Lietuvoje

2021.06.06 14:31

Prabanga alsuojančiuose banko rūmuose Kaune – istorinių Lietuvos asmenybių pėdsakai ir „slaptas“ premjero Voldemaro butas

Valdemaras Šukšta, LRT.lt2021.06.06 14:31

Kone kiekvieną žingsnį šiuose rūmuose lydi prabanga, o statant juos negailėta pinigų. Įspūdingos kolonos, milžiniški sietynai, autentiški baldai ir meno kūriniai – tai tik dalis visumos, kuri išlikusi iki šių dienų tarpukario metais statytuose Lietuvos banko rūmuose Kaune. Bet šis pastatas turi ir vieną paslaptį – butą, kuriame neilgai, bet prašmatniai gyveno tarpukario Lietuvos premjeras.

Statybų kaina – tona aukso

Apie Lietuvos banko rūmų Kaune istoriją, faktus ir įdomybes LRT.lt papasakojo Tomas Grėlis, Lietuvos banko Pinigų muziejaus vyresnysis specialistas. Pasakojimą jis pradeda pastato vestibiulyje, kur iš šonų į mus žvelgia Vlado Jurgučio, pirmojo Lietuvos banko valdytojo, biustas ir iškaltas šių rūmų architekto Mykolo Songailos portretas.

Bankas Kaune pradėjo veikti 1922 metais kitame pastate – jis dabar yra kitoje gatvės pusėje nuo šių rūmų. Anot T. Grėlio, pastatas tais laikais buvo modernus, nes turėjo vandentiekį. Tačiau netrukus ten pradėjo stigti vietos, o Vyriausybės buvo prašoma naujų patalpų.

„Vyriausybė nedavė, todėl bankas nusprendė statyti naujus rūmus kitoje gatvės pusėje. 1924 metais buvo paskelbtas pirmas Lietuvoje tarptautinis architektūros konkursas šitų rūmų statybai. Oficialiai konkursą laimėjo net ne lietuviai, o prancūzai. Bet nusprendė, kad jų variantas – per brangus“, – aiškino T. Grėlis.

Projektą perėmė ir koregavo M. Songaila, kuris, beje, buvo ir architektūros konkurso pirmininkas. Neaišku, kiek projektas pasikeitė nuo prancūzų siūlyto, tačiau, kaip pasakojo T. Grėlis, 1925-aisiais, Maironiui pašventinus pamatus, statybos pabaigtos gana greitai – per trejus metus. Maironis pašventino ir jau pastatytus rūmus, kurie dabar yra jo vardu pavadintoje gatvėje.

T. Grėlio teigimu, statybos tais laikais kainavo 3 mln. litų: už tokią sumą, anot jo, buvo galima nusipirkti toną aukso. Kokia vertė būtų šiais laikais? Rašant šį straipsnį gramas aukso kainavo 50,21 euro, taigi tonos šio metalo (o ir statybų) vertė būtų 50,21 mln. eurų.

Rūmams negailėta brangiausių medžiagų: marmuro, granito, ne mažiau prabangiai atrodo kolonos, sietynai.

„Kai pastatė, valdžios spauda labai gyrė: smagu, labai įspūdingi rūmai. Bet buvo bulvarinė spauda, ji išpūtė kainą, rašė, kad Vyriausybė švaisto pinigus, o Kaunas, kuris buvo skurdus, su šiais rūmais yra kaip ponas, kuris turi skrybėlę, bet neturi kelnių“, – su šypsena pasakojo T. Grėlis.

Besidairant į interjerą ir jo detales, jis užsimena, kad bene viskas, ką čia mato užėjęs žmogus, yra autentiška, nesuniokota sovietmečiu. Dalis dalykų yra restauruoti ar remontuoti, bet nemažai elementų išlikę nuo tarpukario laikų.

„Unikalu, kad turime nepažeistą ne tik pastatą, bet ir interjero detales“, – pridūrė T. Grėlis.

Su piešiniais ant lubų

Po šių žodžių užkylame laipteliais, praeiname juodas storas marmurines kolonas ir įžengiame į didžiulę salę, kurioje ir dabar aptarnaujami Lietuvos banko klientai. Iš 24 langelių, prie kurių anksčiau prieidavo kauniečiai, dabar tam skirti tik keli, o apsilankymo dieną veikė tik du. T. Grėlis sakė, kad nėra poreikio: bankas tiek funkcijų nevykdo, daug kas persikėlė į elektroninę erdvę.

Tarpukario metais čia buvo skirtingi 48 langeliai, bet tada įstaiga vykdė ir komercines operacijas: buvo galima pasidėti indėlį, gauti paskolą – kaip ir bet kuriame banke.

Smėlio spalvos kolonų apsuptoje erdvioje ir aukštoje salėje ant lubų nėra lempų – šviesa sklinda pro permatomą stogą. Aplink, kaip kalbėjo T. Grėlis, yra kesonai – meniniai piešiniai, kuriuos tuo metu kūrė garsūs dailininkai.

„Kiekvienas paveiksliukas yra unikalus, tarsi senovės ir dabarties mišinys arba perėjimas iš praeities į modernybę“, – pasakojo Pinigų muziejaus vyriausiasis specialistas.

Pakėlus akis ir gerai įsižiūrėjus pirmuose piešinių planuose – savotiški mitologiniai personažai, tačiau fone yra modernaus pasaulio detalių, pavyzdžiui, lėktuvų, traukinių.

Kas dar prikausto žvilgsnį? Laukiamieji krėslai, kurie, pasak banko istoriją pasakojančio T. Grėlio, yra restauruoti, bet tie patys, čia buvę ir tarpukariu. Smagus sutapimas, bet juos skiria keli vazonai su zamiokulkais, kurie labiau žinomi kaip pinigų medžiai.

Saugykloje – ne tik pinigai, bet ir kailiniai

Žygiuojame į laiptinę, esančią už dviejų langelių, ir marmuriniais laiptais nusileidžiame į saugyklą. Tiesa, už tris tonas sveriančių durų nepateksime, tačiau T. Grėlis plačiau papasakoja apie šią vietą.

„Tai buvo privati saugykla. Čia galėjai atvykti ir pasidėti savo brangenybes, pinigus, dėžutes. Čia buvo 3 tūkst. dėžučių, o dar yra balkonėlis. Ten buvo laikomi paveikslai, brangūs kailiniai. Pasakoja, kad kai ponios išvažiuodavo vasaroti, tai pasikabindavo tuos kailinius, kad nepavogtų arba kandys nesuėstų. Be to, karo metais į Lietuvos banko saugyklas saugoti buvo atvežti Čiurlionio paveikslai“, – užsiminė istorikas.

Pasak jo, durys ypatingos ir tuo, kad jose yra trys spynos ir anksčiau, norint pro jas patekti, reikėdavo trijų žmonių: kiekvienas žmogus turėjo po raktą. Bet šiandien už šių durų nieko nevyksta. T. Grėlio teigimu, praeityje kurį laiką patalpas nuomojosi dabar jau liūdnai pagarsėjęs Ūkio bankas, kuris saugyklą naudojo pagal paskirtį.

Kylame atgal į viršų. Ant marmurinių laiptų vis dar likę metaliniai žiedeliai: T. Grėlis užsiminė, kad anksčiau prie jų būdavo prikabintas kilimas. Grįžus į salę, jis dar užsimena, kad pokario metais čia vykdavo šokiai – kad būtų linksmiau žmonėms po karo. Čia dažnai sukosi ir filmų kurėjai: banko interjeras tikdavo užsienio rūmų interjerui atkartoti.

Prabangi posėdžių salė

Išėję pasukame dešinėn ir marmuriniais laiptais užlipame į antrą aukštą. Pro balkoną iš viršaus matyti aptarnavimo salė, kuria ką tik žingsniavome. Patraukiame į erdvę už mūsų – posėdžių salę: aplink didžiulį ovalo formos stalą stūkso ir prabangios kėdės, ant kurių išlikę senieji Lietuvos banko logotipai. Viena kėdė – didesnė už visas kitas. Ši, anot T. Grėlio, turėtų stovėti gale, nes priklausė banko valdytojui.

Posėdžiautojams melsvų sienų erdvę apšviečia ant aukštų lubų grandinėmis prikabintas sietynas. Tiesa, lubos – imitacija.

„Ornamentai atrodo kaip mediniai, bet ten gipsas gražiai nudažytas. Čia yra ir specialiai užsakyti baldai, gamino Petriko fabrikas Kaune. Ant sienos – Justino Vienožinskio paveikslas: bankas kaupė tų laikų dailininkų paveikslus, investavo. Labai daug interjere matome garsių dailininkų. Kiekvienas daiktas turi savo nuostabią detalę“, – pasakojo T. Grėlis.

Pasak jo, salė dabar jau retai naudojama: visi dirba Vilniuje, bet kartais, jei būna delegacija iš užsienio, padaromas išvažiuojamasis posėdis čia, Kaune.

Išeiname, žygiuojame koridoriumi, toliau prasilenkdami su tapybos darbais, pavyzdžiui, Antano Žmuidzinavičiaus paveikslais. Bene visos patalpos – darbo kabinetai. Tik jie tušti, nebent vienas kitas stalas stovi.

Užsukame į greta posėdžių salės esantį pasitarimų kambarį, o iš jo patenkame į rožinės spalvos kabinetą, kuriame kadaise dirbo banko valdytojas. Apvalus kabinetas įrengtas pačiame pastato kampe, kuris išorėje, esantis prie pat K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankryžos, primena mažą bokštelį.

T. Grėlis pasakoja, kad tarpukariu tokios erdvės užapvalintomis sienomis ir lenktais stiklais buvo absoliuti naujovė. Čia pat yra nuo tarpukario laikų išlikusi radiatoriaus svirtelė, reguliuojanti šilumą.

Viršutiniame aukšte – 8 kambarių butas

Išėję sukame dešinėn – į nedidelę laiptinę su liftu.

„Čia gyveno banko valdytojas, kiti svarbūs asmenys, o aukštyn laiptai veda į Augustino Voldemaro butą. Laiptinė atskirta: yra dvejos durys, vienos medinės, kitos – metalinės, tarsi užmaskuoja. Jos visiškai užsidaro, užsisuka, garso ir ugnies nepraleidžia“, – pasakojo Lietuvos banko atstovas.

1936 metais pastatytas grotuotas liftas, pasak istoriko, yra seniausias veikiantis liftas Kaune. Jame netgi yra kėdutė, kad būtų galima atsisėsti kylant ar besileidžiant. Vis dėlto į tarpukario laikų politinio veikėjo ir ministro pirmininko A. Voldemaro butą užlipame laiptais ir užeiname į ganą didelę priemenę-prieškambarį.

„Jis pasiprašo, kad, kaip premjerui, reikėtų turėti padorų butą. Butas čia tada kainavo 200 tūkst. litų nuo tų 3 mln. litų“, – sakė T. Grėlis. Tiesa, šiame bute politikas gyveno neilgai: būstas buvo įrengtas 1928-aisiais, o kitais metais A. Voldemaras buvo atstatydintas ir iškraustytas. T. Grėlis užsiminė, jog politikas taip nenorėjo palikti šių apartamentų, kad teko pasitelkti policijos pareigūnus.

Šiame bute yra 8 kambariai. Priekyje – miegamasis, virtuvė, valgomasis, kabinetai. Bet pirmiausia įžengiame į dešinėje esantį aukštą kambarį – čia buvo A. Voldemaro privati biblioteka su milžiniška kolekcija.

Iki šiol išlikusios tarpukario meto lentynos, baldai iš Paryžiaus, pavyzdžiui, stalas, kurio kojų apačiose išraižytos liūto letenos, unikalios storos langinės. Nebeliko tik knygų: jas, kaip sakė T. Grėlis, konfiskavo iškraustant A. Voldemarą ir negrąžino, dėl to jis pykęs. Ir neaišku, kur tos knygos dingo.

Pro vienus bibliotekos langus atsiveria K. Donelaičio gatvės vaizdas, pro kitus – banko stogas. Kaip teigė T. Grėlis, ant jo galėjo būti įrengtas nedidelis sodas. Tai liudija priemenėje esančio vieno lango rankena: ji buvo ne tipinio lango, bet durų ir iki palangės galėjo būti įrengtos kopėčios arba laipteliai.

Sukame į priešingą pusę nuo bibliotekos, kur buvo svečių priimamasis.

Balkonas muzikantams

Patenkame į kambarį, kur susirinkdavo svečiai. Aukštos lubos, milžiniškas sietynas, ornamentų ir puošmenų gausa alsuoja prabanga. Iš čia galime atsidurti dar dviejose erdvėse. Pirmiausia – į dešinę – kur buvo pokylių salė: joje vykdavo šokiai. Palei duris, iš abiejų pusių, yra įrengti marmuru dekoruoti veidrodžiai, šalia pastatyta kėdutė.

Verta pabrėžti, kad tarp priimamojo ir pokylių salės dabar yra pertvara su Kauno pilies peizažu, bet anksčiau to nebuvo. Toje vietoje yra nedidelis balkonas, kuriame, kaip pasakojo gidas, įsitaisydavo muzikantai, pavyzdžiui, styginių kvartetas, ir grodavo susirinkusiems svečiams.

Pokylių salė yra tiesiai virš jau minėtos posėdžių salės, o už vienintelių langų – Kajetono Sklėriaus skulptūrinė kompozicija „Pramonė, žemės ūkis ir karyba“. T. Grėlio teigimu, ant jo esantis skydas su Vyčiu išliko per visą sovietmetį ir nebuvo kaip nors paslėptas ir išdaužtas.

Dar viena simbolinė puošmena yra pačioje salėje – Vilniaus freska, su keliais dabartinės Lietuvos sostinės simboliais.

„Kadangi Vilnius buvo okupuotas, tai ir buvo mintis – „Mes be Vilniaus nenurimsim“, – minėjo pašnekovas.

Kitas kambarys, į kurį galima patekti iš priimamojo, – kairėje pusėje esantis A. Voldemaro darbo kabinetas. Banko pastate įrengtoje erdvėje yra belikęs tik stalas, tačiau įspūdį daro ne tik peizažai pro langus iš trečio aukšto, bet ir interjeras.

„Bokšte“ esančio kabineto lubų aukštis – 8 metrai. Centre kabo neką prašmatnesnis didžiulis sietynas, kabinetą puošia gausybė ornamentų, o virš durų – liūtų galvų skulptūrėlės. Taip pat yra širma, slepianti dar vienas duris, – jos išves į koridorių.

Tuštoka dabartis ir apribota ateitis

Kaip pasakojo T. Grėlis, neaišku, ar kas dar gyveno čia po to, kai A. Voldemaras buvo iškraustytas, patalpos galėjo būti naudojamos labiau reprezentacijai. Negyventa čia ir sovietmečiu, ir nepriklausomos Lietuvos laikais.

Tiesa, yra žinių, kad čia mėgo dirbti vienas žmogus – buvusio Ūkio banko pagrindinis akcininkas Vladimiras Romanovas. Šiai vietai planų turėjo ir Kauno miesto savivaldybė: 2014 metais čia planuota perkelti dalį administacijos darbuotojų, tačiau netrukus, po mažiau nei metų vykusių savivaldybių tarybų rinkimų ir pasikeitus Kauno merui, šių ketinimų atsisakyta.

Pasak jo, šitas pastatas praktiškai buvo pradžia Kauno modernizmo architektūros, nes iki tol statybos nelabai ir vyko šiame mieste, o ketvirtajame dešimtmetyje visas Kaunas pradėjo kilti.

„Rūmai reprezentavo ne tik banką. Tai buvo ir kylančios Lietuvos simbolis. Pirmas monumentalus Lietuvos pastatas. Čia visą laiką praktiškai nenutrūkstamai buvo bankas“, – minėjo Lietuvos banko atstovas.

Dabartiniais laikais planuota parduoti ar išnuomoti pastatą, bet tai problematiška: pastatas yra Kultūros paveldo sąraše, nieko keisti negalime. Pavyzdžiui, kabinetuose padarytos specialios stiklinės pertvaros, nesiekiančios lubų, kad nieko neužkliudytų, o jas galima bet kada išimti. Čia, pasak T. Grėlio, tik bankas ir galėtų būti.

„Potencialo yra, bet reikėtų, kas užsiimtų, padarytų prieinamą. Kauniečių susidomėjimas – labai didžiulis. Nedaug kas buvęs taip giliai, yra didelis noras pamatyti. Čia net Kauno lygmeniu yra ypatingas dalykas, viskas išlaikyta, išsaugota. Labai norisi, kad būtų išnaudojama, žmonės matytų, ką mes turime. Čia ir Lietuvos banko, ir pačios Lietuvos paveldas. Apskritai Lietuvos architektūroje nėra tiek jau daug tokių monumentalių ir prabangių pavyzdžių“, – pridūrė T. Grėlis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.