Lietuvos tikslas nesikeičia, sako prezidento patarėjas Kęstutis Budrys, – reikia turėti brigadą ir taip atgrasyti priešą Rytuose, kad jis net negalvotų kelti čia kojos, nes žinotų, kad yra NATO pajėgos, kurios gali duoti atkirtį. Pasak parlamentaro Lauryno Kasčiūno, kariuomenės stiprinimas yra prioritetas, tačiau valstybės gynybai svarbu ir visuomenės įsitraukimas.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
– Socialinėje erdvėje ir apskritai viešojoje erdvėje kelinta diena jau verda kipišas dėl krašto apsaugos ministro pasisakymo dėl Vokietijos brigados, kuri turėtų būti dislokuota Lietuvoje. Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas kviečiasi kitą savaitę pasikalbėti komitete, taip pat ministrui gali tekti aiškintis ir jo paties frakcijoje. Kaip ministro žodžius išgirdo ir suprato prezidentas?
K. Budrys: Labai svarbu matyti visą procesą to, ką mes turime drauge su Vokietija, kokius sprendimus esame drauge priėmę ir kokių veiksmų imamės. Ir tas visas kelias, kuris prasidėjo turbūt dar net anksčiau, negu kad buvo bendras Respublikos prezidento ir Vokietijos kanclerio komunikatas išleistas, taip pat ir parengiamieji darbai, kalbėjo apie didesnį Vokietijos įsipareigojimą regionui ir daugiau pajėgų siuntimą į Lietuvą, taip sustiprinant rytinį flangą ir taip sustiprinant priešakinės gynybos principą, kuriuo remiamės ir kuriuo sakome, kad turi remtis visas NATO Aljansas.
To sprendimo dalis yra tai, kas susiję su pajėgomis sausumoje, buvo nuspręsta dislokuoti ilgainiui Lietuvoje brigadą. Ilgainiui todėl, kad sąlygų šiuo metu neturime, tai yra susiję taip pat ir su mūsų įsipareigojimais išplėtoti infrastruktūrą ir panašiai. Kiti elementai, kurie buvo numatyti įgyvendinant planą ir ėjimą šia kryptimi, buvo priešakinio vadovavimo elemento įsteigimas, kurį mes jau turime, taip pat daugiau pratybų organizavimas, kurį mes taip pat turime, pratybų elementus, kuriuos Respublikos prezidentas pirmadienį stebėjo. Taip kad šalia vyksta daug procesų.
Taip pat mes turime ir įsteigtą dviejų ministerijų – Lietuvos ir Vokietijos gynybos ministerijų, – darbo grupę, kuri derina visus modalumus – ko, kaip, kada, kokiu laikotarpiu mūsų infrastruktūra atitiktų vokiečių poreikius ir kada mes galėtume pasiekti galutinį rezultatą – turėti brigadą Lietuvoje. Ir dėl to niekas šioje kryptyje nesikeičia, kaip Respublikos prezidentas šiandien sakė, komunikatas ir susitarimas yra galiojantis, jis yra neatšauktas, darbas vyksta ir turi vykti ta kryptimi.
Tai yra kontekstas, kuriame mes vertiname, kokia yra mūsų būklė su Vokietija ir kaip mes įgyvendiname savo įsipareigojimus. O viešo pakomunikavimo detalės, kaip jos nuskambėjo, taip, jos gali rezonuoti, bet esame įsitikinę, kad jos esmės turbūt nekeičia.
– Kada Lietuvoje galėtų būti parengta infrastruktūra, nes minimi skirtingi metai nuo 2025 iki 2027-ųjų?
L. Kasčiūnas: Paskutinis finalinis taškas yra 2025 m. liepos mėnesį. Tokį finalinį tašką ir perspektyvą mes fiksavome Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Dabar šią sesiją turi būti priimti įstatymų projektai, kurie palengvins visas procedūras, ir tada prasidės statybų procesai.
Be to, viso šito infrastruktūros parengimo planą ir procesą sujungti reikia su Vokietijos įsipareigojimu čia dislokuoti brigadą, nes mūsų tikslas turėti brigadą čia nesikeičia, tai yra NATO koncepcija – atgrasymas per paneigimą. Ir čia yra labai svarbu, kad priešas, kurį mes turime Rytuose, net negalvotų čia žengti, nes jau ant linijos bus NATO pajėgos, pakankamas jų skaičius, kad galėtų duoti atkirtį.
Todėl be jokios abejonės reikia kalbėti apie tokį finalinį tašką, o įvairūs tarpiniai variantai su dešimties dienų atėjimo formule gali būti tik tol, kol mes neturime infrastruktūros, bet negalima apie juos kalbėti kaip apie gerą sprendimą, nes galime 10 dienų ir neturėti.
– 2025 m. atrodo ganėtinai greitai. Ar pakaks finansavimo, kuris yra dabar numatytas truputėlį daugiau negu 2,5 proc., gynybai? Nes prezidentas nuolatos kartojo, kad turėtų būti bent jau 3 proc. tam, kad tą infrastruktūrą galėtumėm parengti, kad galėtume visiškai aprūpinti ir savo kariuomenę.
K. Budrys: Taip, prezidentas yra nuoseklus gynybos finansavimo klausimu, nuo pat šių metų pradžios sakydamas, kad turėtų tas skaičius būti didesnis. Kiek jis didesnis, čia ne apie patį skaičių yra visa kalba, kad 3 gražesnis mums todėl, kad apvalus, o todėl, kad yra tikrai begalė krypčių, kuriomis mes turėtume dirbti.
Tai yra ne vien infrastruktūros plėtra, beje, dėl kurios valstybės Gynimo taryba yra pasakiusi, kad visas finansavimas su infrastruktūra, kaip priimančios šalies parama, kas yra susiję, prisiimti Vokietijos pajėgas bus ant viršaus, jeigu taip galėtume pasakyti, viso gynybai dabar skiriamo finansavimo, planuojant 2024 metus ir toliau. Kitais metais yra numatyti planavimo darbai.
Tos kryptys nacionalinės, jomis turime dirbti, žinoma, mūsų kariuomenės modernizavimas pirmoje eilėje, t. y. mūsų dviejų kovinių brigadų parengimas tam lygiui, kurį mes esame užsibrėžę, vadinasi, mums reikia ir daugiau pėstininkų kovos mašinų, reikia šarvuotų visureigių, mums reikia ugnies paramos – yra daug dalykų, kuriuos turime užsipildyti.
Klausimas, ar mes tai galime padaryti greičiau ir galim padaryti didesniais kiekiais, taip pat neužmiršdami ir jūrų pajėgų, ir oro pajėgų, ir įsigydami naujas laivų platformas. Ir čia atsakymą tokį gali duoti finansavimas – jeigu mes jo turėsime anksčiau, daugiau, mes tai galėsime padaryti greičiau, taip kad nėra vieno kažkurio pajėgumo visiškai naujo, kurį mes galėtume įsigyti.
Kalbama apie greitesnį mūsų kariuomenės užpildymą. Mes personalo nesame pasiekę tiek, kiek esame užsibrėžę dar taikos metu pasiekti, mums įrangos trūksta, aš jau nekalbu apie atsargų trūkumą ir kitus dalykus. Yra begalė darbų, kurie kainuoja didelius pinigus, ir todėl apsiriboti 2,5 proc... Šita išraiška yra pagrįsta nebent kažkokių kitų faktorių, bet ne gynybos politikos.
– Finansų ministerija grindžia faktoriumi, kad valstybei tada tektų skolintis brangiau, tačiau dabar yra dilema, ar skirti gynybai daugiau ir valstybei skolintis brangiau, ar skirti gynybai tiek, kiek dabar yra numatyta, ir nedidinti arba nebranginti tos valstybės skolos. Kaip prezidentas siūlytų spręsti šią dilemą?
K. Budrys: Tai visuma yra dalis ir atsakymo, žinoma, tai yra visuma dalykų, kuriuos reikia įvertinti. Galėtume peršokti į kitą, į nacionalinių, sakykime, prioritetų lauką ir kelti klausimą, kiek gyvybiniai nacionaliniai gynybos interesai turėtų būti aukščiau už kitus, tačiau prezidento siūlymas, jau pradėjus svarstyti galimus mūsų nacionalinio biudžeto įvairius sprendimus, buvo toks – gerai, sutarkime dėl 2,52 proc., tačiau biudžeto įstatyme numatykime galimybę pasiskolinti iki 3 proc., dabar iš karto tų pinigų nenumatant, laikui bėgant matysim, kad sąlygos mums leidžia ir mes, nekeisdami įstatymo, galėsime skolintis būtent šitiems įsigijimams. Tai tas būtų vidurio kelias, kuriuo siūlome eiti.
– Ar Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas parems? Nes jūs dar krašto apsaugos biudžetą svarstysite ir prezidentas ragina ministrą būti proaktyviam ir siekti tokio įtvirtinimo.
L. Kasčiūnas: Na, pirmiausia turėsime įvairių nuomonių. Aš priminsiu, kad liepos 15 dieną mes pasirašėme partijų susitarimą dėl gynybos, kur nuostata dėl finansavimo yra tokia – 2,5 proc. yra grindys ir po to pagal poreikį. Tai norėtųsi išgirsti poreikį – kai matysim poreikį tokį, kuris tikslingai didintų mūsų kovinę galią, kuris atlieptų visuotinės gynybos principus...
Aš noriu pasakyti, kad gynyba nėra tik kariuomenės stiprinimas, kas, aišku, yra prioritetas, bet visos valstybės gynybos planas. Reikia kalbėti apie organizuotą rezervą, reikia kalbėti apie Šaulių sąjungos stiprinimą, reikia kalbėti apie daug kitų labai svarbių dalykų, kuriais galėtume įtraukti kuo platesnę visuomenės dalį, kuri nori ir klausia, kuo galėtų prisidėti.
Bent jau šita kryptis, idėja yra labai populiari Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, mes raginame ir ministeriją, ir kitas institucijas judėti šita kryptimi. Noriu pabrėžti, kad šiandien Lietuva yra trečia pagal gynybos finansavimą – 2,5 proc. yra trečia vieta NATO. Tai aišku, jeigu matysim, kad yra tam tikras gyvybinis poreikis, pinigų tikrai pakaks vokiškai brigadai. Aš manau, kad visi suprantam, kad mes turėsime ieškoti sprendimų.
– Kalbant apie brigadas, jau čia vietines minėjote – dvi turim brigadas, antra dar ne iki galo apginkluota ir kalbama apie trečią, kuri kol kas yra iš rezervistų ir nėra pasirengusi papildyti ir sujungti viską į divizijas. Ar būtų politinis sprendimas paruošti tokį vienetą, kuris tikriausiai ilgam galėtų sustabdyti priešą?
K. Budrys: Paruošti dar aukštesnio lygio vienetą, žinoma, būtų didelis iššūkis ir dar didesnė ambicija. Ir čia labai svarbus elementas yra sąveika su mūsų sąjungininkais. Nes procesas dabar vyksta ir mes ruošiamės išeiti į Vilniaus NATO viršūnių susitikimą su aiškesniais regioniniais gynybos planais ir su aiškesne NATO vadovavimo struktūra, kokia bus mūsų sąveika su sąjungininkais, kurios konkrečios pajėgos bus priskirtos regiono gynybai.
Taip kad mes matysime tikrai didesnį paveikslą. Sukurti nacionališkai aukštesnio lygio štabus yra viena, bet mes tikrai neturime tų pajėgumų, vadinamųjų strateginių įgalintųjų, kurie turėtų būti jau prie divizijos, mes neturime tolesnio nuotolio šaudymo artilerijos galimybės, mes neturime pajėgumų matyti taikinius toli tiek, kiek reikia, naikinti priešą ten, kur jis yra, ką mes dabar matome (...).
Visi šitie dalykai susideda į bendrą visumą, į didesnį pajėgumą, mes tų kritinių dalykų neturime ir divizijos lygmens vargu bau ar kada turėsime, būsime priklausomi nuo sąjungininkų, bet tokioms ambicijoms reikia įgyvendinti jau dabar užsibrėžtus tikslus.
L. Kasčiūnas: Dar kartą pasakysiu šalia to, kas buvo pasakyta: nepamirškim, kad esminis momentas, kai valstybė priešinasi, yra visuomenės, tautos valia priešintis. Okupantas laimi tada, kai palaužia šią valią. Be reguliarių pajėgų, kas yra be galo svarbu, reikia galvoti, kaip visuomenę įtraukti. Mes turim 104 tūkst. žmonių, kurie yra kariniame rezerve. Žmonės, kurie tarnavo, atliko karinę tarnybą. Kol kas tik 26–28 tūkst. yra aktyviajame rezerve.
Aktyvus rezervas reiškia, kad jis yra organizuotas į vienetus, kur žinotų, kur kuriam daliniui priskirti, kad žinotų savo vietą karo atveju. Ir čia mes turime pasidaryti namų darbus. Taip, tai gali kainuoti, bet bent jau reikia pasidaryti inventorizaciją ir judėti ta kryptimi kaip Šaulių sąjunga. Dabar kaip tik rytoj komitetas baigs svarstyti Šaulių sąjungos naują projektą. Tai yra galimybė žmogui, kuris galbūt nėra reguliariųjų pajėgų narys, nėra karys savanoris, nėra rezerve, rasti savo vietą gynyboje, išklausyti bazinį kursą, po to, pavyzdžiui, turėdamas gerų medicinos žinių, inžinerinių sprendimų, jis galėtų ten įsitraukti į valstybės gynybą per tokią, sakykim, daugiabriaunę saugumo architektūrą.
Jeigu mes įtrauktume į mūsų valstybės gynybą 200–300 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių, tai jau yra visuotinės gynybos principas. Žinote, aš ką tik iš Ukrainos, su Charkivo meru kalbėjome, aš jo klausiau, kas padėjo apsiginti Charkivui, tai, sako, aišku kariuomenė pirmoje eilėje, bet be kariuomenės labai svarbus buvo visuomenės vaidmuo. 10–15 tūkst. Charkivo gyventojų įsitraukė į teritorinės gynybos būrius, į komendantines struktūras, į civilinę gynybą. Juk ne mažiau svarbu yra užtikrinti tam tikras kitas gyvybines funkcijas ir taip pasipriešinti okupantui.
– Kokia būtų prezidento nuomonė dėl tos pilietinės gynybos, ar palaikytų šitą iniciatyvą, kad reikėtų stiprinti ne tik karinius pajėgumus, ne tik pačią kariuomenę, bet ir vietinį atsparumą?
K. Budrys: Prezidentas nuosekliai pasisako ir kviesdamas partijas sutarti dėl pagrindinių nacionalinio saugumo principų, taip pat vieną iš punktų įvardina visuotinės totalinės gynybos principo įgyvendinimą, t. y. visų valstybės rezervų naudojimą pasipriešinti okupantui, tai yra ne tik ginkluota gynyba, apie kurią komiteto pirmininkas kalba, bet taip pat ir neginkluotas pilietinis pasipriešinimas, tai yra nekolaboravimas, priešininko trikdymas.
Taip pat yra ir įvairių ūkio subjektų, įvairių kompanijų įtraukimas su jų resursais gynybai užtikrinti, t. y. per mobilizacinę sistemą. Visų pirma, daug dalykų yra ne vien tik susijusių su gynybos finansavimu, tai yra tas kelias, į kurį orientuojamės. Čia reikės ir daugiau pratybų, ir didesnio matymo, kaip turėtų ta sąveika veikti, ir didesnio visų valstybės institucijų ir verslo įsitraukimo.
