19 a. iš romantinės meilės sudarytos santuokos nebuvo dažnos, tačiau meilės iš to meto šeimos negalime eliminuoti, portalui LRT.lt sako profesorė Dalia Leinartė, atliekanti tyrimą apie 19 a. šeimas. Pasak jos, valstiečių sūnus arba dukra turėjo susituokti su tokiu žmogumi, kuris turi tokią pačią turto dalį. Jei kuris sugalvodavo kurti šeimą su bežemiu, nieko neturinčiu, iškrisdavo iš paveldėjimo sistemos, priduria D. Leinartė.
„Toks vienodas matymas, panašus pasaulio suvokimas juos vienijo. Nors tai iš dalies buvo organizuotos, bet jokiu būdu ne priverstinės santuokos, žmonės gyvenimą kūrė remdamiesi tomis pačiomis kultūrinėmis normomis ir vertybėmis, tad konfliktų praktiškai išvengdavo, jų nebuvo daug.
Nekalbame apie ypatingą erotinę seksualinę meilę 19 a., bet meilė tikrai egzistavo“, – LRT.lt pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto profesorė D. Leinartė.
– Drauge su sociologe Aušra Maslauskaite ir doktorante Irma Dirsyte atliekate projektą „Praeities šeimos: 19 a. vidurio Lietuvos namų ūkių ir šeimų istorinės demografijos tyrimas“. Šiuo metu baigiate pirmąjį projekto etapą „Praeities šeimos: ar 19 a. vidurio Lietuvai buvo būdinga vakarietiška namų ūkio sistema?“. Papasakokite apie jį – ką tiriate?
– Plačiai kalbant, savo tyrimu norime atsakyti į klausimą, kaip mokslininkai, dirbantys istorinės demografijos ir šeimos istorijos srityje, formuluoja skirtį tarp Rytų ir Vakarų Europos. Po 1945 metų buvo pastatyta ne tik fizinė siena – veikė totalitarinė ideologija, kuri remdamasi propaganda iš mūsų darė sovietinius piliečius, o Vakarų Europa ir jos mokslininkai mus matė kaip visiškai kitokius.
Vakarų akademikai, konkrečiai – vengrų-britų mokslininkas Johnas Hajnalas, dar 1965 metais nubrėžė liniją tarp Vakarų ir Rytų Europos ir įtvirtino teoriją, kad abiejose geležinės uždangos pusėse egzistuoja visiškai skirtingos šeimos struktūros ir skirtingi santuokos modeliai.
Sekdami Hajnalo linija, Vakarų mokslininkai sakė, kad tai yra du visiškai skirtingi gyvenimo būdai, todėl šios visuomenės iš esmės yra skirtingos ir niekada netaps vienodos, nes tai, kas buvo formuojama amžiais, veikiausiai nebus sugriauta ir 20 a. Mes kalbame apie žymiąją J. Hajnalo demografinę liniją, kuri nėra panaikinta iki šios dienos. (...)
Iš tiesų mūsų santuokos buvo praktiškai vėlesnės nei Vakarų Europoje – amžiaus skirtumas tarp jaunikio ir jaunosios tikrai nebuvo didelis.
Absoliučioje daugumoje vakariečių demografų ir sociologų darbų teigiama, kad dauguma Vakarų Europos ir Skandinavijos šeimų buvo branduolinės šeimos, kurias sudarė tėvai ir jų vaikai. Vakarų mokslininkai sako, kad už geležinės uždangos – priešingai: visoje Rytų ir Vidurio Europoje šeimos buvo sudėtinės arba išplėstinės – jose gyveno keletas branduolinių šeimų ir daug kitų giminaičių, o tokias šeimas dažnai sudarė 6–14 asmenų, Balkanuose – 23 asmenys.
Mokslininkai sakė, kad Vakarų Europoje santuokos dažniausiai buvo vėlyvos, jaunikiams buvo maždaug 26 metai, moteriai – apie 24 metus, jie praktiškai jau būdavo savarankiški, turėdavo savo finansų šaltinį. Kadangi tuokdavosi vėliau, šeimos automatiškai buvo mažesnės, gimė mažiau vaikų.
Kalbėdami apie Rytų Europą, paprastai mokslininkai minėdavo Rusiją, bet taip pat ir Baltijos šalis, sakydavo, kad santuokos buvo itin ankstyvos, poros netgi 16 metų pradėdavo savo bendrą gyvenimą, dėl to gimdavo daug vaikų. (...)
Tačiau iš tiesų mūsų santuokos buvo praktiškai vėlesnės nei Vakarų Europoje – amžiaus skirtumas tarp jaunikio ir jaunosios tikrai nebuvo didelis, tad pagal šiuos parametrus mes visiškai galėtume priklausyti Vakarų Europos visuomenėms. Vienintelis labai aiškus skirtumas, kad pas mus tikrai iki šiol yra nedidelis procentas šeimos nesudariusių asmenų.
Rengdamos projektą, apdorojome 29 tūkst. individų informaciją, išanalizavome dvi lietuviškas gubernijas ir lietuviškus kaimus, egzistavusius 1847 m. Mūsų projekto duomenimis, apie 40 proc. to meto Vilniaus ir Kauno gubernijų šeimų buvo branduolinės, jose gyveno sutuoktiniai su savo vaikais.
26 proc. šeimų buvo sudėtinės – tai tokios šeimos, kuriose galėjo gyventi apie 10 ir daugiau asmenų, kelios branduolinės šeimos ir vieniši giminaičiai. 30 proc. šeimų Lietuvoje sudarė išplėstinės šeimos, kuriose galėjo gyventi du susituokę broliai ar seserys, galbūt tik kurį laiką. Tačiau išplėstinių ir sudėtinių šeimų egzistavimas 19 a. Lietuvoje niekaip nepriminė bendruomeninio šeiminio gyvenimo Rusijos kaimuose.
– Tyrime išskyrėte, kad 19 a. ir ankstesnių laikotarpių Lietuva buvo pereinamojoje zonoje tarp Vakarų Europoje vyraujančių branduolinių šeimų ir Rytų bei Vidurio Europoje egzistavusių sudėtinių šeimų.
– Lietuva pateko į vadinamąją pereinamąją zoną – su tuo sutinka dauguma Rytų Europos mokslininkų. Mes negalime teigti, kad istoriškai didesnę dalį mūsų tradicinės valstiečių visuomenės sudarė branduolinės šeimos, nors iš tikrųjų daugiau ne sudėtinių ir išplėstinių šeimų buvo galima rasti prie Baltarusijos sienos, kur žmonės kultūriškai buvo panašesni į slavų šeimas, buvo perėmę baltarusišką gyvenimo būdą.
Jei kalbėtume apie Kauno guberniją, Žemaitiją, homogenines lietuviškas žemes, mokslininkai labai aiškiai sutaria, kad ten vyravo branduolinės šeimos, kurias sudarė 4–5 žmonės.
– Kas lėmė tokį istorinį pasiskirstymą? Ar socioekonominė situacija galėjo daryti tam įtakos?
– Ir Vakarų Europoje, pavyzdžiui, dalyje Italijos arba Prancūzijos, Ispanijos regionų, galima rasti ir branduolinių šeimų, ir sudėtinių, išplėstinių. Lietuvoje buvo lygiai taip pat – Žemaitijos parapijose vyravo mažos šeimos, o link Vilniaus šeimos jau buvo žymiai didesnės. (...)
Rusijoje lygiai taip pat galime atrasti, kad jų valstietišką visuomenę sudarė ne tik bendruomenės, bet ir branduolinės šeimos. Kai kurių mokslininkų nuomone, šiandien turėtų būti atkreiptas dėmesys, kad baudžiava visoje carinėje imperijoje buvo panaikinta tik 1861 metais (1816 metais – Estijos gubernijose, 1817 metais – Kuršo ir 1819 metais – Livonijos gubernijose), o žmonės gyveno visiškai priklausomi nuo dvarininko užgaidos.
Šie mokslininkai įsitikinę, kad tai, ar šeima buvo didelė, ar maža, priklausė ne nuo kultūrinių normų, o nuo socioekonominių aplinkybių.
Tačiau, mano nuomone, nors socioekonominės aplinkybės turėjo įtakos, istoriškai būtent kultūra lėmė šeimos sudėtį ir struktūrą. Galiu pateikti pavyzdį – dabartinėje Latvijoje, baudžiauninkus paleidus iš baudžiavos gerokai anksčiau, jiems nebuvo atiduota žemė, jie išėjo be žemės, tad automatiškai viename namų ūkyje turėjo gyventi 13 arba 14 asmenų, nes kas nors turėjo dirbti žemę.
Tokios buvo socioekonominės sąlygos, todėl šeima turėjo anksti tuoktis, gimdyti, prisiimti vienišų giminaičių.
Nors socioekonominės aplinkybės turėjo įtakos, istoriškai būtent kultūra lėmė šeimos sudėtį ir struktūrą.
Vis dėlto aš, nagrinėdama mūsų projekto duomenis ir remdamasi kitais archyviniais šaltiniais, matau kitas tendencijas. Iki baudžiavos panaikinimo Rusijoje valstiečiai ten gyveno bendruomenėmis, vaikui niekada nebuvo skiriamas žemės gabalas, kad jis galėtų pradėti kurti savo branduolinę šeimą, ūkininkauti.
Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, baudžiava egzistavo iki 1861 m., bet lietuviai, mūsų valstiečiai, dažniausiai gyveno atskiromis mažomis šeimomis. Vadinasi, tai yra kultūros klausimas, nes socioekonominės sąlygos buvo tos pačios. (...) Tai labai svarbus istorinis šeiminio gyvenimo aspektas.
Tad iš esmės tiek Vakarų, tiek Rytų Europoje neįmanomas joks tipologizavimas, kadangi šeimos labai nedidelėje erdvėje galėjo būti kardinaliai skirtingos. Galėjo būti daugybė kaimų, kuriuose įprastai gyveno tik branduolinės šeimos, o dar už 100 kilometrų – išplėstinės šeimos, nors visi žmonės kalbėjo lietuviškai.
– Suprantu, kad tai sunku įsprausti į rėmus, bet, jei kalbėtume apie Lietuvos šeimas, ar galėtume nupiešti bendrą vaizdą, kokio amžiaus žmonės tuokėsi, kokios šeimos vyravo?
– Mūsų santuokos tikrai buvo vėlyvos. Tai nulėmė ne socioekonominės aplinkybės, o kultūra, nes pagal tradiciją 19 a. valstiečiai tėvai savo vaikams neperduodavo ūkio iki tol, kol fiziškai ir dėl sveikatos galėjo jį išlaikyti. (...) Kuo ilgiau ūkį valdė tėvai, tuo jų vaikų santuoka buvo vėlyvesnė. Tai neturi nieko bendro su socioekonominėmis sąlygomis.
Pagal mūsų kultūrą, pagal mūsų tradicijas pirmiausia turėjo ištekėti arba vesti pirmagimis. Pagal amžių jie ir tuokėsi – ne chaotiškai.
– Kiek tėvai turėjo įtakos vedyboms? Ar galima išskirti, ar poros tuokėsi iš meilės, ar dėl ekonominės padėties?
– Atsitiktinės santuokos, kaip galėtume jas vadinti, sudarytos iš romantinės meilės, nebuvo dažnos. Tai sau leisti galėjo tik bežemio tėvo vaikai, kadangi tėvas jiems negalėjo nieko palikti kaip paveldėjimo, jiems vis tiek būtų tekę gyventi iš savo rankų darbo. Tokie sūnūs ir dukros galėjo neatsižvelgti į sutuoktinio ekonominę padėtį ir greičiausiai tėvai jų vedyboms turėjo mažai įtakos.
O štai ūkininko vaikai turėjo į tai atsižvelgti. Skirtingai nei Vakaruose, mūsų vaikai ūkininko šeimoje automatiškai paveldėdavo žemę, tėvų žemė buvo dalijama, dukros, kartais ir sūnūs, gaudavo kraitį arba išmoką pinigais. 19 a. Lietuvoje valstiečių (kalbu ne apie bežemius) vaikai nebuvo paleidžiami taip į gyvenimą be kokios nors tėvų jiems skirtos dalies, žemės ar pinigų.
Tam, kad gautų tokią dalį ir nepažeistų žemės dalybos, susituokdavo vyriausias sūnus arba dukra, toliau, kadangi žemės nebuvo labai daug, vieną sūnų buvo stengiamasi išleisti į mokslus, į kunigus arba išmokyti inžinieriumi, daktaru, kad žemė būtų padalyta tarp kuo mažesnio skaičiaus paveldėtojų.
Sūnus arba dukra turėjo atsivesti lygiai tokį patį partnerį su lygiai tokia pat dalimi – jei dukra arba sūnus paveldėjo gabalą žemės, jo sutuoktinis arba sutuoktinė turėjo į šeimą atnešti lygiai tiek pat pinigų, kiek ta žemė verta.
Lietuvoje palikimas valstiečio šeimoje nebuvo skirstomas pagal lytį – dukros taip pat galėjo paveldėti žemę ir atsivesti savo vyrą, užkurį. 19 a. pabaigoje tai tapo didele problema, ypač kai lietuviškose parapijose ūkiai visiškai susmulkėjo, nes mūsų kultūrinė norma yra skaldyti žemę ir aprūpinti savo vaikus kokia nors dalimi.
Sūnus arba dukra turėjo atsivesti lygiai tokį patį partnerį su lygiai tokia pat dalimi – jei dukra arba sūnus paveldėjo gabalą žemės, jo sutuoktinis arba sutuoktinė turėjo į šeimą atnešti lygiai tiek pat pinigų, kiek ta žemė verta. Sutuoktinis negalėjo ateiti tuščiomis rankomis, o atnešti pinigai iš esmės nelikdavo jų šeimoje – pinigai būdavo atiduodami kitam vaikui, kad su ta suma jis galėtų išeiti į tolygią žemę.
Jei kuris sugalvodavo vesti bežemį, nieko neturintį sutuoktinį, iškrisdavo iš paveldėjimo sistemos. Tuomet turėdavome Vaižganto aprašytus mykoliukus ir severiutes, jie likdavo nesusituokę arba emigruodavo į JAV. Sakoma, kad ieškojo geresnio gyvenimo, bet mano tyrimai rodo, kad jie tiesiog nebeatitikdavo vedybinių normų.
– Prieš kurį laiką komentare LRT.lt esate rašiusi, kad ūkininkų bendruomenė vertino tik šeiminį gyvenimo būdą, o neištekėjusios ir nevedę nebuvo visaverčiai kaimo bendruomenės nariai. Visuomenės požiūris į nesusituokusius asmenis buvo gana kritiškas?
– Jie netekdavo visko, likdavo savo tėvų šeimoje arba savo susituokusių brolių arba seserų šeimoje, netekę savo buvusio socialinio statuso. Jie gyveno ir dirbo samdinių darbą.
– Padėdavo tai šeimai, kurioje gyveno?
– Taip, bet jie nebeturėjo savo buvusio socialinio statuso, jie neturėjo savo dalies, buvo samdiniai. Mūsų kultūroje toks vakariečių skaičiavimas apie tai, kokia yra branduolinė, išplėstinė arba sudėtinė šeima, yra neteisingas, nes kartu gyvenę broliai arba seserys praktiškai buvo ne kaip šeimos nariai – jie tapdavo samdiniais, netekdavo buvusio socialinio statuso.
Mes tarnų nepriskiriame šeimai, tad turime branduolinę šeimą su visko netekusiais broliais ir seserimis – jie yra samdiniai. Tai kultūrinė norma, į kurią neatsižvelgiama.
– O kokia atmosfera vyraudavo tokioje šeimoje, kurioje gyvena ir sutuoktiniai, ir vieno iš sutuoktinių tėvai ar broliai ir seserys? Kiek tokioje šeimoje galėjo kilti įtampų ar trinties?
– Sakydami, kad dukros ir sūnūs turėjo atsivesti ekonomiškai tolygų sutuoktinį, dabar, galvodami iš 21 a. romantinės meilės sampratos pozicijų, tarsi sakome, kad meilės ten nebuvo. Jokiu būdu ne. Žmonės, kurie gyveno tame pačiame socialiniame ir ekonominiame sluoksnyje su tomis pačiomis kultūrinėmis normomis, pasaulį ir tarpasmeninius santykius matė praktiškai tapačiai.
Toks vienodas matymas, panašus pasaulio suvokimas juos vienijo. Nors tai iš dalies buvo organizuotos, bet jokiu būdu ne priverstinės santuokos, žmonės gyvenimą kūrė remdamiesi tomis pačiomis kultūrinėmis normomis ir vertybėmis, tad konfliktų praktiškai išvengdavo, jų nebuvo daug. Nekalbame apie ypatingą erotinę seksualinę meilę 19 a., bet meilė tikrai egzistavo.
Tai galbūt buvo specifinė meilė, bet sutarimo ir meilės tikrai buvo. Buvo ir smurto lygiai taip pat, bet meilės iš 19 a. šeimos negalime eliminuoti.
Tai galbūt buvo specifinė meilė, bet sutarimo ir meilės tikrai buvo.
Kai kalbame apie nesusituokusius mykoliukus ir severiutes, kalbame apie labai gilią kultūrinę normą – jie iš karto suvokia, kad jie yra mykoliukai ir severiutės, todėl konfliktų tarp jų ir ištekėjusių seserų ir vedusių brolių iš esmės nebuvo daug, kadangi broliai ir seserys jau buvo šeimininkai, kurie valdė ūkį ir turėjo turtą savo rankose. O jie buvo samdiniai. Tai buvo priimta taip, kaip mes dabar priimame kultūrines normas, kurios valdo mūsų gyvenimą.
Jei buvo vienas žemės paveldėtojas, pas notarą raštu buvo sudaromos sutartys, kaip bendraus suaugę ir šeimas sudarę vaikai ir tėvai, gyvenantys tame pačiame ūkyje. Buvo numatyta, kiek vaikai tėvams per metus duos mėsos, kiek duos kviečių, kitų kruopų, kaip pakinkys arklį ir nuveš pas gydytoją.
Paprastai trobos būdavo dviejų galų – viename gale gyveno seni tėvai, kitame – vaikų šeima. Kituose ūkiuose tėvams būdavo pastatomas atskiras namelis toje pačioje sodyboje, o bendras gyvenimas buvo aptartas raštu. Konfliktų pasitaikydavo, bet dažniausiai kartų sugyvenimas lietuviškose šeimose buvo gana darnus.
– To meto šeima – patriarchalinė. Esu skaičiusi apie atvejus, kai, tėčiui mirus, ūkį paveldi sūnus ir šeimininku tampa jis, o ne mama. Kokie buvo santykiai tarp vyro ir moters, kokie buvo jų vaidmenys?
– Mūsų tyrimo duomenys sako, kad apskritai vienišų namų ūkio galvų, šeimininkų, buvo tik keturi procentai. Tai nieko bendro neturi su to meto arba dabartiniais lyčių lygybės aspektais ir principais. Tiesiog 19 a. agrarinėje Lietuvoje, kuri buvo gana atsilikusi, daug kas buvo daroma rankomis, neišvengiamai reikėjo vyriškų ir moteriškų darbo rankų.
Ūkyje negalėjo būti tik vyras arba tik moteris, nes reikėjo abiejų. Dėl poreikio išlaikyti ūkį, dėl moteriškų ir vyriškų rankų poreikio santuokos buvo visuotinės, o ūkio šeimininkai galėjo būti tiek vyrai, tiek moterys, nors pastarosios retai.
Jei ankstyva mirtis suardydavo poros gyvenimą, vyras arba likusi našlė toli neieškodavo – susituokdavo su tos pačios šeimos seserimi arba broliu. Buvo manoma, kad ekonominis apsimainymas įvyko, pinigai atiduoti, o ūkis dėl ankstyvos mirties neišsipildė. Vadinasi, ateini į savo mirusios sesers arba brolio vietą. Tai yra užfiksuota archyvuose.
Ir priešingai, jei mirtis ištikdavo vaikams esant fiziškai pajėgiems išlaikyti ūkį, tuomet kunigas net nesutuokdavo, jei senas našlys ar našlė sugalvodavo sudaryti kitą santuoką. Sakydavo, kad ūkis jau yra kitose rankose, ir neduodavo palaiminimo.
– O skyrybos buvo dažnos?
– Iki pat pirmosios sovietinės okupacijos, iki 1940 metų, Lietuvoje skyrybų nebuvo, neturėjome civilinės metrikacijos. Buvo pripažįstama tik religinė santuoka, o, kadangi Lietuvoje visada vyravo katalikų tikėjimas, santuoka buvo sudaroma iki gyvenimo pabaigos.
Dalis emigruodavo į JAV – į miestus išeidavo gyventi labai nedaug žmonių, kadangi lietuviui kaimiečiui išeiti gyventi į Šiaulius ar Kauną atrodė žymiai baisiau, nes „ten tik pasileidėliai ir žydai“.
Santuoką buvo galima tik paneigti, kad ji buvo sudaryta nelegaliai, ją anuliuoti. Tačiau tai kainavo, turėjai būti raštingas, turėjai kreiptis į ką nors, kas išmanė, pagal kokius principus galima anuliuoti santuoką. Toks raštas buvo siunčiamas į Romą popiežiui, buvo laukiama atsakymo. Šia procedūra daugiausia naudojosi tik mūsų dvarininkai, bajorai.
– Bet tikriausiai buvo tokių situacijų, kai išsiskiriama neoficialiai?
– Taip, Katalikų Bažnyčia leisdavo separaciją, vadinamąją separaciją nuo stalo ir guolio. Tuomet ūkiai buvo vedami skirtingai, o separacija buvo suteikiama jau didesniam skaičiui žmonių, jos prašydavo ir valstiečiai.
Separacija buvo suteikiama gana dažnai dėl įvairiausių priežasčių – dėl ypač grubaus elgesio, kai būdavo grasinama užmušti arba įkalinimo metu, jei sutuoktinis kurį laiką dingęs. Kuriam laikui būdavo duota separacija, tačiau tai nėra skyrybos.
Lietuviai šią problemą sprendė savarankiškai, jie kohabituodavo. Dalis emigruodavo į JAV – į miestus išeidavo gyventi labai nedaug žmonių, kadangi lietuviui kaimiečiui išeiti gyventi į Šiaulius ar Kauną atrodė žymiai baisiau, nes „ten tik pasileidėliai ir žydai“. Jie išvykdavo į Argentiną ar JAV, jiems tai atrodė saugiau ir arčiau.
Tačiau likęs asmuo vis tiek negalėjo vesti ūkio vienas, todėl sudarydavo lygiai tokią pačią santuoką. Dėl to turime begalę užfiksuotų atvejų, kai moters pavardė yra -ienė, o jos naujo sugyventinio pavardė yra visiškai kita, moteris turi vaikų su savo pavarde ir abu turi bendrų vaikų. Jei kunigas nėra papirktas ar apgautas, bendri vaikai nebuvo pripažįstami, jie buvo laikomi pavainikiais.
Tarpukario mokslininkų duomenimis, be Klaipėdos krašto, tarpukariu Lietuvoje gyveno apie 30 tūkst. tokių kohabituojančių šeimų.
– Kalbėdama apie skyrybų priežastis, minėjote įkalinimą, grubų elgesį. Kaip plačiai buvo paplitęs smurtas?
– Skaitant rusų mokslininkų literatūrą, matyti, kad smurtas ten buvo paplitęs labiau, ten smurtas buvo kaip kultūrinė norma – bendravimo kultūra buvo smurtinė, grubi. Skaitydamas antrinius mūsų kultūros šaltinius, bylų medžiagą, to negaliu patvirtinti. Buvo atskirų atvejų.
Smurtas visuomenėje nebuvo toleruojamas kaip kultūrinė norma, kaip grubus bendravimas. Ir cariniai įstatymai būtų įkalinę žmogų, kuris nukankina savo žmoną. Žmogžudystės atveju tai būtų fiksuota, būtų iškviesta policija, imtasi priemonių.
Tačiau kol neįvyksta smurtas, reagavimo nebuvo. Lygiai taip pat buvo sovietmečiu. Kur yra ta riba? Smurtas prieš sutuoktinį kaip kultūrinė norma susiformavo ne 19 a., tai pagilėjo sovietiniais metais.
– Norėčiau sugrįžti prie jūsų tyrimo – kokią įtaką darė, o galbūt ir tebedaro vakariečių mokslininkų atskyrimas, kad Lietuva ir Baltijos šalys labiau priklauso Rytų kultūrai, labiau priskiriama prie Rusijos?
– Tai darė milžinišką įtaką. Iš tikrųjų nėra jokio skirtumo, ar mes įrodinėjame, kad esame kitokie, ar kad labai panašūs su Vakarais, nes į šią diskusiją nėra įtraukti Vakarų mokslininkai, Vakarų pasaulis, mes diskutuojame tarp savęs.
Net jei rašome ir publikuojame anglų kalba tarptautiniuose žurnaluose, Vakarų mokslininkai į tai praktiškai nereaguoja. Ši siena egzistuoja, ji yra nubrėžta ir ideologiškai, ir kultūriškai – vakariečių akimis mes esame ta terra incognita, liekame už tos linijos.
Geopolitiškai mes esame Vakarai, tačiau kultūriškai, drįsčiau sakyti, mes viena koja likome gyventi tame Rytų Europos pasaulyje, kuriam labai didelę įtaką daro Rusijos kultūra. Apie tai labai gerai kalbėjo čekų rašytojas Milanas Kundera, jis 1984 metais „The New York Times“ publikavo straipsnį, kuriame išsakė mintį, kad 1945 metais, perskyrus Europą su geležine uždanga, Rytų ir Vidurio Europos gyventojai taip greitai buvome pamiršti Vakarų.
Jis tai sakė 1984 metais, o dabar 2022-ieji: kodėl vakariečiai negirdi, ką mes sakome? Mes rašome straipsnius, analizuojame 29 tūkst. 19 a. individų ir sakome, kad mūsų šeimos struktūra ir sudėtis iš esmės tokia pati kaip ir Vakarų Europoje, kad mūsų šeimos ir mūsų vedybos yra tokios pačios. O jie negirdi.
Kultūriškai mes jiems vis dar esame neištirta žemė, daugelis jų net iki šios dienos nežino, kur yra Lietuva: ar prie Sakartvelo, ar kažkur prie Baltijos jūros valanda kelio nuo Helsinkio. M. Kundera atsako, kad kultūriškai Rytų Europa niekada nebuvo žinoma – mūsų kultūra buvo nežinoma arba labai menkai žinoma Vakarų kultūroje.
Tad mūsų projekto tikslas yra ne tik rekonstruoti 19 a. Lietuvos šeimų sudėtį ir struktūrą, mes taip pat siekiame ir norime prisidėti griaunant vis dar egzistuojančią kultūrinę sieną tarp Rytų ir Vakarų Europos.
Finansavimą projektui „Praeities šeimos: ar 19 a. vidurio Lietuvai buvo būdinga vakarietiška namų ūkio sistema?“ skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMT), sutarties Nr. P-MIP-21-29.
