Lietuvoje

2021.03.10 21:11

Vytautas Landsbergis Kovo 11-osios išvakarėse: tiek prisigyvenome, kad pačių aiškiausių dalykų reikia klausti iš naujo

Deividas Jursevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2021.03.10 21:11

Pirmasis šalies vadovas atkūrus nepriklausomybę Vytautas Landsbergis sako, kad dabar pasaulyje pasigenda vienybės ir teigia, kad žmonės jau pavargo. Kovo 11-osios išvakarėse V. Landsbergis nebuvo optimistiškas ir teigė, kad nors pabėgome nuo blogio, tačiau vis dar nepereiname į geresnę pasaulio pusę.

– Kalbamės su jumis Kovo 11-osios išvakarėse. Paprastai minint tokias datas – svarbias datas Lietuvos istorijoje – galima tiesiog jausti didelę tautos vienybę. Šiomis dienomis, žvelgdamas į viešąją erdvę, kiek dabar jūs matote tautos vienybės?

– Labai keista vienybė: didelė aistra mušti vieniems kitus. Gal tai vienybė? Bet būtų geriau, kad tokios vienybės būtų mažiau, kad kurie nors nutartų nemušti kitokio.

– Abi pusės yra nutarusios mušti viena kitą?

– Kažkokia psichozė, man atrodo, yra. Juk būtų galima palikti tuos mušeikas ramybėje, tegul jie mušasi patys su savim, save daužo kaip nors.

Dienos tema. Vytautas Landsbergis: tiek prisigyvenome, kad pačių aiškiausių dalykų reikia iš naujo klausti (su vertimu į gestų k.)

– Jūs viename iš savo socialiniuose tinkluose paskelbtų įrašų klausiate: „Ar neapykantą kurstyti gera?“

– Na, aš klausiu to, kas turėtų būti ir taip aišku, bet mes jau tiek prisigyvenome, kad pačių aiškiausių dalykų reikia iš naujo klausti. Ar neapykanta yra gėris? Klauskime. Pagalvokime. Ir jeigu kas nors skleidžia neapykantą, tai tu supranti, ką darai? Gal tu skleidi blogį? Gal tu manai, kad skleisti blogį yra gera? Pasiaiškinkim, vis tiek dar šiek tiek smegenų turim.

– Kodėl šie pamatiniai klausimai vėl iškyla būtent dabar?

– Pavargo žmonės. Pažiūrėkite, kas Anglijoje darosi, Didžiojoje Britanijoje. Dėl kažkokio niekalo – kažkas kažką pasakė, virsta pasaulis, revoliucijos. Dėl kažkieno spalvos, kokia bus spalva, kai gims vaikas. Eikite jūs skradžiai, aš pasakyčiau, bet, užuot pasiuntę skradžiai, imasi kuolų.

– Jūs tai siejate su pandeminiu nuovargiu?

– Gali būt. Gali būt, kad žmonija pavargo gyventi. Gali būti ir tokia teorija arba prielaida. Kažkaip tas senasis šeimininkas seniai nepasirodė, kaip sakė vienas garsus vokiečių filosofas. Jau seniai jo niekas nematė. Bet jis dabar ateina. Jis daro katastrofas, siunčia ženklus: atsikvošėkite, jums jau nedaug liko.

– Visuomenė yra įaudrinta, švelniai tariant, ir į diskusijas viešojoje erdvėje įsilieja ne tik eiliniai politikai, bet ir aukščiausi šalies vadovai. Pavyzdžiui, prezidentas, vertindamas diskusijas dėl Stambulo konvencijos, pasakė, kad stoja į kunigo Algirdo Toliato pusę.

– Kaip kas nori, ten ir stoja, bet kodėl reikia stoti į pusę prieš kažkokią kitą pusę? Ir paskui tos pusės matuoja, kuri turi didesnį kuolą ar sunkesnį akmenį. Man atrodo, kad reikia nusiteikti visiškai kitaip.

– O kas turėtų nuteikti, jeigu visuomenei nepavyksta nusiteikti?

– Seniau būdavo galvojama, kad kažkas yra čia. Arba čia. Čia yra dar svarbiau. Ir kad tas, kuris tau nepatinka, yra tavo brolis. Ir tu neturi jo nekęsti, net jeigu truputį suirzai. Jeigu suirzai, tai pagalvok, gal tu pats kaltas, kad be reikalo suirzai.

– Mums trūksta vienybės?

– Trūksta čia ir čia.

– Kaip pakeisti tą trūkumą, kuo jį užpildyti?

– Gerąja valia. Žiūrėk į kitą žmogų šituo kampu, kad jis nėra visai sugedęs, net jei galvoja kiek kitaip negu tu, net jeigu yra kitoks. Galų gale Viešpats Dievas leido įvairius ir kitokius. Tai gal jis klaidų padarė?

– Bažnyčia su jumis nesutiktų. Antradienį išplatino pranešimą, kuriame sako, kad Stambulo konvencija negalėtų būti ratifikuota tokia, kokia yra dabar, nes kelia daug klausimų.

– O gyvenimas ar nekelia klausimų? Kaip ratifikuoti gyvenimą? Stambulo konvencijos aš nesu studijavęs, bet kai paskaitau komentarus, atrodo, kad ten kažkokie dangų ir žemę drebinantys dalykai. Bet paprastai pats žmogus drebina. Būtų labai gerai, kad kas nors išspausdintų tokią mažą suvestinę: tie klausimai, kurie kažką jaudina. Štai jie ir štai kaip jie reguliuojami mūsų įstatymuose arba Europos įstatymuose. Ir kuo skiriasi.

– Jūs sakote, kad reikia įvardyti tikrąsias priežastis – matyti ir jas aiškiai įvardyti. Nuo to pradėti spręsti problemas – Partnerystės įstatymo, Stambulo konvencijos?

– Labai daug konflikto, ginčo yra dėl to, kas kaip interpretuoja ir kas ką pasakė. „Sakė, pasakė“ yra labai senas apibūdinimas. Na ir kas, kad kažką pasakė? Pasakė tai pasakė. Yra labai geras liaudiškas posakis, dažniau reikėtų jį prisiminti: „Tamsta, sakai, tamsta, žinai.“ Ir pasilik su tuo savo sakymu. Galų gale Jėzus Kristus taip pat sakė Pilotui: „Tai tu pasakei.“ O aš dabar turiu teisintis, ar aš tikrai toks.

– Dabar daugiau kalbame apie emocinę visuomenės būseną, apie emocijas, kurios kaitina aistras. Šią savaitę iš prezidentūros buvo pasiūlymas, kad gal reikėtų įsteigti piliečių asamblėją, kuri galėtų priimti sprendimus, ir galbūt tai būtų savotiška priemonė visuomenei nuleisti garą, iš naujo susitarti dėl rūpimų klausimų.

– Jeigu nuleisti garą – tai būtų gerai, nes dabar tas garas veržiasi pro visus kampus ir net nežinia kodėl. Tiktai, matyt, garo yra daug... Gal žmonės karo pasiilgo? Sunku pasakyti, kas darosi. O gal iš tikrųjų jau nemato, kad artėja karas, kad po savaitės Rusija gali pulti Ukrainą visa jėga? Tokie pasiruošimai yra, psichologinis pasirengimas eina. Vargšams rusams pumpuojama, kad patys blogiausi pasaulyje yra ukrainiečiai, reikia juos sudaužyti. Gal tai pasiruošimas.

– Pernai kalbėdamas Kovo 11-osios trisdešimtmečio proga sakėte, kad Lietuvai pavyko išsilaisvinti nuo svetimų diktatūros, tačiau nepavyko pabėgti nuo blogio. Sakėte, kad atidarėme vartus į kitokį pasaulį ir stovėdami ant slenksčio staiga pradėjome abejoti. Ar matote abejonių ir dabar, prabėgus metams?

– Tikrai taip. Mes nepaeiname į geresnio pasaulio pusę. Ar mums baisu, ar mes nemokame atsirinkti, kad tai tikrai geresnis pasaulis. Be priešiškumo, mažiau priešiškumo, daugiau susikalbėjimo... Yra toks geras pasakymas arba pagalvojimas: „Man atrodo, kad tu liūdnas. Pasikalbėkime.“

– Elementariai kviečiate kalbėtis? Kodėl mes negirdime iš aukščiausių šalies vadovų kvietimo kalbėtis?

– Aš nesu aukščiausias šalies vadovas, jų reikia ir klausti. Gal ten kas ir siūlo kalbėtis? Dabar ta idėja apie asamblėją yra nebloga idėja kalbėtis. Pats pasakei, kad reikia, jog kažką nuspręstų ta asamblėja, o tada bus kovų laukas, nes kažkas ten turi laimėti prieš kitus. Tokios asamblėjos mums netrūksta.

– Kita vertus, mes turime Seimą, jis turėtų spręsti, jie yra išrinkti tautos atstovai.

– Seimas išrinktas, kad galvotų ir pagal galimybes derintų požiūrius, tartųsi, ieškotų bendro požiūrio ir bendro sprendimo, jeigu yra dalykų, kuriuos galima nuspręsti neprievartiniu būdu. Bet yra tokia iliuzija, kad jeigu kas nors turi daugumą, tai galima primesti kitiems savo požiūrį. O iš tikrųjų demokratija turėtų siekti susipratimo ir susitarimo. Kraštutiniais atvejais būna, kad kokio nors sprendimo reikia. Galbūt ir suprantant, kad tas sprendimas laikinas, bet šiandien jo reikia. Tada sprendžiama balsavimu ir panašiai. Bet vis tiek lieka nuosėdų, lieka nebaigtas klausimas. Galų gale tas klausimas yra amžinas. Visada yra amžinai nebaigtas klausimas – kas tas žmogus? Ko jis nori? Ko jam trūksta? Dažniausiai jam trūksta meilės.

– Ar to ir palinkėtumėte šiandien tautai?

– Jeigu kas nors tą supranta. Aš galiu palinkėti – man nesvarbu, tegu juokiasi, – bet aš to mielai palinkėčiau.

– Meilės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt