Lietuvoje

2021.07.27 05:30

Ministrė apie aktualijas: kas lauks tėvų, jei rudenį vaikų neves į mokyklą, pedagogų skiepijimąsi ir tai, iki kokio amžiaus mokytojai galėtų dirbti

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.07.27 05:30

Artėjantis rugsėjis sėja nerimą. Kad jis pažers šūsnį rūpesčių, neslepia ir švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Ar, kylant naujai koronaviruso bangai, bus saugu mokykloje, kaip bus tramdomas grėsmingasis virusas, ypač ten, kur pedagogai neskuba skiepytis? Kas laukia tėvų, kurie priešinsis kontaktiniam vaikų mokymuisi? Kaip reikia spręsti švietimo sistemą skandinančią mokytojų stygiaus problemą? Apie tai LRT.lt kalbėjosi su ministre. 

J. Šiugždinienė tikra, kad derėtų neskubėti pensinio ar priešpensinio amžiaus sulaukusių mokytojų atleisti iš darbo mokant išeitines išmokas, mat tokie pedagogai turi vertingos patirties, o ir užtikrinti, kad bus, kas juos pakeistų, būtina.

„64 metai mokytojui nėra ta riba, kai jis turėtų palikti mokyklą“, – sakė ministrė.

O kalbėdama apie kitus mokslo metus ministrė pabrėžė, kad mokyklų vadovai turėtų būti griežti, jei tėvai neužtikrintų vaikų lankomumo. Ministrė priminė, kad piktnaudžiavimo atvejais tėvų laukia net nuobaudos. Pasak J. Šiugždinienės, nuotolinis mokymas kitais mokslo metais bus taikomas tik keliais išimtiniais atvejais.

Jei situacija kuriame nors regione labai keistųsi ir padėtis būtų labai bloga, būtų individualūs sprendimai.

J. Šiugždinienė

– Prieš keletą dienų dėkojote mokytojams, kad jie skiepijasi. Išties yra mokyklų, kuriose imunizavimosi lygis, o gal ir pasiskiepijimo, aukštas – beveik 100 proc. Bet yra ir tokių, kuriose pasiskiepijo mažiau nei pusė. Žiūrint geografiškai, daugiausia tokių mokyklų Vilniaus, Šalčininkų rajonuose. Koks rugsėjis, jūsų akimis, bus visoje Lietuvoje ir koks konkrečiai Vilniaus krašte?

– Mūsų tikslas – kad kuo daugiau žmonių pasiskiepytų iki rugsėjo. Aš labai tikiuosi, kad ir Vilniaus krašte padėtis keisis, juolab matome tokią tendenciją. Rodikliai turbūt atspindi bendrą nusiteikimą dėl vakcinacijos. Bet tikiu, kad iki rudens bus daug nuveikta, kad rodikliai gerėtų.

– Kalbant apie Vilniaus kraštą, ar tai nereiškia, kad gali tekti imtis griežtesnių veiksmų būtent ten?

– Kol kas to neplanuojame, kol kas visi grįžtame į klases mokytis kontaktiniu būdu. Bet, žinoma, padėtis gali keistis. Ir praėjusią vasarą padėtis savivaldybėse buvo skirtinga. Kartais net nežinia kodėl. Jei situacija kuriame nors regione labai keistųsi ir padėtis būtų labai bloga, būtų individualūs sprendimai.

– Įsivaizduokime, Rugsėjo 1-oji, įeiname į mokyklą. Kaip viskas atrodo?

– Būtų sunku lyginti Vilniaus, Kauno mokyklas ir mažas mokyklas rajonuose. Bet yra keli svarbūs bendri dalykai, kaip mokyklos turės būti pasiruošusios.

Tai srautų valdymas, kontaktų tarp klasių mažinimas. Taip pat operacijų vadovo reikalavimų laikymasis – higienos, patalpų vėdinimo, maitinimo principų. Tą patį mokyklos darė pavasarį.

Kitas svarbus dalykas – mokyklos turi būti pasiruošusios savanoriškam testavimui.

Kalbama ir apie tai, kad net į namus būtų galima testus neštis.

J. Šiugždinienė

– Mes kalbame apie vaikų testavimą?

– Taip, vaikų. Mokytojams sąlygos yra aiškios – būtina arba vakcinuotis, arba testuotis kas 7–10 dienų. O mokiniams – savanoriškas testavimas, tai turėtų tapti norma. Mokyklos su savivaldybėmis turi būti pasiruošusios organizuoti testavimą. Jis nėra sudėtingas, ypač jei kalbame apie savikontrolę, kai patys mokiniai testuojasi. Mokykla pati pasirenka, kaip tai vykdoma, gali net pamokas pradėti vėliau. Kalbama ir apie tai, kad net į namus būtų galima testus neštis. Tai turi būti paprastas procesas.

– Kas mokės už vaikų testus?

– Už vaikų testus mokės valstybė. Nuo penktos klasės bus privalomos veido kaukės. Esame apibrėžę ir pavėžėjimą mokykliniais autobusiukais. Juose gali būti užimtos visos sėdimos vietos, bet privaloma dėvėti kaukes.

– Pavasarį, kai buvo atvertos mokyklos, kai kurie tėvai sakė: neleisiu vaiko į mokyklą, nes pavojinga, neskiepysiu, mano vaikui nereikia kaukės. Kas bus tokiu atveju, jei tėvai, globėjai vaiko tiesiog neleistų į mokyklą?

– Mums labai rūpi lankomumo klausimas. Vaikai privalo lankyti mokyklą. Labai raginame mokyklų vadovus atidžiau stebėti situaciją, ar vaikai lanko mokyklą. Jei neateina, privalu aiškintis situaciją, priežastis.

Jei vaikas nelanko mokyklos, mokyklos vadovas turi kreiptis į Vaiko teisių tarnybą. Tai tie atvejai, kai piktnaudžiaujama, kliudoma mokytis.

J. Šiugždinienė

Numatėme, kokiais atvejais gali būti taikomas hibridinis mokymas. Jis gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais. Jei vaikai yra izoliacijoje arba serga, taikomas namų mokymas, mokykla galėtų taikyti hibridinį principą, ypač jei turi tam skirtą įrangą.

Bet kaip tai vyks konkrečiai, spręs pati mokykla. Mes, ministerija, tik išdėstome tuos atvejus, kai galima taikyti hibridinį mokymą. Bet pabrėžiu, kad tai bus labai reti atvejai – liga, atvejai, kai vaikas gydosi medicinos, reabilitacijos įstaigoje ar turi specialiųjų poreikių.

Mokymas iki šešiolikos metų yra privalomas. Jei nėra objektyvių priežasčių, vaikas privalo būti mokykloje. Jei vaikas nelanko mokyklos, mokyklos vadovas turi kreiptis į Vaiko teisių tarnybą. Tai tie atvejai, kai piktnaudžiaujama, kliudoma mokytis. Teisinėje bazėje yra numatytos ir tam tikros baudos. Bet tai, pabrėžiu, jau tie atvejai, kai tikrai piktnaudžiaujama.

Vaiko pareiga mokytis, o tėvų – užtikrinti, kad jis tai darytų.

– Kiek mokyklų iki Rugsėjo 1-osios turės hibridinio mokymo įrangą?

– Sunku pasakyti, nes šiuo metu vyksta viešieji pirkimai. Šiais laikais nėra paprasta dėl priemonių. Justi trūkumas rinkoje, ypač jei užsakymai yra dideli. Bet rugsėjo–spalio mėnesiais įranga turėtų pasiekti mokyklas. Galvojame apie mažiausiai du komplektus mokyklai. Jau dabar kai kurios mokyklos turi tokią įrangą.

– Kiek atsieitų tokia įranga visoms šalies mokykloms?

– Tikrai daug, bet tikslios sumos nepasakysiu. Tokia įranga gali būti tiek stacionari, tiek nešiojama. Tad nebūtina, kad ją mokykloje turėtų kiekviena klasė. Tiek, kiek mes užsakome dabar, nepakaks aptarnauti visam ugdymosi procesui.

– Esate kadaise minėjusi, kad viena hibridinė klasė atsieitų 2000 eurų.

– Tai preliminari kaina. Kadangi tai viešieji pirkimai, negalėčiau pasakyti tiksliau. Anksčiau tokia buvo rinkos kaina.

– Rugsėjis ateis ne tik su galimais koronaviruso išbandymais, bet ir dar su viena bėda. Ji kasmetinė, bet kaskart aštrėjanti. Tai – pedagogų stygius. Mokyklų vadovai bąla, žyla, juos prieš rugsėjį kamuoja galvos skausmas, kas eis vaikų mokyti į klases. Kaip jūs matote padėtį?

– Visi matome, kad specialistų trūkumo problema aštrėja. Gal dabar ji dar nėra tokia aštri, kokia bus po kelerių metų, jei nespręsime šios problemos šiandien.

Pažiūrėję į Užimtumo tarnybos duomenis, pamatytume, kad yra daugiau laisvų vietų, nei kad ieškoma darbo, bet tai bus tik pliki duomenys. Pati važinėju po mokyklas ir matau, kad išties trūksta mokytojų, padėtis skirtinga savivaldybėse, bet dažnai pasiūla neatitinka paklausos. Paklausa – tikslieji mokslai, chemija, fizika, lietuvių ir anglų kalba. O pasiūla yra kitur.

Mes dar mokykloje turime atpažinti savo mokinius, kurie galėtų tapti mokytojais.

J. Šiugždinienė

Disbalanso problemą reikia spręsti kompleksiškai. Ne tik galvojant apie pedagogų rengimą, bet ir keičiant bendrojo ugdymo programas, stiprinant tiksliųjų, gamtos mokslų dėstymą ir ugdymą karjerai.

Mes galime norėti matematikos, fizikos mokytojų, bet pažiūrėkime, kokius egzaminus laikyti renkasi jaunimas. Jei nelaikiau matematikos ar chemijos, to nesimokiau A lygiu, sudėtinga būtų tikėtis, kad rinksiuosi būti chemijos, fizikos mokytoju. Matome, kad vis mažėja besirenkančiųjų laikyti, tarkime, chemiją.

Ši problema nebus išspręsta per kadenciją, bet mes ją turime spręsti. Turime skubiai spręsti, tą ir darome, reikia išplėsti galimybes tapti mokytojais. Kad žmonės, kurie dirba kitose srityse, galėtų jais tapti. Tiek išplečiant profesines studijas, tiek valstybei finansuojant antros kvalifikacijos įgijimą, tiek skatinant tokias programas kaip „Renkuosi mokytis“.

Mums reikia skatinti jaunuolius stipendijomis tose srityse, kur justi trūkumas. Tikrai privalome susieti stipendiją su darbo vieta – tai reiškia, kad gaudamas nemažą 300 eurų stipendiją turiu tam tikrą skaičių metų dirbti mokykloje, o paskui galbūt ir likti toje savo savivaldybės mokykloje.

Mes dar mokykloje turime atpažinti savo mokinius, kurie galėtų tapti mokytojais.

Be to, yra ir programa, dėl kurios kilo daug diskusijų, kad išeitinėmis skatiname mokytojus palikti mokyklą. Ši programa sukurta 2015 metais. Ji tikrai kardinaliai keisis. Mes paskatinome išeiti nemažai mokytojų, kurie dar tikrai galėjo dirbti, ir nepagalvojome, o kas juos pakeis.

64 metai mokytojui nėra ta riba, kai jis turėtų palikti mokyklą. Mes visi jaučiame, kad visaverčio gyvenimo amžius ilgėja, o šie mokytojai yra juk labai patyrę. Turime pasižiūrėti individualiai: jei skatinu išeiti, ar tikrai turiu kuo pakeisti? Manau, kad tai neturėtų būti masinis reiškinys, kai mokame išmokas ir skatiname išeiti.

Mes norėtume turėti tokią programą, bet norime keisti jos turinį.

Kas yra svarbu, tai sutelkti resursus ir motyvuoti aukštąsias mokyklas dirbti kartu. Tam yra įvairių priemonių. Tai nebūtinai koks nors prievartinis sujungimas.

J. Šiugždinienė

– Kada ši programa pasikeis?

– Su kitų metų biudžetu.

– Pastaruoju metu ir Seime, ir Nacionalinio susitarimo darbo grupėje buvo daug diskutuojama, o ir visuomenėje tai sukėlė atgarsį, kalbas apie reikalavimų stojantiesiems į valstybės finansuojamas ir į mokamas vietas suvienodinimą. Kaip manote, koks būsiąs to poveikis, jei tokia tvarka įsigaliotų?

– Tai labai svarbus punktas, jis turėjo būti įgyvendintas labai seniai. Jis suvienodintų stojimo sąlygas visiems Lietuvos vaikams, stojantiems į aukštąsias mokyklas. Stojimas į aukštąją mokyklą neturėtų priklausyti nuo galėjimo susimokėti. Tu tiesiog turi būti pasirengęs studijuoti aukštojoje mokykloje.

Dabar reikalavimai stojant į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas yra labai skirtingi. Sakyčiau, kad tai yra diskriminacinė nuostata. Ji turėtų būti eliminuota, toks pokytis labai pribrendęs.

– Tai tik socialinio teisingumo klausimas?

– Ne tik. Tai ir studijų kokybės klausimas. Jei mes sudarome galimybę studijuoti jaunuoliams, kurie nebūtinai yra pasirengę studijuoti aukštojoje mokykloje, jų pasiekimai yra žemesni, jie laikė vos vieną egzaminą, tai studijų kokybė prastesnė, nes auditorijoje yra žmonių, kurie gavo šimtukus, ir tų, kurie net nelaikė to egzamino.

Mes sakome, kad reikia, kad kuo daugiau mūsų vaikų studijuotų Lietuvoje, kad daug išvažiuoja. Bet juk išvažiuoja ir dėl kokybės. Kokybę užtikrinti yra sunku, kai jaunimas nepasirengęs studijoms. Tai svarbu ir kalbant apie tolesnę darbo karjerą. Juk matome, kad studijas baigusieji dirba tai, kam nereikia aukštos kvalifikacijos.

Viskas yra susiję.

– Akivaizdu, kad aukštosios mokyklos netektų dalies pajamų. Kaip tai paveiktų jas? Tai būtų toks pastūmėjimas jungtis, siaurinti aukštųjų mokyklų tinklą?

– Jau padidinome finansavimą studijoms. Tad modeliuodami pokyčius matome, kad tai stipriai padengia valstybės nefinansuojamų vietų netektį. Šie sprendimai taip pat yra susiję.

Studijų prieinamumas Lietuvoje yra pakankamas ir didelis, bet – akcentuočiau – išskyrus vaikus, kurie yra iš sunkiau finansiškai gyvenančių šeimų. Tam reikalingos specialios priemonės, kad galėtume sudaryti sąlygas studijuoti tiems vaikams, kurių tėvų ekonominė padėtis yra sudėtingesnė.

Šių metų konsultacijos galimai padėjo daliai vaikų geriau pasirengti egzaminams, nes konsultacijos buvo individualios arba mažomis grupėmis. Tad jei neturiu galimybių samdytis korepetitorių, galėjau gauti pagalbą per konsultacijas. Akivaizdu, kad turime susitelkti į individualią pagalbą mokiniams.

Bet pagrindinė problema – tai, kad tiems, kas galėtų studijuoti, kurie yra pasirengę, tai sunku finansiškai, jie neišgali susikrauti lagaminų ir važiuoti, tarkime, į Vilniuje esančią aukštąją mokyklą, nes reikės išgyventi, maitintis, o parama nėra didelė. Be to, mes kultūriškai baiminamės imti paskolą pragyvenimo išlaidoms.

– Bet, bendrai paėmus, reikia mažinti aukštųjų mokyklų skaičių, optimizuoti tinklą?

– Kas yra svarbu, tai sutelkti resursus ir motyvuoti aukštąsias mokyklas dirbti kartu. Tam yra įvairių priemonių. Tai nebūtinai koks nors prievartinis sujungimas. Galime skatinti visai kitokiomis priemonėmis, pavyzdžiui, per mokslinius tyrimus, kai mūsų mokslininkai dirba kartu, naudojasi vieni kitų infrastruktūra.

– Bet aukštųjų mokyklų skaičiaus mažinti nereikia?

– Žinote, tai tas pat, kaip ir kalbant apie bendrojo ugdymo mokyklas. Turime paisyti kokybės. Reikia priimti sprendimus, kurie skatintų bendradarbiavimą.

– Ministre, koronavirusas pasiglemžia didelę jūsų dėmesio dalį, gal net didžiausią. Kokių darbų jūs nespėjote padaryti? Kokią didžiausią klaidą padarėte eidama ministrės pareigas?

– Nesu viena, turiu komandą, ir tai, kas suplanuota Vyriausybės programoje, stengiamės įgyvendinti maksimaliai net ir per pandemiją. Tačiau tai kur kas sudėtingiau, nes tikrai didelę dalį dėmesio pasiėmė ši visų mūsų problema.

Bet dėl to, ką buvo suplanavę, ryžtingai judame į priekį. Tai ir studijų finansavimas, ir Tūkstantmečio mokyklos, ir mokytojų trūkumo klausimai. Taikos metu, kai nėra pandemijos, gal galėtume geriau komunikuoti apie šias programas, žmonės geriau suprastų, kam jos reikalingos.

– Netrukus atostogausite. Kokios bus jūsų atostogos?

– Kaip visada, jūroje arba šalia jūros. Visuomet derinu atostogas su pomėgiu buriuoti. Man tai laisvalaikis, o vyrui – tiesioginė veikla. Aš visada būnu šalia – arba pavėjui, arba prieš vėją.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.