Kai tampi simboliu, tai turi savo kainą, sako karo istorikas Gintautas Jakštys, o generolas Povilas Plechavičius, juodintas sovietų dėl tariamo antisemitizmo, ilgą laiką mokėjo savo garbe, priduria jis. Nors jo biografijoje esama pilkų epizodų, tokių kaip vaidmuo 1926-ųjų perversme, G. Jakštys vadina P. Plechavičių žmogumi, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusiu Lietuvos garbę.
Bukončiuose neseniai pastatytas paminklinis akmuo, ženklinantis buvusio Plechavičių šeimos ūkio vietą, anksčiau tai buvo kolūkio, dabar – privačios fermos dalis. P. Plechavičiaus mama Konstancija Bukontaitė kilusi iš senos žemaičių bajorų giminės, tėvas – paprastas valstietis išeivis Ignas Plechavičius.
Jųdviejų sukurta šeima buvo gausi – penki sūnūs, šešios dukros. Vaikai buvo auklėjami valstietiškai, pragmatiškai, kita vertus, visiems suteiktas išsilavinimas.
Ir Povilas Plechavičius, ir jo brolis Aleksandras tarnybą tuometės Rusijos kariuomenėje, kavalerijos dalinyje, pasirinko savo noru. Baigęs Komercijos institutą Maskvoje, 1914 metais Povilas baigė ir Orenburgo kavalerijos karo mokyklą.
„Jis patenka į Pirmojo pasaulinio karo sūkurius ir kovoja Austrijos-Vengrijos fronte pietuose arba vakaruose su Turkija, jo brolis Aleksandras taip pat įstoja į karo mokyklą ir, be abejo, 1917 metais neišvengiamai susiduria su bolševikais“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Daiktų istorijos“ sakė karo istorikas, atsargos majoras G. Jakštys.
Auštant nepriklausomybei Lietuvoje, kaip ir kituose karo paliestuose kraštuose, tvyro suirutė. Kraštą plėšia iš frontų grįžtantys kareiviai, bermontininkai, bolševikai, vietiniai nusikaltėliai. Ūkininkams, kitų profesijų žmonėms reikia gintis, todėl jie kreipiasi į Lietuvon sugrįžusius du buvusius carinės kariuomenės karininkus – Povilą ir Aleksandrą Plechavičius. P. Plechavičius ėmėsi vadovauti savigynos būriams ir išsirūpino teisinį statusą.
„Jis nuvyksta ir gauna vidaus reikalų ministro įgaliojimą, paskiriantį jį Sedos ir apskrities komendantu su visais įgaliojimais, tai įvyksta 1919 metais. Ten jis iš tikrųjų jautėsi kaip to krašto šeimininkas“, – pasakojo G. Jakštys.
Jis apginklavo, organizavo karius, įkūrė teismus, kuriuose bausta už nusikaltimus, jeigu būdavo rekvizuojamas turtas, P. Plechavičius išduodavo raštišką garantiją, jog asmeniui, iš kurio jis paimtas, bus atlyginta.
Tarp karių P. Plechavičius turėjo didelį autoritetą, jam dar gyvam esant klijuotas „bolševikų siaubo“ įvaizdis, bet jo jis nesikratė.
Vis dėlto, pasibaigus nepriklausomybės kovoms, teisiamas pats P. Plechavičius už esą žiaurų elgesį su priešais, teisme kaltinimą palaikė socialdemokratė Liuda Purėnienė. Karininkas išteisintas, o į istoriją įėjo jo frazė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte.“
1926 metais P. Plechavičius tapo Gruodžio perversmo vadu, bet vadovaujamoje pozicijoje buvo neilgai.
„Plechavičius yra vienas tų, kurie perversmu atveda Antaną Smetoną į valdžią, bet jų draugystė ilgai netruko. Greitai įvyko skilimas ir jį buvo galima nuspėti. Smetona gudriai, be griežtų priemonių, kaip kai kuriose kaimyninėse šalyse tai buvo vykdoma, mokėjo politinius oponentus patraukti į šoną, išsiųsti į kitas šalis, taip padarė, pavyzdžiui, Kaziui Škirpai, išsiųsdamas jį į Berlyną. Atėjo ir Plechavičiaus laikas, tik šiek tiek vėliau – 1929 metais, kada jis netikėtai pakeliamas laipsniu ir išleidžiamas į atsargą“, – sakė S. Jazavita.
Generolo P. Plechavičiaus asmenybė vėl tampa itin reikšminga per Antrąjį pasaulinį karą. Jis prisideda prie to, kad Lietuvoje, kitaip nei kituose regiono kraštuose, nuo Latvijos, Estijos iki Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos, neįkuriamas SS būrys.
„Formuoja visi, išskyrus lietuvius. Ir Plechavičius iškyla kaip figūra, kuri derasi, kaip dabar sakytume, į vienus vartus. Jis sugeba išsiderėti, kad kuriama Vietinė rinktinė, kurios tikslas yra ginti gyventojus nuo raudonųjų partizanų, veiks tik Lietuvos teritorijoje“, – sakė G. Jakštys.
Iš pensijos P. Plechavičius lemtingu metu grįžta su trenksmu, aiškėja, kad sukauptas autoritetas ir ryšiai tebėra labai reikšmingi.
„Jo atsišaukimas sulaukia didelio dėmesio iš Lietuvos visuomenės, iš šalies jaunuolių, – teigė S. Jazavita. – Jo autoritetas vis dar jaučiamas, iš kitos pusės, tai sukelia pasipiktinimą vokiečiams – kodėl Lietuva, taip noriai surandanti jaunuolių, šitaip piktybiškai blokavo SS legiono idėją? Tai buvo jausta, kelis kartus aukštų vadų išsakyta, kad lietuviai netikę, neverti valstybingumo.
Atsiranda tam tikras kompromisas, kurį daro Lietuvos karininkai: eiti, bet ne su vokiška vėliava. (...) Vokiečių karininkijai kompromisas tiko, bet nacionalsocialistų žmonėms, SS struktūrų atstovams jis netiko, todėl taip trumpai jis ir gyvavo. Pradėti planai juos arba represuoti, arba perdėti į kitas formuotes.“
P. Plechavičius jaučia Lietuvos visuomenės nuotaikas ir lūkesčius, geba tartis. Taip Vietinės rinktinės įkūrimą 2006 metais prisiminė tuometis Vietinės rinktinės Karių sąjungos vado pavaduotojas Kazimieras Giedraitis: „Kiek kartų generolas Kubiliūnas, krašto apsaugos ministras, kvietė jaunuolius stoti į kariuomenę, padėti kovoti į komunizmą, niekas nėjo. Tuo laiku generolas Plechavičius, nuo 1943 metų vedęs derybas su vokiečiais, susitarė, kad leis čia įsteigti kariuomenę, Lietuvos karininkai vadovaus jai ir jie bus tik Lietuvos teritorijoje. Kai 1944 metų vasario 16-ąją jis pasakė kalbą ir pranešė, kad kuriama Vietinė rinktinė, nuo pirmadienio prie komendantūros stojo eilė savanorių.“
Vokiečių, per ilgą laiką nesugebėjusių suburti net padoraus bataliono, nuostabai, į P. Plechavičiaus kvietimą atsiliepia apie 20 tūkst. jaunų vyrų.
„Jis neleidžia išvežti šių žmonių į frontą, sakydamas, kad taip nesitarta: mes ginsime tada, kai bolševikai prieis. Galiausiai jis areštuojamas su visu štabu, uždaromas į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Bet jo rinktinė žinojo – jeigu vadas areštuojamas, visi išsiskirsto. Sakyčiau, Povilas Plechavičius išgelbėjo Lietuvos garbę, mes šiandien didžiuojamės, kad Lietuva neturėjo SS legiono, kai visi aplinkui juos turėjo, netgi tie patys rusai“, – sakė karo istorikas G. Jakštys.
Pasak S. Jazavitos, Vietinė rinktinė tapo ir branduoliu netrukus prasidėsiančiame partizaniniame kare, dalis jai priklausiusių asmenų tapo partizanų vadais apygardose.
Visas pasakojimas – LRT TELEVIZIJOS laidos „Daiktų istorijos“ įraše.
