Buvo pavojų paslysti ar paklysti mėginant atskleisti temą ir tarp rekomenduojamų rinktis autorių. Šitaip šiemetinio lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino (VBE) temas įvertino LRT.lt kalbinti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Jų verdiktas dėl mokyklinio egzamino temų – kur kas palankesnis.
Šiemet mokiniams teko toks pasirinkimas:
Valstybinio egzamino temos
Samprotavimo rašinio užduotys:
„Kas turi vertę, bet neturi kainos?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Jonas Radvanas, Marcelijus Martinaitis);
„Ar sunku išsilaisvinti iš stereotipų“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Šatrijos Ragana, Vincas Mykolaitis-Putinas).
Literatūrinio rašinio užduotys:
„Užsienio vaizdavimas lietuvių literatūroje“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Jurgis Savickis, Antanas Škėma);
„Metų laikai literatūroje“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Kristijonas Donelaitis, Bronius Krivickas).
Mokyklinio egzamino temos
Samprotavimo rašinio užduotys:
„Ar lengva mylėti?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas);
„Kada žmonės susivienija?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Jonas Radvanas, Vincas Kudirka).
Literatūrinio rašinio užduotys:
„Jauno žmogaus vaizdavimas literatūroje“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Adomas Mickevičius, Marius Katiliškis);
„Miestas literatūroje“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Škėma).
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas Mindaugas Grigaitis:
„Šiemet mokyklinio egzamino temos, manau, buvo parankios: jos atkartoja buvusias valstybinio egzamino temas, o temų formuluotės atliepia pagrindines nurodytų autorių kūrinių temas ir idėjas.
Valstybinio egzamino temos tikrai nebuvo lengvos.
Samprotavimo tema apie kainą ir vertę sudaro klampumo ir dviprasmiškumo įspūdį, nes neaišku, kaip apibrėžti kainą. Tarkim, kaina yra ne tik tam tikras mokestis, kaina yra ir tai, ko tu atsisakai. Auka turi ir kainą, ir vertę. Yra rizikos, kad giliau mąstantys mokiniai strigs tokioje dviprasmybėje, o neapmąsčius jos galima nuslysti paviršiumi. Tad labai daug kas priklauso nuo to, kaip mokinys apsibrėš sąvokas, kokį probleminį lauką susikurs.
Laimėjo tie, kurie pernelyg neinvestavo į gilią kūrinių analizę ir detalų skaitymą. Ir tai liūdina.
Antra tema buvo parankesnė ir, manau, didžioji dalis abiturientų ją ir rinkosi. Vis dėlto ir čia slypi problema, kad nėra daug privalomų autorių, kurie tiesiogiai kabintų stereotipų temą, todėl svarbu vėlgi apsibrėžti, kas yra stereotipas, stereotipą susieti su socialiniais standartais. Sunku suprasti, ko temos autoriai tikisi, ar kad Šatrijos Raganos apysakos herojė įveikia namų šeimininkės stereotipą, nes domisi kultūra, ar kad ji kaip tik atitinka tradicinės moters stereotipą, nes asmeninės laimės išsižada dėl šeimos. Autorės kontekstas lyg ir siūlytų pastarąją interpretaciją. V. Mykolaičio-Putino ar Albert`o Camus romanai čia buvo parankesni.
Literatūrinės temos, manau, šiemet buvo dar sunkesnės. Užsienio tema tikrai nėra dažna mūsų programoje, tad parašyti gerą rašinį čia bus sunku. Tiesiogiai su užsienio tema siejasi Antano Škėmos „Balta drobulė“, kituose kūriniuose ši tema paskęsta ir dažniausiai ugdymo procese nėra aktualizuojama. Ir normalu, kad nėra aktualizuojama, nes per didelės turinio apimtys, kad mes galėtume visas visų kūrinių pagrindines ir šalutines temas išanalizuoti. Daugiau nei pusė programos kalba apie lietuvišką žemdirbišką kultūrą, o tie kūriniai, kurie apie ją nekalba, užsienio temos taip pat praktiškai neliečia.
Metų laikų tema reikalauja simbolinio aiškinimo, bet, išskyrus K. Donelaičio „Metus“, kūrinių, kurie nagrinėtų šią temą tiesiogiai, nėra labai daug. Kai reikia perskaityti beveik 200 tekstų, tai norėtųsi, kad literatūrinės temos būtų galvojamos iš pagrindinių temų ir idėjų, o ne iš periferinių (juk paruošti literatūrinį rašinį, kuriam reikia detalios kūrinio turinio ir raiškos analizės, tikrai didelis iššūkis).
Pastaraisiais metais atrodo, kad ugdymo programą kūrė gana konservatyvių pažiūrų literatai, o temas galvoja progresyvumo norintys žmonės. Bėda ta, kad tarp šių girnapusių atsiduria mokytojai ir mokiniai. Abiturientai laiko ne tik lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą.
Mano galva, šiemet VBE temos buvo sudėtingos ir laimėjo tie, kurie pernelyg neinvestavo į gilią kūrinių analizę ir detalų skaitymą. Ir tai liūdina. Žvelgiant tiek iš mokytojo, tiek iš stropaus mokinio perspektyvos.“
Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alius Avčininkas:
„Valstybinio egzamino samprotavimo rašinio temos šiemet tikrai yra mokiniui palankesnės, aktualios. Tema koduoja problemą, tas problemas įžvelgti gana nesudėtinga, nesudėtinga susieti jas su literatūra, su šių dienų aktualijomis. Ir autoriai, mano galva, parinkti tinkamai, na, nebent Marcelijus Martinaitis nėra visiems įkandamas, galbūt ne visi spėjo apie jį pakalbėti per pamokas.
O literatūrinio rašinio temos nuvylė, galbūt net sakyčiau, šokiravo, nes jos orientuotos į nišinį žinojimą, jos nėra ugdymo turinyje labiau aktualizuotos. Ir autoriai parinkti vos keli tinkantys. Tai K. Donelaitis, B. Krivickas, kurio vos keli kūrinėliai yra į tą temą orientuoti. Kalbant apie kitus autorius, būtų sudėtinga apie metų laikus rašyti. Tad tai visiškai iškritusi tema, be galo plati. Kiek abiturientų pasitikome po egzamino, nė vienas jos nesirinko, nes ji pasirodė per daug plati, sunkiai aprėpiama.
Manyčiau, kad literatūrinio rašinio temos šiemet yra nekorektiškos, bent jau kalbant apie valstybinį egzaminą.
Užsienio vaizdavimo lietuvių literatūroje temai vos keli autoriai tinka, o J. Savickis parinktas netgi nekorektiškai, nes daugumos novelių, kuriose kalbama apie užsienį, mokytojai neanalizuoja per pamokas.
Tad manyčiau, kad literatūrinio rašinio temos šiemet yra nekorektiškos, bent jau kalbant apie valstybinį egzaminą.
Mokyklinio egzamino temos buvo palankios mokiniui. Jos tikrina mokinio suvokimą, jis gali pasirinkti iš platesnio autorių sąrašo.“
Temos kasmet darosi vis klampesnės
Lietuvių kalbos mokytoja Elžbieta Banytė samprotavimo temas įvertino kaip gana palankias, esančias arti mokytojo. Ji pati rinktųsi temą apie kainą ir vertę, o ir mano, kad daug mokinių ją greičiausiai rinkosi.
„Tai palanki tema kalbėti apie vertybes – žmogiškumą, orumą, tėvynę“, – sakė mokytoja.
Tema apie stereotipus, anot jos, sudėtingesnė, mat galimai sunkiau pasirinkti literatūros kūrinius. Bet, mano pedagogė, mokiniai ją taip pat turėjo noriai rinktis.
„O literatūrinio rašinio užduotys gerokai sudėtingesnės, nes tai nėra centrinės literatūros temos. Tai yra tokios detalės, kurių, ko gero, nei mokytojai, nei mokiniai per daug neakcentuoja analizuodami kūrinius“, – sakė E. Banytė.
Tarkime, užsienio vaizdavimo lietuvių literatūroje temą ji apibūdino kaip tą, kuri skirta aukštesnių gebėjimų mokiniams, kurie geba ir atsirinkti kūrinius, ir analizuoti.
„Metų laikai literatūroje galbūt kažkiek lengvesnė tema, nes yra daugiau medžiagos, iš ko rinktis, tai ir K. Donelaitis, ir M. Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, todėl ji yra parankesnė. Bet literatūrinio rašinio užduotys yra sudėtingos“, – darsyk pabrėžė pedagogė.
Mokyklinio rašinio temas mokytoja įvertino kaip palankias, nepavojingas. Pasak jos, mokiniai turėjo jas įveikti, jei tik perskaitė kūrinius ir turi analizavimo įgūdžių.
Pasak E. Banytės, egzamino užduotys kasmet darosi vis klampesnės, nes programa lieka ta pati, o temų rengėjai kaskart turi ištraukti kuo daugiau temų ir aspektų.
Šias įžvalgas išplatino Nacionalinė švietimo agentūra.
