Politikai Lenkijoje teigia turį duomenų, kad penktadalis nelegaliai kirtusių sieną migrantų gali kelti pavojų šalies nacionaliniam saugumui. Kalbėdamas apie Lietuvos situaciją, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas sako, kad Lietuvoje turime galimybę prisijungti prie tam tikrų duomenų bazių ir patikrinti atvykusiuosius – jo teigimu, „sąsajas su terorizmu suskaičiuotume dviejų rankų pirštais“.
„Dienos temoje“ – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas ir vidaus reikalų viceministras Kęstutis Lančinskas.
– Politikai Lenkijoje – du ministrai – šiandien sušaukė bendrą spaudos konferenciją ir pasakė turintys duomenų, kad penktadalis nelegaliai kirtusių sieną migrantų gali kelti pavojų Lenkijos nacionaliniam saugumui. Ar turime panašių duomenų Lietuvoje, ar kaip tik turime priešingų duomenų, nekeliančių susirūpinimo?
L. Kasčiūnas: Matyt, ne tik profesoriai ir inžinieriai atvyksta į mūsų valstybes ar bando į jas atvykti. Čia yra faktas. Bet Lietuva turi patikros sistemą, mes turime galimybę prisijungti prie tam tikrų duomenų bazių ir pasitikrinti, kas yra atvykę. Taip mums padeda užsienio partneriai. Yra tam tikra skenavimo sistema ir jos rezultatai yra tokie, kad sąsajas su terorizmu suskaičiuotume dviejų rankų pirštais, turbūt ne daugiau. Vienas iš jų [asmuo] yra išsiųstas į kilmės šalį. Paradoksas, kad ta kilmės šalis ekonominių migrantų susigrąžinti nenori, o kokios nors rimtesnės sąsajos yra įdomios.
– Jūs kalbate apie Iraką?
L. Kasčiūnas: Dažniausiai Irakas yra ta valstybė, kuri taip elgiasi. Situaciją apsunkina tai, kad 80 proc. visų atėjusiųjų į Lietuvą yra be dokumentų. Tad tokia, sakykim, patikra tokiu būdu yra sudėtingesnė, bet, kaip ir minėjau, turime duomenų bazių, per jas galime pasitikrinti ir tai darome.
– Pone Lančinskai, Vilniuje šiandien atidaryti namai pabėgėliams, migrantams. Ar tokie namai padeda Vidaus reikalų ministerijai kontroliuoti situaciją, ar kaip tik daugėjant apgyvendinimo vietų susiduriate su didesniu skaičiumi problemų?
K. Lančinskas: Tokių namų atidarymas, matyt, yra palengvinantis faktorius organizuojant apsaugą ir darbą su nelegaliais migrantais, kadangi iki šiol turėjome gana daug vietų įvairiose savivaldybėse. Tos vietos buvo išmėtytos po geografiškai labai plačią teritoriją, o dabar apgyvendinimas koncentruotai tam tikrose vietose organizacine prasme mums suteikia galimybę daug efektyviau išnaudoti turimas pajėgas ir rūpintis tiek migrantų, tiek bendruomenių, gyvenančių aplinkui, saugumu.
– Ar užtenka pajėgų rūpintis saugumu, jeigu mes gauname informacijos, kad pabėga žmonės ir ne po vieną, du, bet 21 žmogus?
K. Lančinskas: Čia, matyt, reikia kalbėti apie du dalykus. Bandymai pabėgti rodo, kad nelegalių migrantų tikslas nėra Lietuva, nėra politinis prieglobstis, jų tikslas yra ekonominė migracija, noras gyventi geriau ir jie naudoja visokius būdus. Ir tai, kad jie pareiškia padavę prašymus Lietuvai dėl politinio prieglobsčio, visiškai nelaukę sprendimų jų atžvilgiu dėl politinio prieglobsčio suteikimo arba nesuteikimo, rodo, kad jų tikslai visai kitokie. Tai mums irgi tam tikras indikatorius, kad tie žmonės važiavo ne dėl to, kad jiems kilo grėsmė kilmės šalyje.
Antras dalykas, Lietuva yra maža valstybė, pajėgų mes turime tiek, kiek turime. Mes turime savo pajėgas perskirstyti, perdėlioti tam, kad efektyviausiu būdu jas išnaudotume ir kad nenukentėtų saugumas. Mes darome viską, kad taip ir būtų.
– Iš tų žmonių, kurie kirto Lietuvos sieną per vadinamąjį baltarusiškąjį periodą nuo liepos ar panašiai, virš 600 žmonių padavę yra prašymus ir nė vienas jų kol kas nebuvo patenkintas. Pone L. Kasčiūnai, Irakas nepriima deportuojamų žmonių. Ar kas nors yra pajudėję nuo šitos situacijos pradžios, kad Irakas kada nors galėtų priimti? Ar čia reikėtų bendro Europos Sąjungos susitarimo su Iraku, jeigu Lietuva pati viena negali nieko padaryti?
L. Kasčiūnas: Aš galbūt pradėsiu nuo to, kad virš 170 asmenų jau grąžinta. Iš tikrųjų tai padaryta dažniausiai savanoriškai – jie patys norėjo grįžti. Tai yra geras ženklas. Aš manau, kuo daugiau bus tokių, tuo ir kiti šąlant orams gali išreikšti tokią valią, o mums ta valia būtina pasinaudoti ir tam tikrų mechanizmų, algoritmų yra. Be to, be Irako, kas sudaro 2 800 žmonių, mums dar reikėtų padirbėti su tomis šalimis, su kuriomis jau turime readmisijos susitarimus. Yra Indija, Šri Lanka, kai kurios Afrikos šalys, jų apie 400 žmonių. Aš manau, kad jiems reikia teikti prioritetą svarstant tuos prašymus. Sakykim, įvertinti, kurie neatitinka politinių pabėgėlių kriterijų, tada juos pagal readmisijos susitarimą grąžinti. Su Iraku bus sudėtinga – dabar artėja jų parlamento rinkimai, lauksime rezultatų ir tada, be abejo, tiek per daugiašalius Europos Sąjungos instrumentus, tiek dvišaliu būdu bandysime kalbėti su Iraku, kad tai galėtų įvykti. Turiu pasakyti, kad Irakas nori turėti tam tikrus santykius su Europos Sąjunga. Jam reikia lengvesnio vizų režimo. Yra ir kitų svertų. Kol jų visų neišnaudojome, tikrai negalime sakyti, kad viskas taip baigsis, kad nepriims migrantų. Tikrai darysime viską, kad deportacija vyktų kuo sklandžiau.
– Lenkijos pareigūnai šiek tiek pašiurpino visuomenę pasakę, kad paėmę duomenis iš migrantų mobiliųjų telefonų rado įvairių įtarimų ir dėl zoofilijos, ir dėl pedofilijos, ir panašiai. Kaip Lietuvoje – tokie dalykai stebimi, kontroliuojami, tiriami?
K. Lančinskas: Taip, Lietuvoje irgi vykdome žvalgybinį darbą, kriminalinės žvalgybos pareigūnai dirba. Nelegalūs migrantai ateina arba turėdami telefonus, arba jų neturėdami. Labai dažnai tie telefonai būna išvalyti, juose nėra jokių duomenų, išskyrus žemėlapį. Ir žemėlapis ne interaktyvusis, o ekrano nuotrauka su sužymėtais tam tikrais geografiniais taškais, kuriuos jie turi kirsti, kad pasiektų Europos Sąjungą. Tad tarnybos dirba, analizuoja informaciją ir tuo klausimu yra ne vienas ikiteisminis tyrimas, todėl tikimės, kad artimiausiu metu tiek Kriminalinės policijos biuras, policija, tiek Sienos apsaugos tarnybos tyrėjai išsiaiškins daug faktų ir tie faktai bus žinomi visuomenei.
– Jūs sakote, kad yra ne vienas ikiteisminis tyrimas tuo klausimu. Kokiu klausimu?
K. Lančinskas: Dėl nelegalios migracijos organizavimo.
– Kokios yra pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria pareigūnai?
K. Lančinskas: Pagrindine problema, matyt, yra ta, kad mūsų kaimyninė šalis Baltarusija atsisako bendradarbiauti, nors yra tam tikros tarptautinės sutartys, dvišalė sutartis su Baltarusija, Europos Sąjungos sutartis su Baltarusija. Kaip girdėjome iš viešosios erdvės, Baltarusija denonsavo sutartį dėl readmisijos su Europos Sąjunga. Yra galiojantis dvišalis Lietuvos ir Baltarusijos susitarimas dėl geros kaimynystės ir bendradarbiavimo per sieną, tačiau tie mechanizmai neveikia, nors mūsų pareigūnai bando kontaktuoti. Kartais pavyksta, kartais ne, bet iš tikrųjų bendradarbiavimo praktiškai nėra. Tai reiškia, kad tirdami nusikaltimus arba vykdydami grąžinimo procedūrą mes negalime to daryti.
– Turite galvoje, kad negalime grąžinti į Baltarusiją, nes Baltarusija ignoruoja sutartį?
K. Lančinskas: Taip, kadangi mūsų pateiktų įrodymų, kad tie žmonės kirto Lietuvos ir Baltarusijos sieną, atėjo iš Baltarusijos pusės, jie nepripažįsta.
– Ar jau aiškiau, ką Lietuva darys su tais žmonėmis pasibaigus sulaikymo terminui? Sunku įsivaizduoti, kad visų tų žmonių prašymai bus apsvarstyti, kol baigsis terminas. Ar terminą pratęsime?
L. Kasčiūnas: Migracijos departamentui yra iškeltas tikslas lapkričio pabaigoje pabaigti [svarstyti] visus prašymus. Tikimės, kad taip ir bus. Ir pasibaigus tam 6 mėnesių terminui mes dar turime šiek tiek laiko apsispręsti, ką daryti. Žinau, kad vyksta diskusija ir ji nėra lengva.
Aš manau, kad reikia galvoti apie tam tikrą termino pratęsimą arba profiliuoti tam tikrus žmones, sakykim, galbūt pažeidžiamoms grupėms palikti terminą tokį, koks yra, ir jam pasibaigus specialiai dėl jų kreiptis į teismą ir tada jau spręstų teismas. O, sakykime, kitoms kategorijoms gal ir pratęsti. Jeigu mes tuo keliu neisime, pasibaigus 6 mėnesių terminui, kelias yra vienintelis – Valstybės sienos apsaugos tarnyba kiekvienu atveju turės kreiptis į teismą, kad jis nuspręstų, ar pratęsti sulaikymą žmogaus tame centre, ar jam leisti laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ką tai reiškia? Turbūt vienos praktikos nebus. Labai tikėtina, kad vaikai su mamomis lengviau galės judėti po Lietuvą. Tad, tikėtina, jie ne tiek rinksis integracijos programas, apie kurias dabar pradėjome kalbėti, bet išėję apsipirkti apsipirks jau netoli Berlyno.
Bet kurią dieną galime turėti paaštrėjimą.
K. Lančinskas
– Nepaisant to, kad jeigu jie ten būtų sulaikyti, turėtų būti grąžinti?
L. Kasčiūnas: Taip, bet kiek jų ten bus sulaikyta? Žinote, situacija yra labai miglota. Tad natūralu, kad tokie ir pasirinkimai. Be jokios abejonės, mūsų esminis tikslas, manau, yra nepadaryti taip, kad atsidarytų dar vienas migracijos kelias ir kad nereikėtų partneriams Europoje aiškintis, jog tapome pereinamuoju kiemu. Dabar mes esame tai užkardę. Apgręžimo politika prie sienos, mano požiūriu, yra esminis, lūžinis momentas, ją būtina tęsti, nors yra kritikos, įvairaus spaudimo, nes taip iš esmės išmušėme kortas A. Lukašenkos režimui.
– Ar galima sakyti, kad sumažėjus problemų ties Lietuvos siena su Baltarusija problemų atitinkamai padaugėjo prie Lenkijos sienos?
K. Lančinskas: Aš galiu vertinti tik informaciją iš viešų šaltinių, kurią galime matyti įvairiose medijose. Taip, Lenkijos kolegos dabar susiduria su paaštrėjusia situacija. Jie sprendžia, matyt, dar gilesnes ir didesnes problemas, negu mes turėjome spręsti rugpjūčio mėnesį. Bet džiaugtis, manau, mes tikrai negalime, turime išlikti budrūs. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai išlaiko aukštą budrumo lygį, mes dirbame ir su policijos pareigūnais, ir „Frontex“ pareigūnai Lietuvoje dirba tam, kad išlaikytume tą budrumo lygį, nes situacija, kaip kalbėjome, yra stabilizuota, bet nėra normalizuota. Bet kurią dieną galime turėti paaštrėjimą. Tad visos tarnybos dirba, yra pasirengusios ir, tikėsimės, reaguosime į visus incidentus.
L. Kasčiūnas: Dėl Lenkijos – gali būti, kad A. Lukašenka įvertindamas gana sudėtingus Lenkijos santykius su Europos Sąjungos institucijomis dėl įvairių priežasčių komplekso nukreipė būtent į Lenkiją pagrindinį srautą, kurdamas tas įvairias sudėtingas istorijas, kad, aišku, pasinaudotų ir žmogaus teisių klausimais, spausdamas Lenkiją iš vidaus. Tai galima matyti, bet tikrai nėra ko džiaugtis, kad Lenkija turi problemų. Kaip tik reikia reikšti solidarumą ir supratimą, kad lenkai lygiai taip pat saugo išorinę ES sieną.
– Džiaugtis tikrai nėra kuo, gal džiaugsimės tada, kai A. Lukašenka pakeis savo politiką arba neturės resursų jai tęsti.
L. Kasčiūnas: Arba jo nebeliks.
