Įėjęs į kambarį vyras prataria kelis žodžius, lėtai pabaigia valgyti jogurtą ir atsisėda į kėdę prie stalo. Čia jis išsitraukia specialią pypkę ir pasiruošia narkotikų dozę. Tai – vaizdas iš narkotikų vartojimo kambario Vokietijoje, Frankfurte. Kai kurie žmonės susileisti narkotikų čia ateina kiekvieną dieną, kiti – ir kelis kartus per dieną. Diskusija dėl „saugesnio narkotikų vartojimo kambario“ dar šių metų pradžioje buvo kilusi ir Lietuvoje, kai Sveikatos apsaugos ministerija pasiūlė svarstyti įteisinti tam tikras vietas, kur narkotines ir psichotropines medžiagas asmenys galėtų vartoti prižiūrimi medicinos specialistų.
Portalas LRT.lt apsilankė Frankfurte esančiame centre „Eastside“ – viename didžiausių ir seniausių centrų Europoje, kuris pagalbą nuo narkotikų priklausantiems žmonėms teikia 35-erius metus.
Portalo LRT.lt straipsnyje – žvilgsnis į tokių narkotikų vartojimo kambarių kasdienybę Vokietijoje.
Diena šiame centre prasideda 9 valandą ryto. Įėję į pastatą, kylame į antrą aukštą, kuriame – didelė salė su stalais ir kėdėmis, valgykla, rūkymo kambarys, taip pat poilsio zonos. Čia pasitinka šurmulys ir pusryčiaujantys centro klientai.
Yra keli pasirinkimai. Galima įsigyti ir „vieno euro pusryčius“ – lėkštėje patiekiama bandelė, sviestas, kumpis, sūris, duodamas indelis jogurto. Kaip pasakoja darbuotojai, šie bendri pusryčiai – proga užmegzti ryšį su atėjusiais žmonėmis.
Pasiruošimas priimti narkotikų vartotojus
Pusryčiai trunka maždaug valandą – 9.45 val. du socialiniai darbuotojai leidžiasi laiptais žemyn. Čia netrukus atsidarys narkotikų vartojimo kambarys. Tai patalpa, kurioje nuo narkotikų priklausomi žmonės gali gauti švarių švirkštų ar rūkymo pypkių ir stebimi socialinių darbuotojų vartoti narkotikus.
Tokio kambario tikslas – pasirūpinti saugia aplinka ir sumažinti infekcijų bei ligų riziką, suteikti pirmąją pagalbą.
Kartu su darbuotojais į vartojimo kambarį įeinu ir aš. Patalpą sudaro du atskiri kambariai. Viename – aštuonios kėdės ir veidrodžiai, kriauklė. Į šį kambarį įleidžiami dozę norintys susileisti žmonės. Už stiklinės sienos pasilieka socialiniai darbuotojai.
„Kai atidarome šią erdvę, pirmiausia turime patikrinti kelis dalykus. Iš pradžių patikriname pulsoksimetrą – juo pamatuotume žmogaus pulsą tuo atveju, jei reikėtų teikti skubią pagalbą, jei pavartojęs narkotikų žmogus nesijaustų gerai, jei perdozuotų. Jei pulsas nukrenta žemai, turime kviesti greitąją pagalbą.
Jei taip nutinka, specialiu prietaisu atliekame dirbtinį kvėpavimą ir taip ventiliuojame žmogaus plaučius. Turime specialių prietaisų, kuriais galėtume pailginti laiką iki greitosios pagalbos iškvietimo ir išlaukti, kol ji atvyks, užtikrinti, kad žmogus būtų saugus“, – portalui LRT.lt pasakoja socialinis darbuotojas Maximilianas Bestas.
Visgi tokių priemonių tenka imtis retai – per ketverius darbo metus M. Bestas dirbtinį kvėpavimą atliko kartą ar du.
„Čia paprastai ateina vyresnio amžiaus žmonės, labai patyrę. Šalia centrinės Frankfurto traukinių stoties yra labai atvira narkotikų vartojimo vieta, ten renkasi daug jaunesni žmonės. Klientai mūsų organizaciją mato kaip savo namus, tad atmosfera čia ramesnė.
Mūsų klientai yra vyresni, turi daugiau patirties vartojant narkotikus ir žino, kaip skirtingos medžiagos juos veikia. Taigi jie labai patyrę, bet niekada nežinai, kaip kai kurios medžiagos paveiks“, – paaiškina M. Bestas.
Baigia valgyti ir išsitraukia dozę
Po pusvalandžio per stebėjimo kamerą pamatome pirmą šios dienos kambario lankytoją. Socialiniai darbuotojai atidaro duris. Įėjęs vyresnio amžiaus vyras prataria kelis žodžius ir nueina tiesiai prie pirmojo stalelio su veidrodžiu.
Čia atsistojęs neskubėdamas pabaigia valgyti jogurtą ir sėdasi ant kėdės. Iš krepšio išsitraukia reikalingą įrangą, narkotines medžiagas ir pasiruošia dozę, ją deda į specialią pypkę. Po maždaug 15 minučių vyras tyliai susitvarko ir palieka patalpą.
„Įėjęs jis pasakė, ką čia darys. Aš žinau jo vardą, žinau, ką jis vartoja – užtenka kelių žodžių. Jis čia ateina kiekvieną dieną, kelis kartus per dieną, tad situacija labai paprasta“, – sako M. Bestas.
Kadangi vartojimo kambaryje kalbamės rytą, čia gana ramu. Daugiau žmonių ateina popietę ar vakare, kai grįžta iš dirbtuvių, darbo ar miesto, kur bando gauti pinigų: „Vakarais čia daugiau veiksmo“, – priduria socialinis darbuotojas.
Iš viso kambaryje yra aštuonios vietos, kur galima vartoti narkotikus, tačiau labai retai visos būna užimtos vienu metu. Paprastai procesas būna toks – atėjęs klientas pasako, kokią narkotinę medžiagą vartos, tuomet socialiniai darbuotojai specialioje programoje įveda kliento asmens duomenis ir įrašo, kokia medžiaga bus vartojama.
Jei reikia, socialiniai darbuotojai suteikia paruoštą rinkinį, kuriame – dezinfekcinės servetėlės, specialus skystis, tirpinantis narkotikus, švarus švirkštas ir adata.
„Atėję žmonės pasako, ko jiems reikia. Mes viską pateikiame, tuomet paprašome, kad jie eitų į vidų. Pirmiausia jie turi nusiplauti rankas, kad aplinka būtų sterilesnė, tuomet padedame įrankius prie langelio, jie juos pasiima ir eina prie stalo. O mes esame čia, kad viskas vyktų sklandžiai, kad žmonėmis būtų pasirūpinta, kad nieko blogo nenutiktų“, – tvirtina M. Bestas.
„Vartojimo kambario užimtumas priklauso ne tik nuo paros laiko, bet ir nuo mėnesio dienos. Tam tikru laiku žmonės turi daugiau pinigų, nes gauna paramą iš valstybės, taigi dažniausiai mėnesio pabaigoje ir pradžioje vartojimo kambaryje klientų būna daugiau“, – sako su mumis esanti socialinė darbuotoja Sarah’a Funk.
Jai pritaria ir M. Bestas: „Jei žmonės gauna paramą, jie „švenčia“ dvi ar tris dienas.“ Pastarosiomis dienomis per dieną kambariu pasinaudodavo maždaug 15 žmonių. Anot M. Besto, kai kurie žmonės čia nesijaučia patogiai, tad narkotikus vartoja už organizacijos ribų.
„Tačiau turime žmonių, kurie ateina kiekvieną dieną, kelis kartus per dieną. Yra tokių, kurie ateina keturis, penkis kartus per dieną, bet jų nedaug“, – pasakoja socialinis darbuotojas.
Jei nebūtų kambario, vartotų kitur
Teiraujuosi, ar tokie vartojimo kambariai ir kiek įmanoma saugios aplinkos užtikrinimas neskatina vartoti narkotikų. Pasak socialinių darbuotojų, jei nebūtų šio kambario, žmonės vartotų kitur – kai kurie taip ir daro, netgi šalia organizacijos pastato žmonės į švirkštą traukia narkotikus.
Tačiau, sako darbuotojai, toks kambarys padeda sumažinti perdozavimo ir įvairių ligų riziką.
„Tai liga, tad jie vis tiek vartotų. Bet jei nebūtų tokių kambarių, mirtų daugiau žmonių“, – pažymi S. Funk.
Kaip pasakoja socialinė darbuotoja, ne visose Vokietijos žemėse veikia tokie kambariai, tačiau, anot jos, ten žmonės naudojasi nešvariomis adatomis, tad dažniau užsikrečia įvairiomis ligomis ir miršta nuo narkotikų.
„Frankfurto būdas rodo, kad situacija geresnė, kai žmonėms suteikiama tokia erdvė, kurioje narkotikus jie gali vartoti saugiau“, – įsitikinusi S. Funk.
Šioje organizacijoje narkotikų vartotojams siūloma gydytis metadonu, kuris gali būti rekomenduojamas nustačius priklausomybę nuo opioidų, taigi, priduria S. Funk, dalis žmonių pasirenka tokį kelią.
Dienos dozei – ir keli šimtai eurų
Dirbdami organizacijoje, socialiniai darbuotojai iš arti mato, kaip narkotikai pakeičia žmonių gyvenimą. Sveiki ir gyvybingi po kelių mėnesių gali tapti neatpažįstami. „Po trijų ar keturių mėnesių jie atrodo siaubingai“, – prasitaria M. Bestas.
Dienos narkotikų dozė kai kuriems gali kainuoti 100 eurų, kitiems – ir kelis šimtus. Anot M. Besto, gauti tokią sumą pinigų sudėtinga, tad dauguma nuo narkotikų priklausomų moterų užsiima prostitucija, o vyrai paprastai įsitraukia į nusikalstamą veiklą – vagia, plėšikauja, prekiauja narkotikais. Dalis žmonių turi reguliarius darbus, tačiau tai – labai reta.
S. Funk pasakoja, kad kai kurie klientai narkotikus pradėjo vartoti po dramatiškos netekties – praradę vaiką, sutuoktinį ar kelis šeimos narius ir negalėję susitvarkyti su tokia netektimi. Kitų klientų tėvai buvo priklausomi nuo narkotikų, tad jie augo tokioje aplinkoje, kur narkotikai buvo įprastas gyvenimo būdas.
„Viena socialinė darbuotoja man pasakojo, kad narkotikų vartojimo kambariu naudojosi su sūnumi atvykusi mama“, – sako S. Funk.
Anot socialinių darbuotojų, dalis organizacijos klientų – į Vokietiją atvykę pabėgėliai: „Vykdami į Vokietiją, jie patyrė sunkių išgyvenimų, tad jiems narkotikai buvo būdas pabėgti nuo prisiminimų.“
„Žmonės gali pradėti vartoti dėl patirtų traumų, pavyzdžiui, dėl smurto. Kai buvo vaikai, jie buvo išnaudoti, prieš juos smurtauta. Tai dažniausios biografijos. Nesu tikras, kiek žmonių čia ateina patys pasirinkę tokį gyvenimo būdą.
Kai buvau jaunesnis, naratyvas buvo toks: nevartok marihuanos, nes vėliau tapsi priklausomas nuo heroino. Manau, tai labai utopinis scenarijus, tokių žmonių tikriausiai nėra nė vieno procento. Daugumai tai susiję su labai giliomis traumomis“, – priduria M. Bestas.
„Čia esantys žmonės yra narkotikų vartojimo profesionalai. Tikriausiai dauguma mūsų klientų galėtų pripasakoti tiek dalykų, kad būtų galima parašyti visą knygą, kas juos nuvedė iki to, kad atsidurtų čia“, – pastebi socialiniai darbuotojai.
Nusisuka šeima ir draugai
„Visas gyvenimo būdas, kuris sukasi aplink narkotikus, yra labai sudėtingas. Žmonėms tai kelia daug streso“, – akcentuoja M. Bestas.
Jam pritaria ir S. Funk – pasak jos, iš pradžių priklausomybę turintys žmonės skolinasi pinigų iš šeimos ar draugų, vėliau pradeda vogti, o vis daugiau šeimos narių ir draugų nusisuka.
„Paprastai priklausomi žmonės neturi ryšių su išoriniu pasauliu, tad pradėti gyvenimą iš naujo ir atversti naują lapą labai sunku, nes dauguma jų yra visiškai vieni. Todėl žmonės neretai vėl pradeda vartoti narkotikus, nes jaučiasi vieniši“, – pažymi S. Funk.
Abu socialiniai darbuotojai akcentuoja – tokios organizacijos padeda narkotikų vartotojams išeiti iš pogrindžio, leidžia pasinaudoti metadono programa, naudotis socialinėmis paslaugomis ir kreiptis pagalbos.
Anot M. Besto, kai kurie žmonės į Frankfurtą atvyksta iš kitų miestų ar regionų, nes ten nėra pagalbos sistemos. Čia, kur teikiamų paslaugų spektras platus, žmonės jaučiasi galintys atsikvėpti ir reflektuoti, pasinaudoti pagalba.
„Žmonės iš visos Vokietijos atvyksta čia, nes žino, kad yra saugių vietų, kur tau gali padėti“, – teigia M. Bestas.
Kaip sako S. Funk, visi miestai susiduria su narkotikų vartojimo problema, tačiau kai kur ši problema paslėpta, nežinomi tikrieji skaičiai.
„Frankfurte skirtumas toks, kad matai šį vaizdą, matai žmones, kaip jie vartoja narkotikus. Pavyzdžiui, Miunchene yra kitaip, ten vartojama pogrindyje, tamsoje, pasislėpus“, – sako S. Funk.
„Kai sakome „pogrindyje“, kalbame tiesiogine to žodžio prasme – tai vyksta katakombose po centrine stotimi. Daug žmonių miršta, nes taip užslėpta. Jei perdozuosi ten, niekas nepadės“, – priduria M. Bestas.
Pasak S. Funk, įsteigti vartojimo kambariai leidžia žmonėms jaustis saugiau: „Jie žino, kad tai saugi erdvė, kad yra žmonių, kurie jais pasirūpintų. Tai ypač svarbu moterims – dauguma užsiima prostitucija, kad įpirktų narkotikus, tad jos įpratusios, kad vyrai kiekvieną dieną bando jomis pasinaudoti. Joms šie kambariai dar svarbesni – jos žino, kad socialiniai darbuotojai jomis rūpinasi.“
Darbas motyvuoja ir suteikia pasitikėjimo
Organizacijos tikslas – ne tik užtikrinti kiek įmanoma saugų narkotikų vartojimą, bet ir padėti žmonėms atsikratyti priklausomybės. Tarp teikiamų paslaugų – pagalba susirasti darbą.
„Čia esantys žmonės vartoja narkotikus bene kiekvieną dieną“, – pasakoja Įdarbinimo departamento vadovas Alexas Hoffmannas. Anot jo, norintiems atitrūkti nuo tokios aplinkos suteikiama galimybė dirbti.
Organizacijos klientai gali dirbti čia esančioje skalbykloje, dirbti valymo darbus, tvarkyti aplinką ar darbuotis medžio dirbtuvėse, prisidėti prie laikraščio leidimo. Vartojimo kambarys įrengtas ilgame koridoriuje.
Kelerios durys veda į skalbyklą, kur ūžia skalbimo mašinos. Vienoje patalpos pusėje vyrai dėlioja nešvarius skalbinius, kitoje – lanksto jau išskalbtus.
Skalbykla gali naudotis organizacijoje apsilankantys žmonės, dirbantys klientai plauna patalynę, taip pat policijos atvežtus areštuotų žmonių rūbus.
„Nuo narkotikų priklausomi žmonės skalbia policijos drabužius, – šypsosi A. Hoffmannas. – Tai darome ne tam, kad uždirbtume pinigų, o dėl reputacijos.“
Dauguma narkotikų vartotojų neturi darbo, o kelias įsidarbinimo link – ilgas, todėl toks organizacijos suteikiamas darbas yra proga iš lėto įsitraukti į darbo rinką, pabūti aplinkoje be narkotikų, taip pat padidinti pasitikėjimą savimi ir ko nors išmokti.
Medžio dirbtuvėse darbuotojai gamina baldus, parkų suolelius. Čia taip pat įrengtas sodas, auginami ir prižiūrimi augalai.
„Dauguma žmonių ateina dirbti savanoriškai. Jie bendrauja su socialiniais darbuotojais, per dieną turi laiko, tad pagalvoja, ką galėtų nuveikti. Kai kurie gatvėje gyvena 10–15 metų, kažką dirbo prieš daug metų, prisimena, kaip dirbo, kad gaudavo pinigų. Kartais juos įpareigoja įdarbinimo agentūra, tačiau dauguma dirba savanoriškai“, – pastebi A. Hoffmannas.
Jo teigimu, darbas padeda įgauti pasitikėjimo ir kurti santykius, motyvuoja žmones.
Vartojimas „progomis“ ir didesnės atsakomybės
Nusileidus dar vienu aukštu žemiau – patalpa su dviaukštėmis lovomis. Čia pernakvoti gali iki 20 žmonių.
Kaip pasakoja Prieglobsčio departamento vadovas Alexas Reinhardas, vasaros naktimis visos lovos paprastai nebūna užimtos – daugiau žmonių atvyksta žiemą, kai nakvoti lauke per šalta.
Norintys apsistoti ilgesnį laiką, turi galimybę gauti savo lovą viršuje. Šiame aukšte – du ilgi koridoriai, iš jų durys veda į keturviečius arba dviviečius kambarius.
Čia kartu gyvena ir vyrai, ir moterys, o vienas kambarys skirtas tik moterims. Jame vyrai ne tik nenakvoja, tačiau negali užeiti ir dienos metu.
Pasak A. Reinhardo, vyrai ir moterys gyvena kartu, nes kai kurie atvyksta su antrąja puse, taip pat tokiu būdu galima užtikrinti apgyvendinimą didesniam skaičiui žmonių.
Iš viso šiame aukšte yra 60 lovų. Dauguma kambarių – keturviečiai. Dviviečio kambario namo gyventojas turi nusipelnyti – tvarkyti aplinką, skalbti. Taip pat keliamas reikalavimas šiame name gyventi nuolat – neatvykus daugiau nei tris naktis iš eilės, kambarys atitenka kitam.
Kai lankiausi šiose patalpose, čia buvo ramu – koridoriumi praeina viena moteris, aplinką stebi budėtojas, o keliuose kambariuose ilsisi gyventojai. Šie namai atsidaro 18 val. vakaro ir veikia iki 9.30 val. ryto. Dieną gyventojai skatinami eiti dirbti, kalbėtis su socialiniais darbuotojais, o į kambarius grįžti tik pernakvoti.
Užėję į vieną kambarį, jame randame besiilsinčią vyresnio amžiaus moterį. Jos kojos aptvarstytos, o kūnas ir veidas atrodo išsekę. Moteris gyvena dviviečiame kambaryje ir skundžiasi, kad kambario draugė netvarkinga. Iš tiesų – dvi kambario pusės atrodo visiškai skirtingos. Vienoje – dailiai paklota lova, kitoje – besimėtantys daiktai ir sujaukti rūbai.
„Svarbiausia patraukti žmones iš gatvės, suteikti jiems būstą, maisto, saugią aplinką. Darbuotojai yra užmezgę santykius su žmonėmis, jie siekia, kad žmonės, kurie čia gyvena ilgesnį laiką, būtų suvesti su socialiniais darbuotojais, tai padaryti juos kalbiname kiekvieną dieną“, – pasakoja A. Reinhardas.
Savarankiškesni klientai gali gauti daugiau laisvės ir persikelti gyventi į šalimais esantį pastatą. Jame – mažiau kontrolės, daugiau teisių, bet daugiau atsakomybių.
„Čia žmonės gali ateiti ir išeiti kada nori. Niekas neateina jų pažadinti, paprastai čia gyvenantys dirba. Savo vietą čia turi nusipelnyti“, – sako A. Reinhardas.
A. Reinhardas vedasi mane supažindinti su vienu gyventoju. Jis – vyresnio amžiaus vyras, šiose patalpose gyvena jau kurį laiką. Vyras pasakoja, kad anksčiau narkotikus vartojo kiekvieną dieną, o dabar – rečiau, tam tikromis „progomis“.
Čia vertinamas kiekvienas žmogaus pasiekimas – A. Reinhardas šypsosi, kad šio gyventojo rytais jau nereikia žadinti, jis turi žadintuvą ir atsikelia pats.
Ypatinga vieta
„Eastside“ vadovė Mariona Friers pažymi, kad ši organizacija – didžiausia Europoje, teikianti daugiausiai paslaugų po vienu stogu.
„Kelias paslaugų sritis teikiame po vienu stogu ir tuo išsiskiriame – kitos Europos šalys neturi ir vartojimo kambario, ir kavinės, socialinio palydėjimo, įdarbinimo paslaugos po vienu stogu. Paprastai šie dalykai atskirti, juos teikia skirtingos organizacijos. „Eastside“ šia prasme yra ypatingas“, – pasakoja organizacijos vadovė.
M. Friers pabrėžia, kad 1980-ųjų pabaigoje Vokietijoje, ypač Frankfurte, narkotikų vartojimo problema buvo didžiulė. Tuomet pagalbą narkotikų vartotojams sudarė trys dalykai – baudimas, prevencija ir terapija. Tačiau vadinamasis Frankfurto būdas pristatė ketvirtą – žalos mažinimą.
„Žalos mažinimas visiškai pakeitė situaciją. <...> Nuo tada viskas pasikeitė į gerąją pusę. Iki tol žmones tiesiog veždavome į kalėjimą, bet nesupratome, kad tai liga, su priklausomais žmonėmis turime elgtis taip pat, kaip elgtumėmės su sergančiais.
Nuo tada sumažėjo žmonių, mirusių nuo narkotikų. Žala mažinama ir įrengus vartojimo kambarius, taip pat keičiame adatas, suteikiame apgyvendinimą, duodame maisto“, – teigia M. Friers.
Organizacijos vadovė abejoja, ar didesnis narkotikų vartotojų kriminalizavimas padėtų išspręsti problemą. Jos manymu, geriau dirbti su priežastimis, dėl kurių žmonės pradeda vartoti narkotikus: „Kai žmonės narkotikus vartoja ilgą laiką, kriminalizavimas ir griežti įstatymai situacijos nepakeis taip, kad niekas nebevartos narkotikų.“
Dėl „saugesnio narkotikų vartojimo kambario“ steigimo diskusijos kilo ir Lietuvoje
LRT.lt primena, kad diskusija dėl „saugesnio narkotikų vartojimo kambario“ dar šių metų pradžioje buvo kilusi ir Lietuvoje, kai Sveikatos apsaugos ministerija pasiūlė įteisinti tam tikras vietas, kur narkotines ir psichotropines medžiagas asmenys galėtų vartoti prižiūrimi medicinos specialistų.
Sveikatos apsaugos ministro patarėja Simona Bieliūnė šių metų sausį teigė, kad inicijuota idėja nereikštų legalizavimo, tai galiotų tik probleminiams vartotojams kaip žemo slenksčio paslauga.
Taip pat skaitykite
Tiesa, opozicija nerimavo, kad planai dėl tokių kambarių steigimo reikštų narkotikų legalizavimą.
Patarėjos teigimu, ir šiuo metu Lietuvoje galioja panaši paslauga, kai iš narkotikų vartotojų surenkami seni švirkštai ir duodami nauji, siekiant išvengti infekcijų plitimo.
„Sveikatos apsaugos ministerija jokiu būdu dar nieko nesteigia. Man atrodo, kad šiuo metu yra daugiau politikavimas ir žmonių klaidinimas, nes kol kas nei tokio kambario koncepto, nei detalių, nei komandos, kuri turėtų dirbti, dar nėra aprašyta“, – sausio mėnesį žurnalistams sakė S. Bieliūnė.
Patarėjos teigimu, tokia praktika jau daugelį metų galioja ir kitose šalyse.
Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) irgi laikėsi tos pačios pozicijos, kad narkotikų vartojimo kambarių steigimas negali būti tapatinamas su narkotinių ir psichotropinių medžiagų legalizavimu.
Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro duomenimis, tokie kambariai veikia Belgijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Norvegijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose.
