Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė Advokatų tarybos skundą, dėl Lietuvoje neužtikrinamos galimybės apskųsti slaptą sekimą, vykdomą teisėsaugos.
Advokatų taryba kreipėsi į ikiteisminio tyrimo ir kriminalinės žvalgybos institucijas, klausdama ar jos vadovai nebuvo slapta sekami arba pasiklausomi. Institucijos Lietuvoje atsakymo nepateikė, nes tai esą konfidenciali informacija, įslaptinta valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymais. Nors Advokatų tarybos kreipimasis į teismus Lietuvoje buvo nesėkmingas, Strasbūre skundas priimtas ir iki kovo 23 dienos bylos šalims, t. y. Advokatūrai ir Vyriausybei leista susitarti ir bylą išspręsti taikiai.
Apie tai LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitėje“ pasakoja advokatų profesinės bendrijos „Merkevičius, Juonys ir partneriai“ advokatas Remigijus Merkevičius.
– Į institucijas kreipėsi Advokatų taryba, klausdama apie savo vadovų sekimą. Bet ar šitas skundas yra susijęs tik su advokatais, ar Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas būtų precedentas taikyti su sekimu susijusias nuostatas visiems mūsų Lietuvos piliečiams?
– Vienareikšmiškai. Čia galima tiesiog džiaugtis Advokatų tarybos vadovais ypatingai, kurie, jeigu taip galima pasakyti, visą smūgį prisiėmė sau, t. y. parodo savo pavyzdžiu, kokia yra teisinė sistema Lietuvoje, parodydama jos ydas ir panašiai. Vis dlėto tikslas šito kreipimosi yra visų žmonių saugumas ir žmonių apsauga. Tai jokiu būdu nėra personalinis interesas.
– Tai reiškia, skundas nėra siejamas su kokia nors konkrečia advokatų byla?
– Absoliučiai ne. Jis yra kaip pretekstas konkrečiai bylai, bet jo taikymo erdvė yra gerokai platesnė. Jis taikomas visiems Lietuvos žmonėms – tai rezultatas, kuris bus pasiektas.
– Kodėl tuomet kilo tokia mintis, kad Lietuvoje ikiteisminio tyrimo ir kriminalinės žvalgybos institucijos vykdo piliečių sekimą ir pasiklausymą, kuris kelia abejonių? Ar tos sekimo apimtys, advokatūros manymu, yra pernelyg plačios?
– Matot, tas signalas, kad kriminalinė žvalgyba yra vykdoma ten, kur nėra jai keliami tokie tikslai, iš daugelio šaltinių kyla. Jis kyla iš žiniasklaidos, iš įvairiausių skandalų, iš įvairiausių kitų informacijos šaltinių.
Advokatūros nuomone, advokatų nuomone, buvo reikalinga šitą klausimą spręsti. Savo pavyzdžiu advokatų vadovai įrodė, kad iš tikrųjų Lietuvoje neveikia joks žmogaus teisių apsaugos mechanizmas. Tada ilgą laiką Advokatūros vadovai, ypač Advokatų tarybos nariai, ekspertai bandė diskutuoti su Lietuvos valdžios institucijomis, su Seimu, su įvairiausiais komitetais, ir tai yra paskutinis kelias, paskutinis šansas, nes nacionaliniame lygmenyje mes nepatyrėm jokios nei pagalbos, nei noro, nei supratimo – nieko. Kadangi nebuvo galimybės Lietuvoje nacionaliniu lygiu išspręsti tą klausimą, niekas to daryti nenorėjo, tai liko kitas kelias – Europos Žmogaus Teisių Teismas.
– O jūs norite pasakyti, kad tos sekimo apimtys iš tiesų yra labai plačios? Nes Lietuvoje galima prisiklausyti, kad vos ne kas antro mūsų klausosi ir kažką seka, bet juk tai negali būti tiesa, tokių pajėgumų nėra tiek žmonių sekti, kita vertus?
– Ir taip, ir ne. Elektroninės galimybės sekti yra begalinės. Kita vertus, mes ir sakom, kad kol tu nežinai, tavo baimės yra didžiulės, ir kiekvienas gyvena tam tikroje, dirbtinai sukurtoje baimės atmosferoje. Mes ir sakome, kad tokios baimės atmosferos demokratinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje būti negali. Tam, kad galėtume išsklaidyti šitas pagrįstas ar nepagrįstas baimes, kiekvienas žmogus turi teisę žinoti. Tai yra pagrindinė žmogaus teisė.
– Informacija apie sekimą ir pasiklausymą yra valstybės paslaptis. Net jeigu byla baigta, sekimas nutrauktas ir jokių kaltinimų nepateikta. Tai ar mes kalbame apie siekimą sužinoti tik patį faktą, tai yra buvo žmogus sektas, buvo jo pasiklausoma ar ne, ar ir sekimo detales, priežastis, laikotarpį, t.y. visa informaciją apie tą sekimą?
– Pradėčiau nuo to, kas yra valstybės paslaptis. Tai turbūt turi turėti valstybinį interesą ta informacija ir būti svarbi visiems mums kaip valstybei.
Jeigu specialiosios institucijos seka mane tam tikrą laikotarpį ir nepriklausomai nuo to tam tikra informacija pasitvirtino, nepasitvirtino, mano manymu, aš turiu būti saugus ir turėti galimybę save ginti. Nėra jokia valstybės paslaptis, kad valstybės institucijos kažkokios mane sekė. Jos tą gali daryti tik pagrįstai ir teisėtai, todėl aš turiu pagrįstą interesą pasitikrinti teisme, ar baudžiamosios valdžios institucijos tam tikru laiku mane sekė teisėtai ar neteisėtai. Tai negali būti valstybės paslaptis.
Valstybės paslaptis gali būti tuo momentu arba tuo laiku, kai yra iš tikrųjų atliekamas kriminalinės žvalgybos tyrimas ir valstybė turi interesą, kad tas tyrimas nebūtų žlugdomas ar sužlugdytas, kad būtų išsaugota paslaptis, kad būtų išsaugotas tam tikras netikėtumo elementas ir kiti kriminalinės justicijos efektyvumą užtikrinantys dalykai. Bet kai žvalgyba yra baigta, jokios paslapties daugiau nėra.
– Bet juk visiems tokiems sekimams būtina teismo sankcija, ikiteisminio tyrimo institucijos juk negali pačios pradėti sekti. Tai išeitų pilietis tada negali būti užtikrintas ir teismų nešališkumu arba profesionalumu netgi?
– Apie teisminės kontrolės efektyvumą mes galime kalbėti statistikos kalba. Jeigu teismai tenkina 90 proc. kreipimųsi, kalbėti apie tai, kad tokia teisinė kontrolė efektyvi, man liežuvis nesiverčia.
– Kiek yra tokių kreipimųsi apskritai, ar yra žinomas skaičius?
– Nėra žinomas. Tai dar viena sukaupta mistinė paslaptis, kurios niekas nesako.
– Bet jeigu kiekvienas nusikaltėlis arba įtariamasis užsigeis gauti apie save informaciją, ar jis buvo sekamas, ar ne, tai jis gali tuo pasinaudoti, ir ateityje bus tik sunkiau įrodyti jo nusikaltimus, ar ne?
– Matote ir taip, ir ne. Pradėkime nuo tos retorikos, kuria turėtų būti teisinės valstybės kontekste kalbama. Mūsų Konstitucijos 31 straipsnio pirmoje dalyje rašoma, kad kiekvienas žmogus, kuris nėra pripažintas įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu, yra nekaltas. Todėl kalbėti apie kažkokius mistinius nusikaltėlius, kurie kažką gali daryti ar nedaryti, tai yra retorika, neteisinė retorika.
Jeigu pradėsim galvoti, kad kažkas gali mums pasakyti, kad kažkas yra nusikaltėlis, o kažkas ne, ir tas kažkas nėra teismas, tai čia jokio saugumo negalime turėti, jokių garantijų mes negalime turėti. Tik teismas gali pasakyti, kad žmogus kažkada padarė nusikaltimą, yra dėl to kaltas. Todėl kurti kažkokias dirbtines baimes, argumentuojant tokiais lozungais kaip nusikaltėlis, teisingumas, teisybė – tai lozungai be turinio. Tardami šiuos žodžius turime turėti labai aiškų šitų sąvokų turinį, kada mes kalbame labai abstrakčiai, labai bendrai, diskusija yra beprasmiška.
– Tai ar yra kokių nors vilčių, kad Vyriausybė, kuri viena iš šalių šitoje byloje, vis dėlto sutiks atsižvelgti į Advokatų tarybos siūlymus keisti Kriminalinės žvalgybos įstatymą, nes, aš suprantu, kad tai vienintelis kelias?
– Taip, nes kitas kelias – teismas imsis ginčo, ir teismas pasakys, kokie kriterijai, kokie principai vertinami tokioje situacijoje.
Dar kartą norėčiau pasakyti – tai nėra Advokatūros ginčas su Vyriausybe. Tai yra bendras paskatinimas bendram interesui, bendram tikslui pasiekti. Galų gale dabartinė valdžia vairuoja Lietuvos valstybės laivą į kažkokią kryptį, ir mes siūlom ta kryptimi laikyti vakarietiškas tradicijas. Jeigu nenorės to daryti, tai Strasbūras ne kartą jau yra pasakęs Lietuvai tam tikrose bylose, kaip reikia elgtis arba kaip negalima elgtis. Greičiausiai pasakys ir šiuo atveju kažką, jeigu nepavyks susitarti. Čia didelės bėdos nėra.
– Ačiū už pokalbį.
