pakviečia ekspertą, kuris paaiškina, kodėl vieno ar kito dalyko negalima daryti. Profesionalumo lygis yra aukštas“, – minėjo pašnekovė.
Bet jai įstrigo pirma patirtis, kai buvo mokoma kovoti fiziškai vienas prieš vieną.
„Jie parodė kelis judesius ir turėjau kovoti su seržantu, o jis buvo truputį didesnis vyriškis. Aš pamėginau, ką mokė, o jis mane tiesiog paėmė ir numetė kaip kokį krepšį. Supratau, kad reikia pradėti sportuoti, priaugti raumenų, nes kitaip – viskas“, – atsiminė pašnekovė.
„Bet kartu mokė, kad jei kovotų moteris prieš vyrą, tai aš galėčiau lengviau pasiteisinti, jei šaučiau. Jei jaučiu pavojų, aš galiu iškart šauti, nesvarbu, ar jis turi ginklą, ar ne, nes aš kitaip jo neįveiksiu“, – pridūrė M. Zalys.
Teko brautis į barus ir rūpintis, kad kariai neitų prie prostitučių
M. Zalys taip pat dirbo ir Pietų Korėjoje, kur JAV kariuomenė turi kelias bazes.
„Ten kas tris mėnesius vykdavo labai didelės pratybos, visi dalyvaudavo, negali eiti į valgyklas, parduotuves, turi apsivilkti aprangą, saugančią nuo dujų ir t. t.“, – atsiminė ji.
Nors pirmi darbai vėl buvo susiję su tapatybių kortelių tikrinimu, o vėliau – maišų oro uostose, vėliau moteris tapo patrule ir stebėjo kitų karių elgesį.
Kartu mokė, kad jei kovotų moteris prieš vyrą, tai aš galėčiau lengviau pasiteisinti, jei šaučiau.
M. Zalys
„Korėjoje kareiviams alkoholis nereguliuojamas: gali gauti visokio stiprumo. Ir kareiviai mėgsta truputį prisidirbti. Mūsų darbas buvo tikrinti, kad jie nieko nepridarytų. Ten buvo daug prostitučių, moterų iš Filipinų, jas atveždavo korėjiečiai, atimdavo pasus. Mums tiesiog reikėjo pasirūpinti, kad mūsų kariai neitų prie jų“, – pasakojo M. Zalys.
Ji mano, kad toks darbas buvo vienas iš geriausių.
„Ten buvo daug daugiau veiklos, daugiau gali padaryti. Kartais tiesiog reikėdavo bėgti iš vieno baro į kitą, nes turėdavome kodą, jei kažkas vyksta ir reikia pagalbos – bėgi pro visus. Pilna žmonių, o tu prasibrauni“, – šypsodamasi prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Tiesa, neapsieita ir be kuriozų, kai kartą kariai susipyko su civiliais korėjiečiais, nes šie nenorėjo patraukti automobilių nuo barų, nors turėjo tai daryti.
„Korėjoje nusikaltėlių nerakina antrankiais, nežinau, kodėl. O kariai paėmė ir juos suėmė, uždėjo antrankius. Atvažiavo civiliai policininkai, labai supyko. Vos ne tarptautinis skandalas buvo. Vėliau policininkai pradėjo su mumis vaikščioti, atvyko žiniasklaida. Ši stebėjo, kaip mes dirbame, bet jei eidavo į barus, tai iškart nusukdavo kamerą nuo prostitučių, lyg tai nevyksta jų šalyje“, – teigė M. Zalys.
Ji atsiminė ir dar vieną momentą, kai vieno kario žmona atnešė kontraktą, kuriame užfiksuota, kad jos vyras už 40 tūkst. dolerių išsipirko merginą.
„Pavyzdžiui, jeigu nori nusipirkti moterį, gali išpirkti jos kontraktą. Tai vienas karys išpirko tokios merginos kontraktą už 40 tūkst. dolerių. Nežinau, ką jis su ja planavo daryti. Jis buvo vedęs, nežinau, kaip manė toliau ją išgelbėti ar galbūt pasą jai atiduoti. Bet žmona sužinojo ir pridavė jį – gal mėgino pabėgti, kas žino. Tą bylą mes pradėjome, nes mums atnešė kontraktą, bet toliau perėmė mūsų tyrėjai“, – pasakojo M. Zalys.
Norėjo baigti tarnybą, bet pavyko patekti į Afganistaną
Besibaigiant sutarčiai su kariuomene, lietuvė svarstė baigti tarnybą, nes buvo kažkiek nuobodu, bet sulaukė seržanto klausimo: „Ką galiu padaryti, kad pasiliktum?“
„Sakau: siųskite mane kur nors, kad gaučiau kažkokios patirties. Turėjau iš pradžių į Afriką vykti, bet pakeitė į Afganistaną“, – teigė M. Zalys.
Atvykusi 2015 m. šioje šalyje ji praleido beveik ketverius metus, bet ten jau nelabai kas vyko.
„Į mus mėgino gal du kartus šauti. Vieną kartą raketa nepriskrido, o antrą kartą nukrito ant mūsų oro uosto, bet ji subyrėjo, nesusprogo. Kai karas prasidėjo, jie naudojo tai, ką rusai buvo palikę. O kai baigėsi, tai nežinau, gal savo gamino, kažkiek gal iš Pakistano vežė. Bet nelabai jiems liko resursų“, – pasakojo pašnekovė.
Sakau: siųskite mane kur nors, kad gaučiau kažkokios patirties. Turėjau iš pradžių į Afriką vykti, bet pakeitė į Afganistaną.
M. Zalys
Afganistane pasibaigė sutartis su kariuomene, tačiau čia pat ją įdarbino privati kompanija. Anot M. Zalys, kai 2016 m. baigė tarnybą, lietuvę pasamdė privati kompanija, ji užpildė tuščias vietas tų karių, kurios atsirado, kai JAV prezidentas Barackas Obamas paskelbė, kad bus mažinamas karių skaičius Afganistane.
„Taip ir veikė: jie pasamdė buvusius karius į tuščias vietas dirbti tą patį darbą, bet kaip civilius, ir mokėjo daugiau pinigų“, – pridūrė pašnekovė.
Pasak M. Zalys, pirmais metais dar viskas buvo daugmaž tas pats: teko dirbti oro uosto apsaugoje, bet vėliau ji tapo ginklų instruktore.
„Nusiunčia keliems mėnesiams į mokyklą, moko, kaip būti dėstytoju, kaip mokyti elgtis su ginklais. Reikia patirties su ginklais, nors ją gal nelabai naudojame. Yra pagrindiniai ginklai, bet yra didesni ir reikėjo, kad mūsų bazėje bent 10 žmonių žinotų, kaip iš jų šaudyti, kad turėtų sertifikatus. Yra dar automatinių ginklų, kuriais naudotis turi mokėti bent 10 proc. policininkų“, – apie dar vieną patirtį su JAV kariuomene pasakojo M. Zalys.
Vienu metu ji kas 3–4 mėn. gaudavo po laisvą mėnesį, tuomet pašnekovė grįždavo į Lietuvą – ir arčiau, ir pigiau. Be to, Kaune gyveno grįžęs jos patėvis.
Tačiau šis tas M. Zalys įstrigo atmintyje ir iš Afganistano. Pavyzdžiui, keliuose kone nėra kelio ženklų, o vidury kelio gali sutikti besimeldžiančią moterį. Įprastas vaizdas būdavo ir kiemuose, prie savo namų sėdi vyrai su ginklais rankose. Pašnekovei į akis įkrito ir jų išradingumas.
„Jie paims bet kokius ratus, įdės bet kokį variklį, užmes sėdynę ir jau turi automobilį. Gali būti pusė motociklo, kažkokią priekabą užsimeta ir kažkaip važiuoja“, – kalbėjo M. Zalys.
Buvo iššūkių mokyti afganistaniečių karius.
„Eini su jais šaudyti, mėgini mokyti, kaip taikytis, kai kurie sako, kad negali taikytis – jei Alachas nori, kad nušaučiau šitą žmogų, mano kulka suras tą žmogų. Jų toks mentalitetas. Bet nemanau, kad Talibanas taip daro“, – pasakojo M. Zalys.
Biurokratijos pinklės gimtinėje
Tad lietuvė, atitarnavusi aštuonerius metus JAV kariuomenėje ir trejus kaip civilė, 2018 m. grįžo į Lietuvą, į Kauną, kur Vilniaus universiteto (VU) Kauno humanitariniame fakultete studijuoja informacines sistemas ir kibernetinį saugumą.
„Iš pradžių džiaugiausi, nes labai pasiilgau Lietuvos. Nesvarbu, kur esi, bet visą laiką traukia atgal į Lietuvą. Bet paskui prasidėjo visokiausios problemos, pavyzdžiui, su viza“, – pirmas grįžimo akimirkas atsiminė M. Zalys.
„Kai priėmiau JAV pilietybę, nežinojau, kad turėjau parašyti laišką ir pasakyti, kad aš priėmiau kitos šalies pilietybę. Maniau, kadangi viskas su kompiuteriais vyko, tai jie kažkaip matys, žinos. Kai grįžau ir pradėjau procesą dėl leidimo čia gyventi, jie man sako, kad esu dar Lietuvos pilietė. Tai man reikėjo įrodyti, kad esu JAV pilietė, nors turėjau pasą“, – pasakojo pašnekovė.
Biurokratijos koridoriuose užtruko metus.
„Nors bandžiau prašyti dvigubos [pilietybės], girdėjau, kad Dalia Grybauskaitė kartais suteikdavo žmonėms tokias išimtis, bet man niekas neatrašė“, – pridūrė pašnekovė.
Problemos neaplenkė ir aukštojoje mokykloje.
„Man čia patinka, bet yra labai daug niuansų. Kursas yra gana naujas, daug problemų, bet nelabai nori taisyti. Pavyzdžiui, dėstytojai visai nekvalifikuoti: ar ne jų sritis, ar nėra pakankamos anglų kalbos žinios, su studentais kalbėti nenori, atrašyti nenori. Aš vieną dėstytoją aprėkiau, įrašą nusiunčiau dekanui. Neturėjo iki to prieiti, bet niekas mūsų neklauso, nors mes pildome visokiausias apklausas, niekas nesikeičia. Atrodo, kad mokame pinigus, bet nežinau už ką. Jaučiuosi, kad beveik nieko neišmokau“, – apie studijas universitete sakė M. Zalys.
Kai Rusija užpuolė Ukrainą, moteris mėgino stoti į Šaulių sąjungą, bet nesėkmingai.
„Užpildžiau anketą internete, atsiuntė laišką, kokius dokumentus susirinkti, bet neperskaitė, nes parašiau, kad esu JAV pilietė ir turiu patirties. Man užtruko kelis mėnesius susirinkti visus dokumentus, o kai nusiunčiau, man pasakė, kad nesu Lietuvos pilietė, tad negaliu. Klausė, kodėl nesakiau, o atsakiau, kad rašiau. Ir nebuvo svarbu, kad gimiau Lietuvoje, bet tik Lietuvos pilietė galėtų įstoti“, – apmaudžiai teigė M. Zalys.
Paklausta, ar svarstytų su turima patirtimi pasukti į Lietuvos kariuomenę, pašnekovė atsakė, kad nežinanti, ar priimtų, nes dar to nebandė. Ji teigė turėjusi planų vykti ir kariauti į Ukrainą, bet nėra taip lengva: reikėtų eiti per ambasadas, gauti leidimus.
„Bet aš buvau vienoje misijoje su labdaros fondu „Pagalbos sparnas“: vykome į Ukrainą su keturiais autobusais ir keliais sunkvežimiais, važiavome gal kiek toliau už Dnipro, parsivežėme mamas su vaikučiais. Per tą misiją susiradau darbą, tai taip ir nutrūko mano savanorystė, bet gal šiaip būčiau daugiau misijų atlikusi“, – svarstė M. Zalys.
Tad dabar ji dirba jaunesniąja kibernetinio saugumo analitike. Ji užsiminė, kad baigusi studijas keliems mėnesiams su draugais keliaus į Balio salą Indonezijoje: šyptelėjusi pridūrė, kad ten truputį šilčiau.
„Jeigu turi, pavyzdžiui, pinigų ir noro kažką atlikti bei turi galimybę kažką bent kartą gyvenime išmėginti, geriau turėti patirčių negu paskui svarstyti, kas būtų, jei būtų. Mėginu bent vieną kartą kažką patirti, kažką paragauti ir gyventi laisvai“, – paklausta, ką patartų tiems, kurie norėtų keisti savo gyvenimą, bet nesiryžta, atsakė M. Zalys.
„Ir beveik niekada nesakau, kad kažko negaliu. Tai aš išmėginsiu šešiais būdais ir jei visais atvejais gausiu neigiamą atsakymą, tada gal pasiduosiu. Bet turbūt vis tiek rasčiau būdą, kad suveiktų“, – džiugiai pridūrė kaunietė.
Geriau turėti patirčių negu paskui svarstyti, kas būtų, jei būtų.
M. Zalys
