„Kad nebebūtų tokių prietarų!“ – skelbė Steigiamojo Seimo rinkimų metu išplatintas prezidento ir ministro pirmininko atsišaukimas, raginęs rinkėjus vienodai vertinti į Steigiamąjį Seimą kandidatuojančius vyrus ir moteris. Tai buvo pirmieji rinkimai, kuriuose moterys galėjo balsuoti ir būti renkamos į parlamentą. O išrinktų moterų balsas, kaip portalui LRT.lt teigė istorikas, Steigiamajame Seime buvo aiškiai girdimas.
„Didmoterės“ – LRT.lt portalo projektas, skirtas moterų veiklai Lietuvos istorijoje įprasminti. Žinote išskirtinę Lietuvos moterį? Atsiųskite pasiūlymą redakcijai pasidalink@lrt.lt.
1920–1940 metų Lietuvos parlamentuose iš viso dirbo 11 moterų, bet Steigiamojo Seimo rinkimuose pirmuoju bandymu išrinktos buvo penkios – Emilija Spudaitė-Gvildienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Magdelena Draugelytė-Galdikienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė bei Salomėja Stakauskaitė.
Vėliau, keičiantis politinei dėlionei, į Steigiamojo Seimo sudėtį įsiliejo ir Felicija Bortkevičienė, Morta Lukošytė, Veronika Mackevičiūtė.
Tiesa, idėja, kad ir moterys gali dalyvauti politikoje bei rinkti parlamentą, ne visiems buvo patraukli. Kaip portalui LRT.lt pasakojo Lietuvos istorijos instituto istorikas Artūras Svarauskas, rezervuotai į tai žiūrėjo kai kurios politinės partijos, lyčių lygybė politikoje neįprasta atrodė ir daliai gyventojų. Tačiau, pasak A. Svarausko, dėl to stebėtis nereikia.
„Toks buvo laikas, tokia tuomet buvo tradicija“, – sakė istorikas.
Sėkmę Steigiamojo Seimo rinkimuose bandė 30 moterų. Vyrų – daugiau nei 800. Ir nors moterų buvo žymiai mažiau, A. Svarauskas patikino – jų balsas buvo aiškiai girdimas, o už kai kurias dar ir šiandien gyvas privilegijas turime dėkoti būtent Steigiamojo Seimo moterims.
Laikas pokyčiams buvo pribrendęs
Ir nors laikas bei tradicijos neleido kai kuriems lietuviams suprasti, kodėl ir moterys turi teisę spręsti valstybės gyvenimo klausimus, šalis modernėjo. Lietuvos istorijos instituto 20 a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojas A. Svarauskas kalbėjo, kad suteikdama moterims teisę balsuoti Lietuva siekė įsilieti į demokratiškų valstybių šeimą.
„Kai atsikūrė Lietuvos valstybė, principinis momentas buvo, kad ją pripažintų pasaulis, nes tuomet sklandė įvairios nuomonės: kad Lietuva yra Lenkijos dalis ir pan. Ši nauja valstybė užčiuopė, kad ji turi atsiliepti į tuometines pasaulio tendencijas“, – dėstė istorikas.
O pasaulio tendencijos, pasak jo, tuo metu sukosi apie demokratizaciją, tautų apsisprendimą, piliečių teises, kurios reiškė vyrų ir moterų teisių sulyginimą. Kad visi piliečiai, nepaisant jų lyties, yra lygūs, numatė visos trys laikinosios Konstitucijos, priimtos 1918, 1919 ir 1920 metais.
„Pirmieji jų sakiniai buvo, kad nepaisant lyties visi yra lygūs, o vėliau buvo įvardijama tautybė, luomas, tikyba. Tai reiškia, kad visos trys laikinosios Konstitucijos garantuoja, kad bent teoriškai, teisiškai, „ant popieriaus“ visų teisės bus lygios“, – sakė A. Svarauskas.
Anot jo, laikas pokyčiams jau buvo pribrendęs, Lietuvoje buvo aktyvus moterų judėjimas, kuris dirbo su tarptautinėmis organizacijomis, jo atstovės dalyvavo suvažiavimuose. Lietuviškų moterų judėjimų susitikimuose visuomet buvo keliami lygiateisiškumo klausimai.
Atėjus metui suteikti moterims lygias galimybes dalyvauti valstybės valdyme, kai kurios partijos laikėsi rezervuoto požiūrio. Kaip kalbėjo A. Svarauskas, labiausiai moterų dalyvavimą politiniame gyvenime palaikė krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai. Kai kurios kitos politinės jėgos tame įžvelgė grėsmę.
Tačiau kairiosios partijos, ypač socialdemokratai, buvo gana skeptiški dėl politinių teisių suteikimo moterims.
„20 amžiaus pradžioje buvo stiprus religinis, tikybinis momentas. Moterys, kaip ir vyrai, buvo iš tiesų religingos. Krikščionys demokratai buvo labai suinteresuoti, kad moterys balsuotų, kad ne pusė visuomenės, o visa visuomenė balsuotų.
Tačiau kairiosios partijos, ypač socialdemokratai, buvo gana skeptiški dėl politinių teisių suteikimo moterims. Jie žiūrėjo rezervuotai ir argumentavo tuo, kad moterys yra religingos, klauso kunigų, o kunigai yra krikdemų rėmėjai, tai jos lengvai pasiduos jų įtakai ir balsuos už krikščionis demokratus“, – kalbėjo istorikas.
Tiesa, nors moterų dalyvavimui politikoje kai kurios partijos pritarė, kelti jų į rinkimų sąrašų viršų nesiryžo. Vienintelė Socialistų liaudininkų demokratų partija vienoje apygardoje į sąrašo viršų iškėlė ir pirmuoju numeriu įrašė moterį – Gabrielę Petkevičaitė-Bitę.
Su abejone į moterų dalyvavimą politikoje žiūrėjo ir dalis visuomenės. Jau vykstant Steigiamojo Seimo rinkimams prezidentui ir ministrui pirmininkui teko išplatinti atsišaukimą, kuriuo ragino rinkėjus paisyti lyčių lygybės ir atlikti pilietinę pareigą balsuojant.
„Įsidėmėkite: pirmą kartą Lietuvoje įgijo moteriškė lygių politikos teisių su vyrais. Tai pasirodys daugeliui neįprastas daiktas, kad moteriškė sulyginta su vyru. Kad nebebūtų tokių prietarų! Vyrai ir moters yra tos pat Dievo dvasios pakvėpti, todėl ir jų teisė, ir jų pareiga yra lygios rūpintis tėvynės likimu“, – skelbė atsišaukimas.
A. Svarauskas teigė, kad visuomenės nuotaikoms įtakos turėjo tai, jog Lietuva tuomet buvo agrarinė valstybė, vyravo valstietiškas gyvenimo būdas, kuriame, be kita ko, moteris buvo matoma besitvarkanti namų ūkyje, gimdanti ir auginanti vaikus, bet ne stovinti prie valstybės vairo.
„Valstiečiams, kurie sudarė apie 80 proc. visuomenės, ūkininkams buvo tikrai keista ir neįprasta. <...> Jiems buvo neįprasta, kad moteris žada kažką, kad žada tvarkyti valstybę ir t. t.“, – sakė istorikas.
„Pasaulinė sensacija“
Vos susirinkęs į pirmą posėdį Steigiamasis Seimas patraukė dėmesį tuo, kas, pasak Kazio Griniaus, žurnalistams buvo „pasaulinė sensacija“. Tai – „amžiaus prezidiumas“. Jį sudarė vyriausias ir jauniausias Steigiamojo Seimo nariai.
Kaip ir dabar, taip ir anuomet, pirmajam Seimo posėdžiui pirmininkavo vyriausias Steigiamojo Seimo narys. Vyriausias parlamentaras tuomet buvo Simonas Rozenbaumas, tačiau jis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje nedalyvavo.
Jam nedalyvaujant, vyriausia Steigiamojo Seimo nare tapo ir posėdžiui pirmininkavo 59-erių G. Petkevičaitė-Bitė. „Amžiaus prezidiume“ sekretoriaus pareigos patikėtos jauniausiam Seimo nariui. Steigiamajame Seime tai buvo 24-erių Ona Muraškaitė-Račiukaitienė. Tai reiškia, kad pirmajam Steigiamojo Seimo posėdžiui pirmininkavo tik moterys.
Atidarydama Steigiamąjį Seimą G. Petkevičaitė-Bitė sakė: „Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryt šiandien mūsų nepriklausomos tėvynės Steigiamojo Seimo darbus ir šalies šeimininko vardu pasveikint visus čia susirinkusius.
Laiminga esu galėdama tat padaryt, kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja, kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamo teisių sulyginimo, kaip savo visuomenės narys, neliovęs kovot prieš kiekvieną pavergimą, vis tiek koks jis yra: tautų, luomų ar kapitalo.“
„K. Grinius tikrai savo atsiminimuose rašė, kad tai buvo pasaulinė sensacija. Atvažiavo gal 10 ar daugiau žurnalistų, buvo visiems tai nuostabu. Daug kas dar nežinojo, kas ta Lietuva, o dabar ji atsirado žemėlapyje, iš karto organizavo demokratinius rinkimus ir dar dvi moterys atidarė Seimą. Tai buvo sensacija. <...>
Tai įsivaizduokite – Steigiamojo Seimo pirmininkė buvo moteris. Ji buvo nr. 1 valstybėje, nors ir simboliškai. Vieną dieną – gegužės 15-ąją – Lietuvai vadovavo moterys, jos turėjo aukščiausią valdžią“, – pasakojo A. Svarauskas.
Be to, jau vėliau – 1926-aisiais – Magdalena Draugelytė-Galdikienė, buvusi ir Steigiamojo Seimo narė, tapo II-ojo Seimo vicepirmininke.
Siūlė ne vieną reformą
Lietuvos istorijos instituto istorikas A. Svarauskas tikino, kad į moteris Steigiamajame Seime buvo žiūrima su pagarba, o jų balsas ir siūlymai, nors ne visi priimti, buvo girdimi, jos dirbo Švietimo bei Darbo ir socialinių reikalų komisijose.
„Tai parodo, kokiais projektais, įstatymais daugiausia domėjosi moterys. Buvo išrinktos keturios krikščionių demokratų atstovės, jos net turėjo krikščionių demokratų frakcijoje neoficialią moterų frakciją ir ten derindavo visus reikalus.
Moterims rūpėjo švietimas, kultūra, socialinė apsauga, sveikata. Jos rūpinosi alkoholio problematika, be abejo, rūpėjo moterų teisės. Tai buvo svarbiausi klausimai, apie kuriuos sukosi jų darbas“, – aiškino istorikas.
Kiek ir ko tiksliai nuveikė Steigiamojo Seimo nariai, kas dėjosi komisijų, frakcijų viduje, pasakyti neįmanoma, nes nėra išlikusio Seimo archyvo. Tačiau Steigiamojo Seimo narių, taip pat ir moterų, veiklą padeda geriau suprasti spaudoje skelbtos nuotrupos.
„Moterų balsas buvo girdimas ir ypač jis buvo girdimas svarstant 1922 metų Konstitucijos projektą. Vienas iš pirmųjų dalykų, kuris sulaukė reakcijų, – svarstant Konstituciją moterys kėlė idėją, kad reikėtų į ją įrašyti, jog naikinamas prostitucijos reglamentavimas Lietuvoje, akcentuoti, kad Lietuvoje turi būti saugoma dora. Bet galiausiai buvo priimta, kad tai nėra konstitucinis klausimas, nors diskusijų buvo labai skambių.
Diskusijų sukėlė ir klausimas, kas turėtų atlikti karo prievolę – ar tik vyrai, ar ir moterys. Kai kurios Seimo moterys pasisakė už tai, kad ir moterims būtų taikoma karo prievolė. Bet dauguma vyrų lėmė, kad kare moteriai – ne vieta“, – pasakojo A. Svarauskas.
Steigiamojo Seimo moterys taip pat ėmėsi spręsti alkoholizmo problemą Lietuvoje, siūlė drausti arba riboti alkoholinių gėrimų pardavimą. Tiesa, šis siūlymas buvo atmestas.
Kai kurios Seimo moterys pasisakė už tai, kad ir moterims būtų taikoma karo prievolė. Bet dauguma vyrų lėmė, kad kare moteriai – ne vieta.
Be to, moterys nenusileido ir teikė siūlymą, kad savivalda galėtų nuspręsti ir savo teritorijoje uždrausti atidarinėti smukles. Tačiau ir šiam siūlymui dauguma parlamentarų nepritarė.
Svarbu tai, kad Steigiamojo Seimo narės rūpinosi sveikatos apsauga ir siekė, kad dirbantys žmonės ligos ar traumos atveju nebūtų palikti bėdoje.
„Lietuva tarpukariu pradėjo modernėti, po truputį žmonės iš kaimų kėlėsi į miestus, ten dirbo įmonėse, gamyklose, kurių dar buvo nedaug. Ir moterys pradėjo dirbti. Na, ir, tarkime, nutinka trauma ar liga – ilgą laiką Lietuvoje tai nebuvo reglamentuota.
Toks Ligonių kasų įstatymas buvo ilgai priiminėjamas, diskutuojamas, kad žmonės turėtų teisę į gydymą, į sveikatos apsaugą. Šiuos klausimus taip pat kėlė moterys“, – apie moterų darbą Steigiamajame Seime kalbėjo Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas A. Svarauskas.
