Gyventi be mokyklos, kai pusšimtį metų mokytojavai, yra labai sunku. Tai įrodo ir buvusio Šolomo Aleichemo žydų gimnazijos direktoriaus Mišos Jakobo pavyzdys. Jis po metų pertraukos vėl dirba mokykloje. M. Jakobas tapo Vytauto Didžiojo universiteto licėjaus „Sokratus“ mokytojų mentoriumi.
– Noriu prisiminti mudviejų pokalbį prieš gerus metus, tuomet kalbėjomės apie tai, kad po pusšimčio metų palikote mokyklą, Žydų gimnaziją. Sakėte, kad duris užvėrėte visam laikui.
– Net nuotraukose per mūsų pokalbį matyti, koks mano liūdnas veidas, kaip aš išgyvenu.
– Tuomet klausiau, kaip jums seksis gyventi be mokyklos. Jūs jau turėjote naują darbą prekybos asociacijoje, vėliau pradėjote dirbti aviacijos kompanijoje. Bet, kaip sako patarlė, kad ir kiek vilką jaukintum, jis vis tiek į mišką žiūrės. Taip nutiko ir jūsų atveju?
– Lietuvos ateitis priklauso nuo to, kokią jaunąją kartą išsiauginsime. Ir tai ypač svarbu dabar. Mes jau dvidešimt metų gyvename 21 amžiuje. Mūsų vektorius turi būti nukreiptas į jaunąją kartą, į jos išsilavinimą. Bet visa tai automatiškai nevyksta, kas nors turi kalbėti, patarti, pamokyti, pasidalyti patirtimi.
Taip pat skaitykite
Iki kaulų čiulpų esu mokytojas, man patiko šis darbas, man jis labai patinka ir šiandien. Kai manęs paklausė, ar galiu padėti, ir pasiūlė tapti mentoriumi „Sokratus“ licėjuje, nedvejojau. Man ne pinigai svarbu, man jų pakanka, ne postas man svarbu. Man nieko nereikia, tik, Dieve, neatimk razumėlio, leisk savarankiškai judėti, turėti razumėlį. Tad jei galiu pagelbėti, aš ir einu. Jei užsidaro vienos durys, atsidaro kitos.
– Dirbate įmonėje „Avia Solutions Group“ administracijos vadovu, esate mokytojų mentorius. Kaip jūs manote, ką derėtų daryti, kad jaunas mokytojas, vos atėjęs į mokyklą, dar plačiomis akimis, pajustų, kad tai tikrai jo vieta?
– Labai svarbu, kad neišsigąstų mokyklos, vaikų, jų netikėtų klausimų. Esu ten tam, kad sakyčiau: mielas mano drauge, aš esu šalia, esu pasirengęs padėti, eik ir nebijok, o kai tu skleisi šilumą vaikams, kai parodysi, kad esi neabejingas, tave lydės pati didžiausia sėkmė. Mums, patyrusiems, savo darbą mylintiems mokytojams, didesnės laimės nėra, kai tai pavyksta.
Lietuvoje labai daug puikių mokytojų, tik reikia juos paskatinti būti aktyvesnius.
– Dabar visų akys sminga į nuotolinį mokymą ir į egzaminų laukiančius abiturientus, juos kamuoja nerimas.
– Kalbėjausi su savo buvusiais mokiniais, kurie dabar yra abiturientai. Tai buvo labai nuoširdūs pokalbiai. Kokią susidariau nuomonę? Apskritai abiturientai nori laikyti egzaminus, bet sako: kodėl mūsų niekas nepaklausė, kaip mes jaučiamės, kas mums kelia nerimą? Niekas su mumis nesikalba.
Ir išties jie yra teisūs. Mes per mažai kalbamės. Žinoma, dabar mažiau galimybių pasikalbėti, bet šiais laikais nieko nekainuoja paleisti klausimyną socialinėje erdvėje iš kelių klausimų.
Jie sako turintys daug spragų. Sako: mes ir neprisijungdavome prie pamokų, ir pramiegodavome, tad kai vis artėja ta diena, nervinamės, nes turime nemažai spragų. Jie sako, kad egzaminų užduočių sudarytojai turėtų į tai atkreipti dėmesį ir užduotys galbūt turėtų būti lengvesnės.
Jie sako, kad derėtų atsižvelgti į jų emocinę būklę, nes jiems sunku, jie jaučiasi uždaryti tarp keturių sienų, mažai juda, juos kamuoja baimės. Sakau jiems, kad ministerija stengiasi, numatė konsultacijų. Jie atsako, kad viskas teisinga, bet tik dabar jie suprato, ką reiškia per pamoką būti klasėje ir girdėti gyvą mokytojo žodį, to mokytojo, kuris išgyvena kartu su jais. Juk yra mokytojų, kurie atbubena ir išeina, kuriems nėra svarbu, kaip tiems vaikams sekasi, galvoja: ai, nueis pas korepetitorių spragų užlopyti.
Bet ne visi mokytojai tokie, dauguma išgyvena taip, lyg mokiniai būtų jų vaikai.
Ministerija turėtų suklusti. Atrodytų, abiturientams – aštuoniolika metų, jie suaugę, bet atminkime vieną dalyką: kol jie sėdi mokyklos suole, tol jie yra vaikai, reikia su jais kalbėtis.
Vaikai turi labai gerų minčių. Tarkime, viena mergina man sako: aš pripratusi dirbti, dirbau nuo mažų dienų, buvau gana savarankiška, jei kildavo problemų, kreipdavausi į tėvus ir jie rasdavo būdų man padėti. Tad man ir dabar viskas gerai. Bet yra visokių vaikų, yra tokių, kurie lengvai žvelgia į mokymąsi. Tiems ir sunkiau.
– Ministrė yra sakiusi, kad egzaminai bus. Bet dar neseniai skambėjo ir abejonių, ypač jei kilsianti trečioji koronaviruso banga.
– Neduokdie, bus trečioji banga. Bet kitose šalyse ji nutiko, tad reikia ir tam rengtis.
Kalbant apie egzaminus, negalima mėtytis – bus taip, o gal bus kitaip. Nukirskime ir pasakykime, kad egzaminai tikrai bus. Svarstydami, kad gal nebus, keliame riziką. Kokią? Vienaip ar kitaip, bet tėvai, ne visi, bet dalis jų, yra pratę spausti mokyklą, mokytojus. Mes bijome, kad nepradėtų spausti dėl kitokio pažymio, nei kad vaikas yra nusipelnęs. O tai būtų skriauda tiems, kurie sėdi prie knygų. Tarkime, ta mergaitė, apie kurią ką tik pasakojau.
Žinoma, bus sunku, vaikai yra palaužti, sunerimę, nejaučia psichologinės pusiausvyros, rezultatai irgi gali būti nekokie, tad turime suprasti, padaryti nuolaidų. Akivaizdu, kad mokinių žinios po karantino nebus tokios, kokios būdavo prieš ketverius ar penkerius metus.
– Kaip vertinate tai, kad nemažai mokytojų sunerimo dėl skiepų?
– Aš sakau: ojojojoj. Mes neturime kitos išeities, liaukimės kalbėti taip, lyg būtume baigę tris klases. Mokytojus labai gerbiu, tai yra išsilavinę žmonės, tad baikime remtis pasakomis. Duokdie, kad tie skiepai ateitų, duokdie, kad visi turėtume galimybę pasiskiepyti, antraip bus ne pandemija, bus maras.
Žinoma, tai kiekvieno pasirinkimas, niekas neužmes kilpos ant kaklo ir neves lyg į turgų. Prievartos negali būti, nei kas policininką statys prie namo, niekas netemps į polikliniką. Bet esu tikras: skiepytis reikia.
– O jūs pats skiepysitės?
– Nė kalbos negali būti! Duokdie, kad mane, senuką, kaip kad vienas laikraštis pavadino, kuo greičiau pakviestų. Aš ne nueisiu, aš lėkte nulėksiu. Nesiskiepyti ir visą laiką gyventi baimėje? Nesuprantu šito.
Tikiuosi, ir vaistai ateityje nuo šios ligos bus išrasti, ne tik skiepai. Esu tikras, kad korona mūsų nepasmaugs, tai mes, remdamiesi mokslu, ją pasmaugsime.
– Licėjaus, kuriame dirbate, interneto puslapyje yra jūsų citata: „Vienoje iš knygų sutikau tokią įdomią mintį: „Mokytojau, atmink, kad tavo mokiniai visada turi ir turės problemų ir tu esi viena iš jų. Pedagoge, nevirsk problema savo vaikams.“
– Kai mokytojas, atėjęs į pamoką, nesugeba susitvarkyti su klase, kai jo neklauso vaikai, kai pamoka yra tuščia, o už durų išėję vaikai sako, kad tas mokytojas nesugeba paaiškinti, tai ir yra problema. Mokytojams turime sudaryti tokias sąlygas, kad mokykloje jie galėtų galvoti tik apie ugdymą, turime jiems mokėti atitinkamą atlyginimą, kuriuo įvertinamas jo sunkus ir atsakingas darbas.
Ir tuomet galime sakyti: Mokytojau, dirbk ir mokyk taip, kad rytoj vėl lauktų tavo pamokos.
