Rusija tvirtina, kad kare prieš Ukrainą nesivaržytų panaudoti branduolinio ginklo, o šią savaitę pasirodė informacija, jog į Ukrainą keliauja „branduolinis traukinys“, priklausantis už šį masinio naikinimo ginklą atsakingam kariuomenės daliniui. Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Arnoldas Deltuva LRT.lt sakė, kad branduolinio ginklo panaudojimo pasekmės sukeltų bent jau Černobylio masto katastrofą.
Kuriamas slaptai
Mokslininko teigimu, branduolinis ginklas – ne tik Šaltojo karo reliktas, ši technologija plėtojama iki šiol, ypač raketų nešėjų kūrimas. Kokie tyrimai vykdomi, informacijos mažai ir ji slapta, tačiau didžiausią arsenalą turi Rusija, technologine lydere laikoma JAV, technologijas kuria ir Kinija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Indija, Pakistanas, Izraelis, Šiaurės Korėja.
„Viso turimo branduolinių ginklų arsenalo užtektų sunaikinti ištisas valstybes ir didelę dalį planetos gyvybės, nekalbant jau apie masinių sprogimų ir gaisrų sukeltą branduolinę žiemą“, – sako A. Deltuva.
Branduolinio ginklo veikimo principas – panaudoti atomų branduoliuose sukauptą energiją. Kadangi branduoliniai ryšiai daug stipresni už elektromagnetinius, reakcijų metu išsiskyrusi energija gali būti tūkstančius ar milijonus kartų didesnė už cheminių reakcijų energiją.
Branduolinis ginklas buvo sukurtas dėl to, kad naudojant šią technologiją tokį pat medžiagos kiekį galima sukelti daug galingesnį sprogimą, nei konvenciniais sprogmenimis, kai vyksta cheminės reakcijos.
„Principas lieka tas pats kaip ir pirmųjų bombų 1945 metais: sunkiųjų branduolių, kaip uranas arba plutonis, skilimas, kurio metu išlaisvinama energija, reakcijos produktai įžiebia dar daugiau tokių pat reakcijų. Taip susidaro grandininė reakcija, staigiai didėjantis energijos išsiskyrimas ir įvyksta sprogimas. Arba, vandenilinėse bombose, įžiebiama lengvųjų branduolių sintezė, kurios metu išsiskiria dar daugiau energijos“, – sakė A. Deltuva.
Tad branduolinio ginklo veikimo principas žinomas, tačiau technologinės detalės neviešinamos, tai valstybių karinė paslaptis.
Pasak mokslininko, branduolinio ginklo veikimo principas žinomas, tačiau technologinės detalės neviešinamos, tai valstybių karinė paslaptis.
Rusijos tarp branduolinio ginklo lyderių A. Deltuva nemini, tačiau sako, kad ši valstybė tobulina raketas bombų nešėjas.
Kalbant apie branduolinį ginklą, dažniausiai minimas uranas, tiksliau, jo 235 izotopas.
„Branduolys skyla į kelis lengvesnius branduolius ir išskiria keletą neutronų, t.y. nukleonų, neturinčių krūvio, ir jie, susidūrę su kitais urano branduoliais, gali sukelti tolesnius skilimus. Bendras išskirtos energijos kiekis žaibiškai auga ir taip sukeliamas sprogimas“, – aiškino pašnekovas.
Kas nutiktų, jei toks ginklas būtų panaudotas virš Vilniaus
Sprogus branduoliniam ginklui didžiausias poveikis būtų sprogimo centre, tolstant nuo jo, poveikis silpnėja.
Simuliacijos rodo, kad jei Vilniuje sprogtų galingiausias istorijoje branduolinis ginklas – 100 megatonų galingumo bomba „Tsar“, kurią, tik perpus mažiau galingą, 1961 m. virš Arkties vandenyno įsakė išbandyti Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas – centrinis Vilnius tiesiog išgaruotų tiesiogine šio žodžio prasme, o jo gyventojai mirtų greičiau, nei į smegenis nukeliautų signalas, jog kažkas vyksta. Kitaip sakant, nieko nepamatytume ir nepajustume.
Dar maždaug trisdešimties kilometrų spinduliu nuo Vilniaus griūtų pastatai, kiltų gaisrai, o vos ne trečdalyje Lietuvos žmonės nukentėtų, sunkiai nudegtų kūną. Net ir 90 km nuo sprogimo epicentro atstumu būtų daug aukų dėl dūžtančių stiklų: žmonės prieitų prie lango, pamatę žybsnį, tada juos pasiektų smūgio banga. Simuliacija rodo, kad iš viso žūtų beveik 600 tūkstančių žmonių, nukentėtų ir Baltarusija. Dalis gyventojų ilgainiui mirtų nuo radiacijos. Sprogimo metu išsiskiria visas spinduliuotės spektras: gama spinduliai, rentgeno spinduliai, ultravioletinės ir regimos šviesos, infraraudonųjų spindulių bangos.
Tačiau tai – galingiausia istorijoje bomba, mažiausi branduoliniai ginklai yra penktadalio kilotonos galingumo.
„Per pirmąsias sekundės dalis stebimas sprogimo elektromagnetinės spinduliuotės: gama ir rentgeno spindulių, ultravioletinės ir regimos šviesos bei infraraudonųjų spindulių bangos blyksnis, o vėliau smūgio banga yra iš jau susidariusių produktų šiluminio judėjimo, kuris perduodamas supančiai aplinkai“, – apie smūgio bangą pasakojo A. Deltuva.
Smūgis nušluotų ne tik žemės paviršių, tačiau paveiktų ir atmosferą, dirvožemį.
„Spinduliuotė sugeriama Žemės plutoje, smūgio banga, atsimušusi į žemę, atsispindi ir kyla į viršų, būtent dėl to susidaro kylantis grybas: viena banga kyla tiesiogiai į viršų, kita atsispindėjusi“, – sakė fizikas.
Kokį ginklą panaudotų Rusija?
Valstybių turimi branduoliniai ginklai būna taktiniai ir strateginiai, baiminantis Rusijos grėsmės, minimi būtent pirmieji. Tai mažesnės sprogstamosios galios, trumpesniu atstumu paleidžiami ginklai. Jų nereglamentuoja ir tarptautiniai susitarimai. A. Deltuva atkreipia dėmesį, kad tokie ginklai yra ne tokie galingi, tačiau sukelia ilgalaikį branduolinį užterštumą, nes juose naudojami sunkieji elementai, tokie kaip uranas.
Didieji ginklai yra tokie galingi dėl to, kad naudoja lengvuosius branduolius, tokius, kaip vandenilio izotopai deuteris ir tritis. Jiems susiliejant, išsiskiria helis ir neutronai, kurie skyla į protonus, elektronus ir antineutrinus – dėl to jie laikomi švaresniais.
„Norint gauti itin galingą branduolinį ginklą, reikia kombinuoti dvi technologijas: sunkiųjų branduolių skilimo ir lengvųjų branduolių sintezės. Energiškai lengvųjų branduolių sintezė yra labiau efektyvi reakcija, iš to paties kiekio medžiagos gaunamas žymiai didesnis energijos kiekis, bet ją sunkiau įžiebti. Pavyzdžiui, sovietinėje vandenilinėje bomboje „Tsar“ vandenilio reakciją įžiebė urbano bomba“, – pasak A. Deltuvos, tokiose bombose kombinuojamas uranas ir vandenilis, kurį ir „išjudina“ sprogęs uranas.
Galima sulaukti antrojo Černobylio
Jei Ukrainos teritorijoje sprogtų kad ir galingiausia branduolinė bomba, Lietuva, rodo simuliacijos, į tiesioginės žalos lauką nepatektų.
„Priklauso nuo vėjo. Jei didelio galingumo bomba, radioaktyvios liekanos iškeliamos taip aukštai į atmosferą, kad gali patekti į bet kurią Žemės vietą. Jų judėjimas tampa nekontroliuojamas“, – apie blogiausią katastrofos scenarijų pasakojo A. Deltuva. Pasak jo, žinoma, kad 1961 m. susprogdinus bombą nuo smūgio bangos dužo langai už 900 kilometrų, tačiau teoriškai didesnę žalą planetai padarė susidūrimai su didesniais asteroidais, Tunguskos meteoritu.
Mažesnio galingumo taktinio ginklo sprogimas galėtų sukelti padarinius, panašius į Černobylio ar Fukušimos atominių elektrinių avarijas.
Pasak VU fiziko, pastaruoju metu išaugo susidomėjimas branduolinio ginklo tema, tačiau trūksta žinių iš radiacinės saugos specialistų, kaip elgtis ir saugotis tokiu atveju. Fiziko teigimu, toliau nuo sprogimo centro aukų skaičių galima sumažinti, jei bus imtasi tinkamų priemonių.
Mokslinėje fantastikoje dažnas motyvas – gyvenimas Žemėje po branduolinės katastrofos, kai žmonės išgyvena, pasislėpę požeminėse slėptuvėse. A. Deltuvos teigimu, būtų galima apsisaugoti nuo dalies spinduliuotės, jei žinotume, kad sprogimas vyks ir pasislėptume iš anksto. Tačiau realybėje tokia įvykių eiga sunkiai įsivaiduojama. Pasak mokslininko, ar išgyvenusiems po pradinio sprogimo reikėtų kuo greičiau išvykti, ar slėptis, kol sumažės užterštumas radioaktyviais izotopais, turėtų atsakyti radiacinės saugos specialistai.
„Pamačius tą branduolinį žybsnį, vėliau galbūt jau nieko pamatyti ir neteks <...> Tokioje vietoje išgyvenamumo prognozės nėra geros, nors buvo išgyvenusių ir Hirošimoje, ir Nagasakyje. Jei sprogimas, tarkime, Astravo elektrinėje, reikalinga gyventojų evakuacija, kalio jodido tabletės, kad būtų apsisaugota nuo radioaktyvaus jodo izotopų kaupimosi skydliaukėje“, – sakė jis.
Paklaustas, kaip vertina kilusį susidomėjimą branduoliniu ginklu po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas davė suprasti, kad Rusija gali jį panaudoti kare su Ukraina, o galbūt tai – nepagrįsti nuogąstavimai, nes pasaulis pasimokė iš Šaltojo karo laikų, mokslininkas sakė, kad nuvertinti branduolinio ginklo dar negalima.
„Kas mums atrodo neprotinga, Rusijos valdantiesiems atrodo logiška ir pagrįsta. Kokių priemonių jie imsis, matydami karo pralaimėjimo grėsmę, prognozuoti sunku. Tačiau iš principo to atmesti tikrai negalima“, – sakė A. Deltuva.
