Kai nerimtai žiūrime į tarptautinius dokumentus ir bandome kažką apginti, kasame duobę, ant kurios sėdime. Taip žmogaus teisių ekspertai įvardija situaciją, kai baiminamės ratifikuoti tarptautinius dokumentus. Atkreipiamas dėmesys ir į stereotipines nuostatas tarp moksleivių. Pavyzdžiui, kas antras vaikinas mano, kad mergaitės kasų tampymas ar sijono kėlimas yra tiesiog dėmesio rodymas, o ne priekabiavimas.
Penktadienį spaudos konferencijoje „Besiruošiant žmogaus teisių egzaminui JT: šešėlinės ataskaitos pristatymas“ pristatyta šešėlinė žmogaus teisių situacijos Lietuvoje ataskaita.
Šiemet Lietuvos pažanga žmogaus teisių srityje bus vertinama Jungtinių Tautų (JT) Visuotinės periodinės peržiūros metu. Lietuvai siekiant būti išrinktai į JT Žmogaus teisių tarybą, ši peržiūra ir jos rezultatai – ypač svarbūs.
Šalies pažangos ataskaitą teikia valstybė, tačiau savo ataskaitas gali teikti ir nevyriausybinės organizacijos. Vadinamąją šešėlinę šalies pažangos ataskaitą parengė ir JT teiks Žmogaus teisių organizacijų koalicija. Šios pastabos taip pat bus vertinamos JT. Jos turės įtakos Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje ir Lietuvos galimybėms būti išrinktai į JT Žmogaus teisių tarybą.
Madingas žodis, kuriuo mėgstama pamojuoti
„Žmogaus teisės, nors ir yra labai madingas žodis, kurį daug kas linksniuoja, bet tai nėra tik vėliavėlė, kuria yra patogu pamojuoti. JT dar nuo 1947 metų turėjo įvairių mechanizmų, kaip užtikrinti žmogaus teises, bet per daugelį metų tai neatbaidė pasaulio ir atskirų valstybių nuo labai nežmogiškų ir baisių dalykų, kurie, deja, įvyko.
Tai moko, kad visa tai, kas įvyko, daugiau nepasikartotų“, – spaudos konferencijos metu kalbėjo teisininkas Aivaras Žilvinskas.
Jis pažymėjo, kad Žmogaus teisių taryboje keturias kadencijas jau dalyvavo Rusija, tačiau Lietuva dar niekada nėra tapusi tarybos nare.
Pasak teisininko, pradėti užtikrinti žmogaus teises galima nuo paprastų dalykų, nereikalaujančių didelių investicijų, pavyzdžiui, pagarbos ir pripažinimo, nediskriminavimo.
Nueitas ilgas kelias, bet iššūkių dar daug
Anot „Diversity Development Group“ tyrėjos Giedrės Blažytės, nuo 2006 metų Lietuva nuėjo gana ilgą kelią žmogaus teisių standartų gerinimo link ir prisidėjo savo indėliu, tačiau vis dar yra daug sričių, kuriose turime siekti pokyčių.
Kaip vieną minusų G. Blažytė įvardijo neratifikuotą Stambulo konvenciją, kuri apsaugotų nuo smurto artimoje aplinkoje. Taip pat nėra priimtas Reprodukcinės sveikatos ir teisių įstatymas, o tai apriboja jaunų moterų ir mergaičių sveikatos priežiūros prieinamumą ir kokybę, saugius abortus, vardijo „Diversity Development Group“ tyrėja.
Ji taip pat priminė, kad viena pagrindinių JT Neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijų – žmonių su negalia organizacijų įtraukimas į visų sprendimų priėmimo procesus.
„Tarptautiniai įsipareigojimai įpareigoja atsisakyti priverstinio gydymo psichiatrijoje, žmonėms su negalia turi būti suteikiamos įvairios paslaugos, tačiau Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistema dar kritiškai stokoja tokių alternatyvų, todėl sudėtingais atvejais priverstinė hospitalizacija būna vienintelis variantas žmogaus artimiesiems“, – teigė G. Blažytė.
Pasak tyrėjos, Lietuvoje trūksta LGBT teisinės padėties pripažinimo, nėra nustatytos procedūros, susijusios su teisiniu lyties pripažinimu, o tai lemia didelę translyčių asmenų diskriminaciją.
Migrantų teisių užtikrinimo srityje įgyvendinta nemažai pokyčių, pavyzdžiui, prieglobsčio prašytojams yra suteikta teisė dirbti, pasakojo G. Blažytė, tačiau, jos teigimu, dar yra trūkumų, o integracijos politika sukelia daugiau kliūčių nei galimybių.
„Matome nemažai probleminių aspektų. Nors yra ir teigiamų dalykų, bet svarbu akcentuoti tai, kad šių pokyčių siektų ne tik nevyriausybinės organizacijos“, – pabrėžė tyrėja.
Kasame duobę, ant kurios sėdime
Po to, kai Lietuva priėmė Stambulo konvenciją, praėjo 8 metai, tačiau konvencija dar neratifikuota, pažymėjo Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė-Sotirovič.
„Kai nerimtai žiūrime į tarptautinius dokumentus, bandome apginti kažką – tradicijas ar privilegijas, – bet iš tikrųjų mes kasame duobę, ant kurios sėdime“, – tvirtino V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertės teigimu, Lietuvoje nevyksta ir sisteminga prevencija – valstybė neinvestuoja į sistemines ir kompleksines priemones, skirtas keisti lyčių stereotipams ir išankstinėms nuostatoms dėl socialinių lyčių vaidmenų ir tradicinių normų, nėra apsaugos orderį įtvirtinančių teisinių instrumentų.
Taip pat nepriimti įstatymai, siekiant baudžiamosios atsakomybės už intymaus partnerio persekiojimą, išžaginimą ir seksualinę prievartą, pridūrė ji.
Moksleiviai neatpažįsta priekabiavimo
V. Pilinkaitė-Sotirovič citavo 2020 metų sausio mėnesį vykdytą moksleivių apklausą, kurioje apklausti 457 moksleiviai.
„Ypač vaikinai dar mano, kad vaiko maitinimas, sauskelnių keitimas, kiti su vaiko priežiūra susiję darbai yra mamos pareiga, o išlaikyti ir aprūpinti šeimą finansiškai yra tėvo pareiga. Taip mano beveik kas antras vaikinas. (...) Merginos yra linkusios labiau reflektuoti socialinius vaidmenis ir labiau nepritaria jiems“, – pasakojo ekspertė.
Anot jos, kas antras vaikinas ir kas trečia mergina mano, kad berniuko elgesys, kai jis tampo mergaitei už kasų ar kelia sijoną, yra tiesiog dėmesio rodymas.
„Neatpažįstamas priekabiautojo elgesys. (...) Šešiolikamečiai jaunuoliai turi gana stereotipines nuostatas“, – apgailestavo V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Ji pabrėžė ir tai, kad maždaug trečdalis mokytojų taip pat mano, kad toks elgesys yra dėmesio rodymas, o ne priekabiavimas. Beveik kas antras moksleivis mano, kad kartais merginos pačios išprovokuoja priekabiavimą savo išvaizda arba elgesiu.
Taigi, kalbėjo ekspertė, Lietuvoje išlieka stiprios socialinės normos, palaikančios tradicinius lyčių vaidmenis šeimoje, ir merginos, ir vaikinai neturi žinių apie seksualinio priekabiavimo požymių turintį elgesį, pavydą yra linkę suvokti kaip romantinių santykių raišką, jo nesieja su kito asmens kontrole ar persekiojimu, taip pat plačiai paplitęs aukų kaltinimas dėl smurto ir priekabiavimo.
Lakmuso popierėlis demokratijos lygiui nustatyti
Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL projektų vadovė, teisininkė Monika Antanaitytė priminė, kad dar 2001 metais įsigaliojusiame Civiliniame kodekse įstatymo leidėjas jau numatė lyties keitimo ar pripažinimo galimybes, tačiau šios nuostatos nėra įgyvendintos iki šiol.
Ji kalbėjo ir apie Partnerystės įstatymo svarbą: „LGBT asmenų šeimos teisių pripažinimo situacija, galima sakyti, jau spėjo tapti tam tikru lakmuso popierėliu demokratijos lygiui nustatyti. Šiuo metu tik šešios ES valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, neturi teisinės bazės, bent dalimi aprėpiančios LGBT asmenų šeimos teisių pripažinimo klausimus“.
Lietuvos žmogaus teisių centro projektų koordinatorė Kristina Rūkaitė išskyrė, kad viena esminių rekomendacijų Lietuvai tautinių mažumų kontekste yra priimti Tautinių mažumų įstatymą, kurio neturime daugiau kaip 10 metų.
„Įstatymas reikalingas, siekiant įtvirtinti bendrus principus ir teises tautinėms mažumoms, ypač atliepti tokius įsisenėjusius klausimus kaip tautinių mažumų kalbos vartojimas viešajame gyvenime, dvikalbės lentelės bei originali asmenvardžių rašyba asmens dokumentuose“, – tvirtino K. Rūkaitė.
Ji atkreipė dėmesį į suintensyvėjusį Holokausto istorijos iškraipymą, pažymėjo, kad tautinių mažumų srityje pasigendama strateginio požiūrio, nuoseklių integracijos politikos priemonių ir teisių užtikrinimo.
