Lietuvoje

2021.02.19 17:32

„Tai mes gyvensime kaip žmonės?“ – skaudžios institucijose gyvenančių žmonių patirtys

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.02.19 17:32

„Tai mes gyvensime kaip žmonės?“ Tokio klausimo neretai sulaukiama iš negalią turinčių žmonių, kai jie pamato bendruomeninio gyvenimo namus. Žmonės, beveik visą gyvenimą praleidę institucijose, kartais nežino, kaip kitaip jų gyvenimas galėtų atrodyti.

Apie sovietinę psichiatrijos sistemą, skaudžias žmonių patirtis ir vykstančią globos namų pertvarką penktadienį kalbėta „Psichikos sveikatos perspektyvų“ diskusijoje „Ar žmonėms su negalia gyventi savarankiškai Lietuvoje (ne)įmanoma?“

Šiuo metu daugiau kaip 6 tūkst. žmonių su psichosocialine negalia ar intelekto sutrikimais Lietuvoje gyvena didelėse globos įstaigose. Kelerius metus valstybė vykdo pertvarką – didelės globos institucijos keičiamos bendruomenėje teikiamomis paslaugomis.

Lagerio laikų korpusai ir didelės įstaigos

Diskusijoje savo patirtimi dalijosi grupinio gyvenimo namų Tauragėje gyventojas Edvardas Gasinskas. Jis į institucijas pateko dar vaikystėje – tėvams buvo atimtos tėvystės teisės, tad E. Gasinskas atsidūrė kūdikių namuose, vėliau pateko į vaikų namus.

Kaip pasakojo E. Gasinskas, pradėjęs mokytis profesinėje mokykloje, pradėjo bendrauti su netinkamais žmonėmis, vartoti alkoholį, tačiau aktyviai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę.

„Tikriausiai nepatikau saugumui ar kam ir mane nuvežė į Vasaros gatvę“, – apie atvykusius milicininkus kalbėjo diskusijos dalyvis, kuris pridūrė – ligoninėje skiriami vaistai buvo baisūs.

Taip gyvendamas įvairiose institucijose, kaip sako pats E. Gasinskas, neišmoko gyventi savarankiškai – visos gyvenimo pamokos buvo arba iš gyvenimo gatvėje, arba sistemoje. Neigiamą pėdsaką paliko ir pirmieji kartai didelėse socialinės globos įstaigose.

„Man buvo baisu, nors buvau perėjęs visą tą sistemą. 500 žmonių, o vienas iš korpusų – likęs nuo lagerių laikų, kaip sakydavo, tik remontuotas. Man tai buvo panašiau į tarybinį kolchozą“, – prisiminė E. Gasinskas.

Vėliau jis gyveno grupinio gyvenimo namuose, o šiuo metu – savarankiškai.

Lėtas kilimas laipteliais

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė diskusijos metu sakė, kad pagrindinė jos misija – įvardinti tikrąsias problemas, o ne atlikti kosmetinius pokyčius.

„Ne maskuoti problemos dydį, ne bandyti kažkaip spręsti labai kosmetiškai, bet geriau įsivardinti tikrąją situaciją, kur esame, taip suprasdami, kad pokyčio gal taip greitai ir nepasieksime, bet svarbu žinoti, kur einame.

Kai žinai, kur nori nueiti, tada daug lengviau susidėlioti žingsnius nei užgesinti vieną mažą gaisrą, o kito lyg ir nepamatyti – tada bet kuriuo atveju liepsna liepsnoja“, – kalbėjo M. Navickienė.

Ministrės teigimu, iš dalies poreikis reformuoti esamą sistemą kilo ir dėl iš sovietmečio paveldėtų globos institucijų. Didelės institucijos savaime sudaro prielaidas žmogaus teisių pažeidimams, tačiau vis labiau suvokiame, kad deinstitucionalizacija nėra vien tik didelių įstaigų sumažinimas – suvokiame, kad tai visų pirma Neįgaliųjų teisių konvencijos užtikrinimas, pabrėžė M. Navickienė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Horizontalios politikos ir projektų valdymo grupės patarėja Rasa Genienė svarstė, kad nors skaičius žmonių, kurie keliasi gyventi į bendruomeninio gyvenimo namus, nedidėja greitai, svarbūs ir maži žingsneliai, kurie veda link tikslo.

Pavyzdžiui, išskyrė ji, 2012 metais ir anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad tuo metu vienas didžiausių trukdžių buvo ir pačių globos institucijų nenoras keistis. Dabar pačios institucijos yra išbandžiusios grupinio gyvenimo namų patirtį, dalyvauja jų kūrime, sakė R. Genienė.

Būtent besikeičiantis socialinės globos įstaigų administracijos požiūris – viena didžiausių stiprybių, įsitikinusi SADM specialistė. Jos teigimu, pačios administracijos, išbandžiusios žmonių su negalia apgyvendinimą bendruomenėje, visai kitaip žvelgia į darbuotojų bei žmonių su negalia galimybes, mato pokytį.

„Turime atvejų, kai deinstitucionalizacija nėra vien tik žmonių apgyvendinimas grupinio gyvenimo namuose, turime atvejų, kai žmonės iš grupinio gyvenimo namų perėjo gyventi į apsaugotą būstą. Vadinasi, tas kilimas laipteliais vyksta“, – teigiamais pokyčiais dalijosi R. Genienė.

Sovietinė psichiatrijos sistema

Vis dėlto Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius prof. Dainius Pūras sakė, kad iki šiol esame dramatiškos 20 a. istorijos įkaitai. Anot jo, 50 metų klestėjo sovietinė psichiatrijos mokykla, kuri paliko labai stiprų įspaudą mūsų sistemoje ir praktikoje.

„Buvo primesta sovietų rafinuota ideologija, kad „čia taip yra – ką padarysi, suserga žmogus, vaistai nepadeda, tad belieka išvežti į specialią įstaigą, kur būtų tik jo priežiūra, apkuopimas“. (...) Sovietai sukūrė sistemą, kaip nubausti tuos žmones pilietine mirtimi, tai pakankamai žiauri sistema“, – tvirtino D. Pūras.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius apgailestavo – su tam tikru liūdesiu galime konstatuoti, kad per 30 metų vis tik kolaboravome su šia sistema.

„Nors jau buvome atgavę laisvę, bet šioje srityje vykdėme tai, ką mums paliko okupantai – yra įstaigų, tad reikia jas užpildyti žmonėmis“, – ironizavo D. Pūras, negailėjęs kritikos ir gydymo medikalizavimui.

Tai mes gyvensime kaip žmonės?

SADM Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Violeta Toleikienė sakė, kad žmonėms, kurie visą gyvenimą praleido institucijose, kartais būna net sunku suvokti, kaip gali pasikeisti jų gyvenimas. Ji pasakojo, kad būna atvejų, kai, nuvežus žmones prie namų, kuriuose jie galėtų gyventi, šie pradeda verkti ir klausia: „Tai mes gyvensime kaip žmonės?“

V. Toleikienė apgailestavo, kad paprastai net nekvestionuojame, kad didelėse įstaigose gyvenantys žmonės iš tiesų gyvena „ne kaip žmonės“.

„Tai skaudūs liudijimai“, – tvirtino Socialinių paslaugų skyriaus vedėja.

Vis dėlto ji pasidžiaugė, kad nors ir lėtai, tačiau pokytis vyksta. Žinoma, pridūrė V. Toleikienė, būna atvejų, kai žmonės pabando gyventi grupinio gyvenimo namuose ir grįžta atgal į institucijas. Tai normalu – žmogus turi teisę rinktis, pabrėžė ji.

Tačiau V. Toleikienė sakė mačiusi ir tokių atvejų, kai socialinės globos namuose žmonės tupėdami valgykloje laukia pietų. Negalėjimas gyventi ir planuoti savo gyvenimo neatrodo teisingas, pažymėjo ji.

Tokiai nuomonei pritarė ir Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė. Pasak jos, svarbu galimybė pasirinkti ne tik kur gyventi, bet ir kaip gyventi – kartais žmonės 20–30 metų gyvenę įstaigose nežino, ko tikėtis, todėl turime suteikti visą informaciją ir alternatyvas rinktis.

„Svarbu užtikrinti ne tik gyvenamąją vietą, bet ir kitas įtraukties paslaugas – galimybes mokytis, pasiekti laisvalaikį, kultūrą. Apie tai taip pat reikėtų kalbėti, kad žiūrėdami per žmogaus teisių perspektyvą turime užtikrinti visą spektrą paslaugų ir lygias galimybes žmogui dalyvauti visuomenės gyvenime“, – teigė D. Juodkaitė.

Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė kalbėjo, kad skaudžiausia, kai, žmogui atėmus arba apribojus teisinį veiksnumą, iš jo atimamos bet kokios pasirinkimo galimybės.

„Visai nesena mūsų patirtis, kai rinkimuose globos įstaigoje iš virš 100 žmonių, turinčių veiksnumą, tik 12 buvo leista balsuoti. Sprendimo priėmimo apribojimas žmonėms, gyvenantiems įstaigoje, yra didžiulis. Tai institucinio kultūrinio paveldo dalis, kai žmonės su negalia neįgalinami arba nuvertinami sprendimų priėmime“, – sakė D. Juodkaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.