Lietuvoje

2021.08.18 05:30

Migrantų patirtys Lietuvoje: gyvename kaip kalėjime, esame narvelyje uždaryti paukščiai

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.08.18 05:30

„Čia gyvename kaip kalėjime, esame narvelyje uždaryti paukščiai ir meldžiamės dėl geresnės ateities“, – portalui LRT.lt pasakoja Vydenių kaime įkurdinti migrantai. Nors pripažįsta, kad sąlygos migrantų stovykloje nėra geros, čia gyvenantys žmonės priduria, kad svarbiausia saugumo jausmas – čia jų niekas nenužudys.

10 valanda. Vydenių kaime esančioje migrantų stovykloje dalijami pusryčiai. Prie maisto dalijimo langelio būriuojasi grupelės čia gyvenančių migrantų, aplink – šurmulys, didžioji dauguma dėvi veido kaukes.

Šioje migrantų stovykloje gyvena 140 migrantų, dauguma jų – jauni žmonės iš Afrikos valstybių. Einant koridoriumi, visi sveikinasi, tačiau bendrauti neskuba. Kai kurie nenori dalintis savo istorija, kiti kalba tik prancūziškai, bet nuramina: „Prie žurnalistų pripratome, jų sulaukiame gana dažnai“.

Vydenių kaime migrantai apgyvendinti mokyklos pastate – per gana trumpą laiką jame buvo įrengti tualetai, dušai, klasėse viena šalia kitos pastatytos lovos. Vienoje klasėje gali būti apgyvendinti ir trisdešimt keli žmonės, tad vietos žmonėms nedaug, o gyvenimas verda ne tik kabinetuose, bet ir koridoriuose, tad aplinka gana triukšminga.

Pastato teritorija aptverta tvora, šalia visą parą budi pareigūnai. Nors ir lyja, po stogeliu bendrauja čia gyvenantys žmonės, o kiek vėliau suskamba ir dainos. Migrantai laiką leidžia kalbėdamiesi, žaidžia šaškėmis, rengia futbolo rungtynes, kartais – ir per tvorą su kaimo gyventojais.

Nedrąsus šešiolikamečio prašymas

Amanas Meharis – šešiolikametis iš Eritrėjos. Vydenių kaime esančioje migrantų stovykloje jis praleido du mėnesius, o į Lietuvą atvyko vienas. Vaikino šeima liko Eritrėjoje, tačiau susisiekti su artimaisiais jis neturi galimybės.

„Nieko apie juos negirdėjau – kur jie yra, ką jie veikia, ar jiems viskas gerai, ar jie – kare. Nežinau, kada pamatysiu savo šeimą“, – portalui LRT.lt prasitaria šešiolikametis.

Pasak Amano, iš Eritrėjos išvyko dar būdamas penkiolikos, pagrindinė priežastis – kariuomenės grėsmė. Iš Eritrėjos vaikinas vyko į Etiopiją, iš ten – į Baltarusiją ir taip pasiekė Lietuvą.

„Etiopijoje dirbau, bet vėliau Eritrėjos valdžia įžengė į Etiopiją, pradėjo gabentis Eritrėjos piliečius atgal į šalį ir treniruoti juos tapti kareiviais“, – dalijasi Amanas.

Baltarusijoje jis praleido tris mėnesius, tačiau pažymi, kad situacija ten nėra gera: „Vieną merginą baltarusiai sumušė ir išsiuntė atgal į Afriką. Nežinau, dėl ko taip elgėsi. Ji tik norėjo pabūti mieste. Baltarusiai ją pagavo, nusivedė į kambarį ir sumušė. Kai tai pamatėme, supratome, kad Baltarusijoje mums nebus saugu – kaip ir mūsų šalyje.

Išgirdę, kad Baltarusijos ir Lietuvos siena yra atvira, atvykome čia. Norime čia įsikurti. Jei grįžtume į savo šalis, būtume nužudyti“, – sako šešiolikametis.

Pasiteiravus, kodėl vyko būtent į Baltarusiją, Amanas atsako paprastai: „Nebuvo kitos šalies, kuri tuo metu būtų padėjusi“.

Jo manymu, „tuo metu niekas nebūtų galėjęs padėti“, o Baltarusija dalijo vizas. Svarbiausia – išgelbėti savo gyvybę, pabėgimo priežastis aiškina Amanas.

Jis gyvena kambaryje su dar 33 žmonėmis, tarp lovų – nedideli tarpai, viduje didelis triukšmas, kai kurie vyrai bando ilsėtis, kiti kalbasi ar žaidžia šaškėmis.

„Sunku gyventi su tiek daug žmonių, mes esame blogoje padėtyje. Visi tikisi iš čia išeiti, nesuprantame, kodėl vis dar esame čia. Praėjo du mėnesiai, bet nieko nenutiko. Tiesiog prabundame, einame pasiimti maisto – tas pats kiekvieną dieną.

Yra dokumentai, kuriuose rašoma, kad būsime nusiųsti atgal į savo šalis, dvejus metus praleisime Lietuvos kalėjime. Aš neturiu vilties – kodėl aš čia, kas nutiko? Tik meldžiuosi, kad to nenutiktų“, – kalba Amanas.

Vaikinas priduria, kad nors maisto porcijos ne visada pakankamos, o žmonės jaučiasi bejėgiai, visi nori gyventi, tad pareigūnams nesiskundžia.

„Mes jau atvykome į svetimą šalį, todėl negalime skųstis. Mums nerūpi, jei jie atneša mažas maisto porcijas, nes jau neturime vilties“, – sako Amanas.

Po pokalbio vaikinas klausia, ar galėčiau pagelbėti. Pasiteiravus, kokios pagalbos reikia, šešiolikametis nedrąsiai šypteli ir tyliai prasitaria – norėtų pakelio cigarečių. Į paaiškinimą, kad Lietuvoje rūkyti galima tik sulaukus aštuoniolikos, Amanas besišypsodamas atšauna: „Šioje vietoje viskas legalu – nuo vienerių iki penkiolikos“.

Sugrįžimas reikštų mirtį

Amano pasiteiravus, ar dar turi angliškai kalbančių draugų, į pagalbą tuoj šoka ir mūsų pokalbio klausęsi migrantai – koridoriuje kelis kartus angliškai sušunka: „Kas kalba angliškai?“ ir beldžiasi į kambarių duris.

Pasidalinti savo istorija sutikęs jaunas vyras prašo neatskleisti nei vardo, nei šalies, iš kurios jis atvyko. Jo prašymu, šie duomenys nebus atskleisti. Vyras pasakoja, kad savo šalį paliko baimindamasis susidorojimo, mat, sako jis, priklausė opozicijai ir siekė pokyčių Vyriausybėje.

„Daugelis mano draugų yra kalėjime, aš taip pat kalėjau. Mano tėčio draugas padėjo man pabėgti ir išvykti iš šalies. O daug mano draugų mirė, daugybė“, – kalba jis.

Vyro teigimu, jo šalyje jau 40 metų valdo tas pats prezidentas, o jauni žmonės nori pokyčių: „Mano šalyje negali kalbėti savo tiesos, jie tave tiesiog nužudys“.

Jis pabrėžia esantis dėkingas „lietuviams ir valdžiai“, kad leidžia čia būti – nors sąlygos nėra geriausios, kito pasirinkimo nėra, o sugrįžimas į savo šalį reikštų mirtį.

Vis dėlto vyras sako pasigendantis informacijos ir veiklos: „Ryte prabundame, sėdime viduje arba lauke, kalbamės, vakarais žaidžiame futbolą, taip stengiamės rasti užimtumo. (...) Aš tik meldžiuosi, kad galėsime išeiti, nėra lengva būti vienoje vietoje. (...) Jaučiuosi blogai, bet tiesiog turiu laikytis taisyklių – tai nėra mano šalis, bet meldžiuosi dėl geresnės ateities“.

Gyvenimas narvelyje ir psichologiniai iššūkiai

Tarp Vydenių kaime apgyvendintų migrantų – žurnalistas iš vienos Afrikos valstybės. Jis taip pat prašo neatskleisti vardo ir kitų jautrių duomenų. Žurnalistas savo šalyje palaikė opoziciją, tačiau po rinkimų šalyje prezidentu septintai kadencijai vėl buvo išrinktas tas pats žmogus.

„Jie pradėjo gaudyti visus, kurie priklausė opozicijai. Jie sugavo daugybę mano draugų, dauguma jų iki šiol yra kalėjime. Todėl nusprendžiau bėgti, nebuvau ten saugus“, – pabėgimo priežastis aiškina žurnalistas.

Jis atvirauja, kad pabėgimo tikslas nebuvo atvykti į Lietuvą ar Baltarusiją – vyras norėjo vykti į kitą Europos šalį, kurioje gyvena jo draugai. Vis dėlto, anot jo, teisinės procedūros trunka per ilgai, o nesaugi situacija ilgiau neleido likti šalyje.

„Man pasakė, kad yra šalis, kurios sieną gali lengvai kirsti, nurodė vykti į Baltarusiją. Deja, Baltarusijoje patyriau diskriminaciją, rasizmą. Gyvendamas Baltarusijoje, negali dirbti – man paaiškino, kad iš kitų šalių atvykę studentai negali dirbti, tačiau dirbdavo atvykę iš Kazachstano, Tadžikistano... Tik mes, atvykę iš Afrikos, juodaodžiai, negalėjome dirbti. (...)

Gyvenimas Baltarusijoje yra labai labai sunkus žmogui, kuris neturi pinigų, ten esi kaip kalėjime. Supratau, kad žmonės kerta sieną ir taip atvyksta į Lietuvą. Pasinaudojau šia galimybe ir pabandžiau siekti saugesnio gyvenimo“, – LRT.lt sako žurnalistas, nedetalizuodamas, kur išgirdo apie galimybę patekti į Lietuvą.

Tačiau ir gyvenimas migrantų stovykloje sudėtingas: „Čia gyvename kaip kalėjime – esame uždaroje teritorijoje, leidžiame čia visas dienas. Stovykloje praleidau jau šešias savaites, kiekvieną savaitę – tas pats. Miegi, atsikeli, valgai, ruošiesi nakčiai, vėl miegi. Pavargome taip gyventi, gyvenimas kalėjime yra labai labai sunkus.

Jei to nepatyrei, nesuprasi, bet jautiesi kaip paukštis narvelyje. Mums reikia laisvės, kad mums leistų judėti aplink. Po tiek laiko kai kuriems iškyla psichologinių sunkumų. Vakar greitoji pagalba į ligoninę išvežė merginą – galbūt per daug streso. Nėra lengva būti uždarytam.

Nesame nusikaltėliai, nesame teroristai, tiesiog ieškome geresnio gyvenimo – nesame čia tam, kad sukeltume problemų. Tiesiog norime geresnio gyvenimo. Tai viskas, ko mes ieškome“, – pabrėžia vyras.

„Čia niekas negali manęs nužudyti“

Somalietis Aminas atvirauja – nors sąlygos migrantų stovykloje nėra geros, svarbiausia saugumas: „Čia yra geriau, čia taiku, niekas negali manęs nužudyti, niekas negali manęs nuteisti“.

„Šalis yra pilietiniame kare. Jokios Vyriausybės. Turėjau rasti geresnę vietą gyvenimui“, – sunkiai žodžius renka Aminas.

Iššūkių buvo daug, tačiau vaikinas nusprendė, kad turi vykti į Europos Sąjungą. Pasiteiravus, kaip atsirado Lietuvoje, paaiškina iš pradžių nuvykęs į Baltarusiją.

„Kai buvome Baltarusijoje, išgirdome, kad gali kirsti sieną. Negirdėjome nieko apie Latviją ar Estiją. Man padėjo žmogus, bet nežinau, kaip jis tai padarė, kaip suorganizavo dokumentus. Padėjo kontrabandininkas, bet mes jo nepažinojome, nežinau, ką jis darė. Jis tik mane nufotografavo ir padarė pasą. Nežinau, kiek tai kainavo, tačiau padėjo mama, kaimynai, giminaičiai“, – tvirtina Aminas.

Rami aplinka ir supratinga bendruomenė

Varėnos policijos viršininkas Renatas Vitkauskas LRT.lt pasakoja, kad šioje migrantų stovykloje ramu – dauguma žmonių yra sukalbami, su jais lengva bendrauti, o ir rezonansinių įvykių nebuvo.

„Tarpusavyje nekonfliktuoja, buvo keli audringi emocijų pliūpsniai, bet pabendravome, pasikalbėjome, papildomas pajėgas pasitelkėme, jie supranta ir nurimsta. Labiau pradžioje buvo nesklandumų dėl mobilių telefonų, laikymo sąlygų, reikalavo, kad būtų vanduo ypatingas...

Bet iš pradžių nei higienos savo paisė, nei aplinką tvarkė“, – sako R. Vitkauskas, kuris pažymi, kad šiuo metu situacija pasikeitė ir migrantai susitvarko savo aplinką.

Kaimo bendruomenė į atkeltus migrantus taip pat reagavo ramiai – pareigūnai negauna skundų, nėra pasipiktinimo.

Jam antrina ir Varėnos rajono savivaldybės administracijos direktorius Alvydas Verbickas: „Pradžia buvo nekokia, sprendimas buvo priimtas nesitarus su bendruomene, bet mes neturėjome išeities – buvo kreiptasi į mus (...).

Dabar tokia situacija, kad bendruomenė noriai ateina, kalbasi, drabužiais paremia, maistu. Daromos tam tikros varžybos per tvorą“.

Iššūkių buvo ir pritaikant mokyklos pastatą – per parą jame įrengti dušai, tualetai, o A. Verbickas džiaugiasi, kad daug padeda vietos bendruomenė.

Tik įsikūrus migrantams, padaugėjo darbo ir medikams – per mėnesį iš trijų migrantų apgyvendinimo vietų sulaukta 200 iškvietimų, o tai – gerokai daugiau nei paprastai: „Buvo iššūkių su medicina, kadangi žmonės simuliavo. Ko gero, norėjo išvykti, pakeisti aplinką, nes slogi atmosfera vienoje vietoje būti. (...) Skųsdavosi viskuo, kūrybiškumas neišsemiamas turbūt.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt