Pernai daugiau nei užpernai lošėjų išreiškė norą būti įtrauktais į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą. Per pandeminius metus daugiau lošimų persikėlė ir į internetą. Tokios tendencijos kelia nerimą specialistams, kurie spėja, kad gali daugėti ir lošiančių nepilnamečių. Problemą aštrina ir mokslinių tyrimų apie lošiantį jaunimą stoka.
Vilnietis Kostas nebelošia jau trejus metus. Vyras pasakoja, kai buvo moksleivis, mokykloje girdėjęs tik apie narkotikų ir alkoholio žalą. Kaip daugelis priklausomų nuo lošimų, vyras galvojo apie savižudybę.
„Kaip jaučiatės šiandien po 3 metų? Gyvas, jaučiuosi gyvas ir laisvas, išsilaisvinęs. Aišku, negaliu svajoti, kas bus po metų ar kelių, bet užtenka, kad jaučiuosi laimingas, mano tėvai laimingi, turiu darbą, draugę, katę“, – šypsosi vilnietis Kostas Liudvinavičius.
Kunigas Kęstutis Dvareckas, padedantis atsisakyti priklausomybės lošti, sako ypač nerimaujantis dėl tokio jaunimo polinkio. Lietuvoje itin trūksta prevencijos programų.
„Mes patys nustembame – būna, kad net reabilitacijose sugeba telefonu lošti ir mums, darbuotojams, reikia pasitempti. Nes jeigu alkoholiko ar narkomano matai atkrytį, gali reaguoti, tai čia tenka kitokiais metodais aiškintis. (...)
Iš jų girdžiu visokių kūrybingų sprendimų. Net įsitraukę į „nenoriu lošti“ randa būdų, kaip lošti internete, apeidami savo pačių valią, tą draudimą. Visada yra vyresnių draugų, žinau vienos lošėjos atvejį – teko stebėti jos kančią, kai ji buvo teisiama už sukčiavimą dideliu mastu, nes sugebėjo prisiimti paskolų turbūt visos laiptinės vardu“, – sako bendruomenės „Aš esu“ vadovas Kęstutis Dvareckas.
Pernai pateikta beveik 6 tūkst. prašymų įtraukti į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą. Užpernai tokių buvo tūkstančiu mažiau. Lošimų priežiūros tarnybos psichologas teigia, kad pagalbos kreipiasi tie, kurie lošia bent penkerius metus, o tarp besikreipiančiųjų pagalbos – jau ir 18-mečiai.
„Lietuvoje 19 proc. paauglių bent kartą per 12 mėnesių yra išbandę azartinius lošimus internetu. Suprantame, kad jiems ši erdvė pažįstama, jie žino, ką joje daro, todėl yra lengviau įsitraukti į tuos lošimus, nes paaugliai yra veikiami ir bendraamžių, ir kitaip priima informaciją, savireguliacijos mechanizmai nėra susiformavę, sunku atskirti, kas tinkama, o kas ne“, – aiškina Lošimų priežiūros tarnybos psichologas Olegas Mackevičius.
Vis dėlto tiek Lošimų priežiūros tarnyba, tiek mokslininkai teigia, kad kurti lošimų prevencijos programas jaunimui itin sudėtinga, nes Lietuvoje tyrimų apie nepilnamečių įsitraukimą į azartinius lošimus beveik nėra.
„Mes dabar tik keliame prielaidas, ką jie ten galėtų veikti ir kaip lošti, mums geriau žinoti, kokie portalai, kokie žaidimai, azartiniai lošimai populiariausi, kad jei patys atsakytų, o ne mes galvotume, kas čia patrauklu.
Reikia išsiaiškinti, kas juos taip traukia lošimuose, ar jie tai daro dėl pinigų, nors vargu, ar tai pagrindinė priežastis – gal dėl rizikos, gal trūksta gyvenime rizikos, nuotykių, kas karantino metu apribota“, – svarsto Vilniaus universiteto psichologijos profesorė Laima Bulotaitė.
Užpernai internetu lošė 36 proc. lošėjų, pernai skaičius išaugo iki 58 proc.
