Nors nuo lemtingų visai Lietuvai Sausio 13-osios įvykių praėjo keli dešimtmečiai, iki šiol mažai kas žino, kad Sitkūnų radijo stotis buvo pirmoji ir vienintelė, nutrūkus televizijos ir radijo transliacijai iš Vilniaus, savo galingais vidutinių ir trumpųjų bangų siųstuvais perdavinėjusi žinias apie kraupius įvykius Lietuvai ir pasauliui.
1991 m. sausio 12-osios vakare tuometinio LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS Kauno redakcijos vadovo Raimundo Šeštakausko kabinete vyko susirinkimas, jame buvome visi Kauno redakcijos darbuotojai. Tada R. Šeštakauskui paskambino Sitkūnų radijo stoties viršininkas Lionginas Uknevičius ir pakvietė į Sitkūnus budėti.
Tame susirinkime buvome tik dvi moterys, tad pakviečiau žurnalistę Jolantą Šarpnickienę važiuoti. Ji paskambino savo vyrui Pranui Šarpnickui ir mes trise apie 19 val. jau buvome Sitkūnų radijo stotyje. Čia sutikome budėjusį tuometinį radijo korespondentą Juozą Kundrotą, jis savo kolegei iš radijo J. Šarpnickienei perdavė tekstą, kurį būtų reikėję perskaityti į eterį, jei nutiltų LIETUVOS RADIJAS Vilniuje. Tekstas buvo lietuvių kalba.
Buvo tylu, ramu. Visi trys (J. Šarpnickienė, Dz. Varžgalienė, P. Šarpnickis) apėjome radijo stotį. Aplinka buvo nuostabi: net sausio mėnesį džiugino žaluma, kiemo viduryje – fontanas. Įėjus į vidų nustebino didelis, gražus šviestuvas. Salėje, ant parketo, užkloto raudonu kilimu, dūzgė aparatūra. Tuometinis radijo stoties vyriausiasis inžinierius Petras Leškevičius pasakojo, kad stotis pastatyta Smetonos laikais ir transliuoja vidutinių bangų siųstuvais LIETUVOS RADIJO pirmąją ir antrąją programas.
O jų siunčiamas trumpųjų bangų signalas, pasak inžinieriaus, itin galingas. Trumpųjų bangų siųstuvai – vokiški, po karo čia atvežti kaip trofėjiniai, vėliau buvo nuolatos stiprinami, kad iš čia galėtų skleisti pasauliui Maskvos propagandą. Kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, rusai liepė tuos siųstuvus išmontuoti. Sitkūnų inžinieriai iš pradžių juos klusniai išmontavo, o paskui vėl slapta sumontavo, laukdami galimų netikėtumų.
Nedideliame kambarėlyje, esančiame salės gale, J.Šarpnickienė redagavo jai duotą tekstą. P. Šarpnickis išėjo į lauką, ten su atėjusiais sitkūniečiais tarėsi, kaip geriau statyti barikadas. Po salę vaikštinėjo P. Leškevičius, jis apžiūrinėjo aparatūrą. Apie pusę vienuoliktos vakaro atvažiavo iš LRT Kauno redakcijos Raimundas Yla, jis įsirašė mūsų interviu. Išeidamas paklausė, ar nebijome.
Sitkūnų inžinieriai iš pradžių juos klusniai išmontavo, o paskui vėl slapta sumontavo, laukdami galimų netikėtumų.
Po kiek laiko J. Šarpnickienė parodė šaukinį anglų kalba. Kadangi mokykloje ji mokėsi vokiečių kalbos, negalėjo angliškai perskaityti. Peržiūrėjusi tekstą pasakiau, kad galėčiau perskaityti. Tekstas nebuvo sudėtingas: „SOS. Radio of Lithuania...“. J. Šarpnickienė išsivertė šį šaukinį į vokiečių kalbą.
Vidurnaktis. Sitkūnų radijo stotyje buvo tylu ir ramu. Salėje buvo toks pilkos spalvos pultas. Vaikštant po salę iš pulto pasigirdo LIETUVOS RADIJO diktorės Bernadetos Lukošiūtės nervingas pasakojimas, kad tankai nuo televizijos bokšto Karoliniškėse jau atriedėjo prie LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS pastato S. Konarskio gatvėje. Paskui išgirdome: „... daužo į duris ir veržiasi į studiją...“ Po paskutinių jos žodžių – „mes išeinam...“ – priėjo P. Leškevičius ir nuvedė mus į avarinę studiją, čia iš karto perskaitėme jau paruoštus radijo šaukinius vokiškai ir angliškai. Aš labai gerai pamenu P. Leškevičiaus frazę, pasakytą mums einant prie studijos pulto: jus girdės nuo Lenkijos iki Amerikos.
Pasirodo, po 1990 m. kovo 11-osios Sitkūnų radijo transliacijos stotyje buvo įrengta maža avarinė studija ir pultas ypatingiems atvejams. Iš čia buvo galima skelbti informaciją ir siųsti svarbius pranešimus.
Beje, per pučą 1991 m. rugpjūčio mėnesį tai darė pats P. Leškevičius. Jis sėdėjo prie studijos pulto ir leido paruoštą garso juostą įvairiomis kalbomis. Tada į Sitkūnus atėjo kariuomenė – pirmiausia ilgai nesusigaudė. Prasisuko visa juosta su įrašu ir žinia buvo ištransliuota į eterį. Tik kai įrašą atsukinėjo vėl į pradžią, kariai suprato, kas vyksta: puolė ir nutraukė laidus.
J. Šarpnickienė liko studijoje, kur daugybę kartų skaitė šaukinį, pranešdama Lietuvai, Europai ir pasauliui, kad LIETUVOS RADIJO programos grubiu karinės prievartos būdu nutrauktos. Taip pat kvietė žmones rinktis prie Sitkūnų radijo centro ginti radijo siųstuvų, kad neliktume be jokio ryšio su pasauliu.
Tada aš nuėjau prie stoties valdymo pulto, ten buvo telefonas. Kadangi buvau LRT darbuotoja, turėjau LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS informacinę darbuotojų ir redakcijų telefonų knygelę.
Tik kai įrašą atsukinėjo vėl į pradžią, kariai suprato, kas vyksta: puolė ir nutraukė laidus.
Pirmiausia paskambinau į muzikos ir informacijos redakcijas. Tyla. Prisiminiau, kad prie Aukščiausiosios Tarybos yra Kilnojamoji televizijos stotis (KTS), ji jau kelintą dieną transliavo viską, kas vyko Aukščiausiosios Tarybos pastate. Paskambinau į KTS. Atsiliepė vyriškas balsas ir pataisė, kad nebėra „Radio of Lithuania“, yra tik „Radio of Kaunas“.
Aš informavau, kad galima paskambinti mums tokiu numeriu ir mes perduotume informaciją Lietuvai ir pasauliui iš Sitkūnų radijo stoties. Vėliau išsiaiškinau, kad tas vyriškas balsas buvo žurnalisto Lino Balsio, tuo metu dirbusio KTS.
Nubėgau prie studijos pulto ir mes su J. Šarpnickiene vėl perskaitėme šaukinius vokiškai ir angliškai su „Radio of Kaunas“.
Sitkūnų radijo stotis įjungė galingą sireną informuodama žmones apie kilusį pavojų. J. Šarpnickienė, būdama prie studijos pulto, šalia šaukinio kvietė žmones rinktis prie Sitkūnų, taip pat kvietė ir vertėjus, kad jie padėtų transliuojamą informaciją išversti į kitas kalbas.
Mes žinojome, kad siųstuvai neša informaciją ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Aš sėdėjau prie stoties pulto telefono ir laukiau informacijos iš Vilniaus. Iš pradžių telefonas tylėjo.
Paskui jis suskambo ir moteriškas balsas perdavė, kad užimta ir televizija. Nunešusi pirmąsias informacijas J. Šarpnickienei pamačiau laikraščio „Kauno diena“ žurnalistę Žilvinę Petrauskaitę, ji pirmoji atvyko prie studijos pulto ir jau vertė tekstą į rusų kalbą. Žmonių salėje jau buvo prisirinkę nemažai.
Tik vėliau supratau, kad tas moteriškas balsas, nuo pirmų LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS okupacijos akimirkų perdavinėjęs žinias iš Vilniaus į Sitkūnus, buvo žurnalistės Dalios Kutraitės.
Vėliau nešdama informaciją šalia J. Šarpnickienės ir Ž. Petrauskaitės pamačiau pagyvenusį vyrą. Tai buvo Smetonos laikų vokiečių kalbos mokytojas, dar dirbęs vienoje Vilijampolės mokykloje, jo pavardės nežinau. Jis vertė informaciją į vokiečių kalbą. Dar vėliau atsirado jaunas vaikinukas, jis vertė į anglų ir lenkų kalbas. Ir toliau gaudavau žinių telefonu iš D. Kutraitės, jas kruopščiai užrašydavau ir nešdavau J. Šarpnickienei į studiją, kad paskelbtų.
Tą naktį Sitkūnų radijo stotyje susirinko labai daug žmonių, tad, nešant informaciją, reikėjo prasibrauti pro juos. Susirinkusieji buvo labai malonūs: jie saugojo studiją, kad nepatektų koks diversantas. Taip pat tą naktį iš televizijos Kauno redakcijos skambindavo žurnalistas Vytautas Andrejaitis, jam irgi perduodavau informaciją, gautą iš D. Kutraitės.
Sitkūnų radijo stotyje J. Šarpnickienei informaciją teikė dar kažkas. Telefonu mane perspėjo, kad iš mūsų eina dezinformacija. Apie tai informavau J. Šarpnickienę ir paprašiau, kad platintume tik tą informaciją, kurią gauname tiesiai iš D. Kutraitės.
Mes žinojome, kad siųstuvai neša informaciją ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.
Giliau į naktį pasipylė toks didelis žinių srautas, kad kartais informaciją į eterį jau tekdavo skaityti ir man.
Labiausiai susijaudinome skaitydamos žuvusiųjų sąrašą. Buvo neteisingai nurodyta Loretos Asanavičiūtės gimimo data. Vietoje 1967 m. buvo nurodyti 1976 m. Tais metais gimė ir mano duktė. Pajutau neapsakomą motinos skausmą... Paskui šią datą ištaisėme.
Tą naktį prie Sitkūnų radijo stoties pulto, kur palaikiau telefonu ryšį su Vilniumi, susirinko šios stoties darbuotojai. P. Šarpnickis su stoties techniniais darbuotojais organizavo, kad stotyje nebūtų daug žmonių. Mat kilo pavojus, kad netyčia ši žmonių masė gali išjungti siųstuvus.
Keistokas įvykis atsitiko apie penktą valandą ryto. Prie Sitkūnų radijo stoties pulto atėjo trys vyrukai. Prisistatė kaip Kauno Sąjūdžio grupės atstovai ir liepė man pasitraukti nuo telefono. Aš atsakiau, kad LIETUVOS TELEVIZIJA užimta, o aš atstovauju jai ir kol būsiu reikalinga, aš liksiu čia. Sitkūnų radijo stoties darbuotojai, buvę prie pulto, ėmė ploti. Panašus atvejis buvo ir studijoje, kur dirbo J. Šarpnickienė su vertėjais. Staiga ten pasirodė aukštas vyras, liepė visiems užsidėti dujokaukes. Matyt, norėjo tokiu būdu užtildyti.
Žinau, kad tą lemtingą naktį ne tik Sitkūnuose, bet ir kitose vietose buvo asmenų, kurie pasirodė tik ryte, bet dabar vaidina Sausio 13-osios nakties didvyrius.
Dramatiškiausia buvo tai, kas įvyko prie LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS pastato ir Vilniaus televizijos bokšto, kur tą naktį žuvo 13 nekaltų mūsų laisvės gynėjų. Keturioliktam, apie kurį mažai kas ir žino, Juozui Vaidotui neatlaikė širdelė saugojant Sitkūnų radijo stotį.
Apie 700 sužeistų. 52 peršauti. Nepamirštama, kaip Aukščiausiąją Tarybą saugoję žmonės tyliai giedojo „Marija, Marija“, o aplink juos suko vikšrus tankai ir laukė įsakymo, kaip pulti tuometinį Seimą.
Aukščiausiosios Tarybos kieme stovėjo televizijos kilnojamoji stotis, iš jos visą naktį buvo gaunama informacija ir perdavinėjama į Sitkūnų radijo stotį. O iš jos – visai Lietuvai ir pasauliui.
Mes, žurnalistai L. Balsys, D. Kutraitė-Giedraitienė, Dz. Varžgalienė, J. Šarpnickienė, atlikome savo darbą, padedami savanorių vokiečių, anglų, prancūzų, lenkų, rusų kalbų vertėjų, kurių daugelio net pavardžių nespėjome susižinoti.
Tikri šios nakties didvyriai yra Sitkūnų radijo stoties darbuotojai ir jos tuometinis vyriausiasis inžinierius P. Leškevičius, sumaniai išsaugojęs nuo sovietų galingus trumpųjų bangų siųstuvus. Radijo stoties viršininkas Lionginas Uknevičius, surinkęs žmones, kad šie informuotų apie Tėvynei gresiantį pavojų ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį.
Sitkūnų radijo stoties signalas pirmiausia pasiekė Lenkiją, Latviją, Estiją, Švediją, Suomiją, o paskui palydovinis ryšys perdavė žinias ir tolimesnėms šalims.
Įvykdę visą LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS užėmimo planą KGB grupės „Alfa“ kariai bergždžiai daužė Vilniuje LIETUVOS RADIJO aparatūrą, rėkdami ir keikdamiesi, nesuprasdami, iš kur kalba moteriškas balsas (rus. otkuda etot golos). O tas balsas (golos) buvo žurnalistės J. Šarpnickienės iš Sitkūnų radijo stoties.
Jau tą pačią Sausio 13-osios naktį iš daugelio kitų valstybių radijo stočių užgirdome patvirtinimą, kad pasaulis jau sužinojo, kas vyksta Lietuvoje.
„Alfa“ kariai bergždžiai daužė Vilniuje LIETUVOS RADIJO aparatūrą, rėkdami ir keikdamiesi, nesuprasdami, iš kur kalba moteriškas balsas.
Kritiniu Lietuvos Valstybei momentu Sitkūnų radijo stotis iš karto perėmė užgrobto LIETUVOS RADIJO vaidmenį ir garbingai tęsė darbą, informuodama pasaulį apie tragiškus įvykius Vilniuje. Nutilus Bernadetos Lukošiūtės balsui iš Vilniaus radijo studijos, po 40 sekundžių prasidėjo radijo transliacija iš Sitkūnų.
Užtildžius Eglę Bučelytę Vilniuje, po geros valandos pradėjo dirbti ir televizija iš Kauno studijos, tačiau ją tą naktį galėjo matyti tik Kauno gyventojai ir 50 km spinduliu aplink gyvenantys žmonės, ją retransliavo Juragių radijo ir televizijos stotis.
Sitkūnų radijo stotis vienintelė tą naktį turėjo tikrą informaciją apie įvykius prie Aukščiausiosios Tarybos, nes informaciją iš Vilniaus telefonu nuolat teikė žurnalistė D. Kutraitė. Sitkūnų radijo stotis, vadovaujama tuometinio vyr. inžinieriaus P. Leškevičiaus, optimizavo siųstuvų galingumą, tad Lietuvos balsas buvo girdimas ne tik visoje Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Šiais savo prisiminimais noriu patikslinti, ar, teisingiau, atkurti istorinį teisingumą apie tą lemtingą mūsų Valstybei naktį. Norisi priminti ir pagerbti tuos savo kolegas ir inžinierius, kurie savo atsakingu darbu nusipelnė didelės pagarbos, bet nei tada, nei dabar nesiskelbė didvyriais, o tiesiog darė tai, ką tuo metu reikėjo daryti.
Jų indėlis į mūsų nepriklausomybę yra labai svarus. Sitkūnų radijo stotis buvo pirmoji, pranešusi pasauliui apie tragiškus Sausio 13-osios įvykius. Kažin kaip būtų baigęsi tos nakties įvykiai ir kokioje Lietuvoje dabar gyventume, jei apie siaubingus okupantų veiksmus pasaulis būtų sužinojęs ne iškart, o pavėluotai, kai užgrobikai jau būtų įvykdę savo planus iki galo.
