Lietuvoje

2021.11.03 08:23

Prezidentui Adamkui – 95-eri: „Norisi matyti daugiau pastangų bei nuoširdumo, siekiant laimingesnio žmonių gyvenimo“

Rūta Kupetytė, LRT RADIJAS, LRT TELEVIZIJA, LRT.lt2021.11.03 08:23

Šiandien, lapkričio 3 dieną, jo ekscelencija Valdas Adamkus švenčia 95 metų gimtadienį. LRT RADIJUI prezidentas sako linkintis Lietuvai eiti koja kojon su visu pasauliu, sėkmingai įveikti koronaviruso pandemiją, o jaunajai kartai būti patriotiškai ir atsakingai prieš visuomenę.

– Prezidente, Jūs visai neseniai žurnalistams sakėte turįs vieną gimtadienio svajonę, kad dar Aukščiausiasis suteiktų jėgų jums bendrauti. Kiek yra to bendravimo?

– Aš manau, kad pakankamai, ypač šiuo metu, per sukaktuves, tai jau mes esame perkrauti ir atsiprašinėjame, kad daugiau negalime susitikti. Aš be galo džiaugiuosi, kad turiu progą susitikti su žmonėmis, su kuriais dirbau ne vieną dešimtmetį. Taip pat džiaugiuosi, kad turiu progą pajusti gyvenimą, kuris šiuo metu vyksta Lietuvoje.


Talentai, kurie auga Lietuvoje, man duoda vidinės stiprybės. Tačiau yra ir liūdinančių dalykų, kurie nepateisinami laisvoje demokratinėje Lietuvoje. Sakoma, kad laisvas žodis yra reikalingas. Su tuo visiškai sutinku. Tačiau kada yra peržengiamos leistinos ribos, tada ir ta pati demokratija, ir laisvas žodis, ir laisvas žmogus nustoja prasmės. Nepraraskime vilties, kad ateitis mums atneš daug geresnį gyvenimą.

– Ką Jūs turite omenyje, kuomet sakote, kad kartais peržengiamos tos ribos?

– Čia jau labai sunku išskirstyti, tačiau matau, jog vykdomos tam tikros neteisybės, švaistymaisi, priimamos tam tikros nuostatos, paliečiančios mūsų gyvenimus – kiekvienam žmogui aišku, kad tai yra nemoralu, beveik ties nusikaltimo riba. Tada skaudu ne tik kalbėti, bet net ir pagalvoti apie tai, kad vis dar turime tokį elementą žmonių, kuriems tas sąžiningumas arba moralinė atsakomybė dingsta arba net neegzistuoja. Turiu pabrėžti, kad tai yra mažuma.

95-metį minintis prezidentas Valdas Adamkus: talentai, kurie auga Lietuvoje, man duoda vidinės stiprybės

Vis tik, per 30 metų įvyko lūžis į gerąją pusę. Ypač džiaugiuosi mūsų jaunąja karta, mūsų talentais, mūsų studentija, kuri yra tiek daug pažengusi. Medicinos ar technikos srityse mes jau siekiame vos ne europinį lygį, o kai kur net ir pranokstame tą ribą. Štai kur viltis, duodanti stiprybės tikėti savo bendruomene, savo tauta ir savo tautos ateitimi.

– Prezidente, pažiūrėkime į ilgesnę laiko perspektyvą – tą 95-erių metų laikotarpį. Kuomet pagalvojate apie savo gyvenimą, kurį laikotarpį prisimenate ryškiausiai?

– Ryškiausio laikotarpio išskirti tikrai negalėčiau. Beje, apie šį klausimą aš galvojau prieš mums susitinkant.

Iš to ilgo 95-erių metų gyvenimo turėčiau atskirti pirmuosius 10-mt vaikystės metų, kurie visuomet gyvenime bus laimingiausi ir ramiausi, savo tėvų globoje ir priežiūroje. Tačiau visas kitas gyvenimas, kuris priklauso jau bręstant man pačiam, arba mano amžiaus jaunajai kartai, buvo labai banguotas ir neramus – visko buvo. Buvo džiaugsmo, buvo tragedijų, buvo sunkių gyvenime sukrėtimų, kurie sukrėtė visą pasaulį.

Būtent antrasis pasaulinis karas, kuomet netenki savo namų, savo tėvynės ir atsiduri kažkur vienas pasaulyje, besiblaškydamas... Vėliau mūsų išeivijai atsirado proga išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Tačiau ten niekas išskėstomis rankomis mūsų nelaukė – nepradėjome vaikščioti auksu grįstomis gatvėmis! Reikėjo pradėti nuo fabrikų, vyresniems pamirštant savo įgytas specialybes, turėtas pozicijas. Reikėjo kovoti už kiekvieną žingsnį. Tačiau prasimušėm!

Nepradėsiu skaičiuoti, kiek dešimtmečių prabėgo, tačiau lietuvių išeivija, kurią man teko pažinti, pasiekė neįtikėtinai aukštų pozicijų, įsipareigojimų. Aš kalbu ne tik apie darbus, bet ir mokslo sritį. Čia prilygstame pasaulinio lygio žmonėms, kurie visą savo gyvenimą turėjo ramų ir tvarkingą. Tai pavyko pasiekti vien kietu darbu ir užsispyrimu.

Prisiminus apie save, tai kas galėjo pagalvoti, kad jaunuolis, atvykęs į svetimą kraštą, svetimą aplinką, būdamas be tėvų, vienui vienas, neturėdamas jokių kontaktų, sėkmingai pritaps ir įsitvirtins? Aišku, pradėjau nuo darbo fabrike. Tokio darbo anksčiau niekada nebuvau dirbęs. Ta fabriko aplinka mane gąsdino, bet iš dalies davė ir tam tikrą impulsą – viduje sau kartojau, kad kas bebūtų, fabrike tikrai nepasiliksiu!

Tas dvasinis savęs sustiprinimas, dabar nepatogu pasakyti, bet nuvedė mane, visai ne čia gimusį, lietuvį, iki aukščiausių vyriausybės pareigų svetimame krašte. Ir tą pasiekiau ne protekcijų ar pažinčių dėka, o nuoširdžiu savo darbu ir pasišventimu.

– Prisiminėte tokius svarbiausius savo gyvenimo lūžius. Ar kada nors susimąstote, kas būtų nutikę, jei Jūs nebūtumėte pasitraukęs į Vakarus?

– Turbūt būčiau užkastas kur nors patvory. Galiu drąsiai pasakyti, kad augau tokioje aplinkoje, jog tikrai būčiau atsidūręs partizanų gretose. O juk žinote, koks likimas jų buvo...

Taigi, tas pasitraukimas galbūt ir buvo laimingas mano gyvenime atvejis. Su skausmu, su visko netekimu. Tačiau jis davė man naujo gyvenimo progą vėl viską pradėti iš naujo. Taip ir įvyko.

JAV pasiekiau aukštumas, jei taip galima pasakyti. O vėliau, po kovo 11-osios, buvau įkalbėtas Lietuvos žmonių, kurie čia savo darbu, savo kančia, savo auka grąžino Lietuvą į laisvę, suteikė progą ir man įsijungti į atsikuriančios Lietuvos gyvenimą. Ir ta proga, man jau net sakyti nereikia, mane taip pat nuvedė iki pačių aukštumų čia, Lietuvoje. Būdamas tose (prezidento – LRT.lt) pareigose aš visada stengiausi populiarinti, pristatyti Lietuvą pasauliui. Dabar jaučiu tokią dvasinę ramybę, kad man tai pavyko padaryti.

– Kalbant apie dabartinę Lietuvą, Jūs kaip tik pradėjote nuo to lūžio Lietuvoje. Aš jau juokiuosi, kad kai mes susitinkame, prezidente, aš vis paklausiu apie tą lūžį Lietuvoje, mat daugiau nei prieš 10-mt metų Jūs pasakėte, jog lūžis Lietuvoje dar neįvyko, ir kad Jūs buvote naivus, tikėdamasis, jog jis įvyks greitai. Ką Jūs galite pasakyti apie šiandieną? Ar Jus tenkina tai, ką matote Lietuvoje šiandien?

– Beveik nenorėjau, kad manęs šio klausimo paklaustumėte. Matau daug gero. Matau didžiumą Lietuvos sąžiningų žmonių. Jie šiandien stengiasi kurti geresnį gyvenimą. Tačiau, atvirai pasakius, atvirumo akimis žiūrint, matau dar daug blogų dalykų: nesąžiningumo, atsakomybės nebuvimo prieš patį save ir aplinką.

Pagal tas galimybes, kurias turime pasaulinėje politinėje padėtyje, pagal gaunamą ir fizinę, finansinę pagalbą, galėjome nuveikti daug daugiau, nei kad esame padarę. Sekant kai kuriuos mūsų žingsnius, galiu tik su apgailestavimu pasakyti, kad skauda širdį. Norisi matyti kitokį požiūrį, kitokius darbus ir daugiau pastangų bei nuoširdumo, siekiant iš tiesų laimingesnio žmonių gyvenimo.

Paskutiniu metu dažnai sakoma, kad norima pakelti žmonių gerbūvį. Tai kiek man dar čia liko šioje žemelėje gyventi, norėčiau prisidėti prie šio tikslo. Tikrai norėčiau matyti Lietuvą visose srityse ne tokią, kokią matau šiandien.

– Visą pasaulį yra sukausčiusi koronaviruso pandemija. Lietuvoje dar turime ir migrantų krizę. Kaip Jūs savo gyvenimo perspektyvoje matote šią situaciją? Ar ji tikrai yra tokia sudėtinga, kaip kad mes bandome ją nupiešti?

– Dėl epidemijos, tai nėra jokių abejonių, kad jos paliestas yra visas pasaulis – ir ne tik kalbant apie žmonių gyvybes, bet pavojus kyla ir valstybės pamatams ir jos egzistencijai. Taigi, padėtis yra išties rimta, tačiau mums padeda tai, kad technologijose esame taip toli pažengę. Mūsų medikai yra pasaulinio lygio žmonės, kurie pasiaukojančiai dirba dieną naktį, atiduodami save, kad tik sustabdyti šitą plintančią ligą, apsaugoti Lietuvos žmones. Manau, kad esame gerame kelyje. Šiuo metu sergančiųjų mastas, dėl tam tikrų priežasčių, yra pakilęs, tačiau tikiu, kad ir su šiuo iššūkiu mes susitvarkysime.

– Nutolkime nuo pandemijos ir politikos. Jūs visą gyvenimą rašėte dienoraštį. Daug ką iš jo galime matyti knygose. Ar dabar dar teberašote dienoraštį?

– Gal jau taip detaliai nerašau, kaip kad buvau rašęs anksčiau ir tai yra nugulę į knygas. Tačiau atskirus faktus registruoju, po truputį rašau kiekvieną dieną. Kuomet situacija pasaulyje aprims, tuos užrašus galėsiu praplėsti ir išsamiau išsakyti savo mintis.

– Negaliu Jūsų nepaklausti apie Jūsų žmoną, apie ponią Almą Adamkienę. Tiek iš Jūsų, tiek iš Jūsų žmonos duotų interviu vis skamba: pagarba, pagarba ir pagarba. Kaip šiandien jaučiasi ponia Alma?

– Esu laimingas, kad man pavyko to išvengti, o ji po insulto su ta liga kovoja jau ne vieni metai. Kovoja su pasekmėmis. Negaliu pasakyti, kad ji nuo to visko atsigavo – ji stengiasi gyventi normalų gyvenimą, ji nėra prie lovos pririšta ir visą laiką gulintis ligonis. Ji domisi, kas vyksta aplinkui, kas darosi Lietuvoje. Iš jos rankų neištrauksi knygos ar laikraščio. Ji komentuoja, reiškia savo nuomonę, lyg pati būtų atsakinga už tas gyvenimo sritis. Iš to taško žiūrint, aš esu labai laimingas ir tik reikia Aukščiausiojo prašyti, kad jai grąžintų tą visišką fizinę stiprybę, kurios jai vis dar trūksta.

– Jums linkime viso, ko geriausio. O ko Jūs norėtumėte palinkėti Lietuvai šitos gražios sukakties proga?

– Linkėti galima būtų labai daug, tačiau aš galvoju, kad norėčiau išreikšti vienintelį linkėjimą, – kad valstybė stiprėtų, kad mes augintume savo naująją kartą patriotinę, jaučiančią atsakomybę visuomenei, ir kad tuo pačiu eitume pirmyn, kartu su visu pasauliu.

– Ačiū Jums, prezidente.

– Ačiū.

Interviu su Prezidentu V. Adamkumi klausykitės garso bei stebėkite vaizdo įrašuose.

Parengė Vismantas Žuklevičius.


95-metį minintis prezidentas Valdas Adamkus: talentai, kurie auga Lietuvoje, man duoda vidinės stiprybės
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt