Lietuvoje

2021.06.10 22:48

Skaudūs tremtinės prisiminimai: nuteisti buvome vietoje, be jokių teismų, be pasiaiškinimų, be nieko

Edvardas Špokas, Miglė Gaižiūtė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2021.06.10 22:48

Artėjant Gedulo ir vilties dienai, LRT rodo tremtinių prisiminimus. Prieš 80 metų, birželio 14-ąją sovietai pradėjo masinius trėmimus į Sibirą. Rimtautė Jakaitienė su vyru ir jo tėvais ištremta praėjus dviem mėnesiams po vestuvių. M. Jakaitienės prisiminimus pasakoja Edvardas Špokas ir Miglė Gaižiūtė.

Nuteisti buvom vietoj, be jokių teismų be, jokių pasiaiškinimų, be nieko.

„Nesuvokėm tiesiog, kas čia darosi. Paskui jau jie sako, greitai ruoškitės. Bet kadangi tik vedė, buvom, nieko neturėjom, galima sakyti. Gyvenom šia diena“, – pasakoja Rimtautė.

Skaudūs tremtinės prisiminimai: nuteisti buvome vietoj, be jokių paaiškinimų, be nieko

Ji pamena – ką turėjo, susikrovė. Nereikalingus daiktus, užrašus, kokius tai, mokėjimo planus visokius.

„Sužinojo mokyklos direktorius, kad mumis veža, jis atnešė didžiulį kepalą duonos ir visą paltį lašinių. O jo mokiniai surinko po vieną rublį“, – prisimena tremtinė.

Jos teigimu, vežta už tėvus. Kartu su tėvais, kaip šeimos narius.

Buvo baisus pažeminimas, kada sukišo į tuos vagonus. Žmonių, kaip sako, yra poreikiai visokie. Padaryta tokia blėka ir ten atviroje vietoje prie visų viska daryti.

Dvi mergaitės paimtos iš vidurinės mokyklos, tiktai su paltukais ir uniforminėmis suknelėmis. Jau ašaros joms rieda, kaip jos nori valgyti, o nieko neturi.

Trečią dieną jau išvarė į mišką.

„Jie pjauna medžius, o aš turiu kapoti šakas ir deginti, ir jas deginti, laužą kurti. Na ką ten, pirmą kartą kirvį paėmusi į rankas, o kirvis didelis, sunkus. Aš kaukšt, tas kirvis atšoko kaži kur“, – prisimena tremtinė.

Ledo kelio buvo 400 metrų. Ji prisimena – dvi vėžės, tai mes būdavo, ateinam, reikėjo keltis vidurnaktį, kad tą kelią iššluoti. Ir liko gal kokie 20 metrų nenušluota. Ir kaip tik atvažiuoja tie arkliai. Ir ką prie tos nenušluotos stop ir sustojo, viskas nebepaveža. Atsisuka į mus ir mumis botagais.

„Tai mes kritome į sniegą ir prapuolėm tam sniege. Tai per nugaras mušė kiek norėjo“, – pamena Rimtautė.

Lapkričio mėnuo, jau visur užšalę buvo. Atėjo komendantas ir pasakė, kad jūs esat laisvi.

„Džiaugsmas buvo neišpasakytas. Bet reikėjo vyrams nueiti 100 kilometrų pėstiesiems, kad pasiimtų pasus.
Nu ir ėjo, ir ėjo. Nu, kaip neisi. Jei tu atsineši laisvę“, – pasakoja R. Jakaitienė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.