„Sausio 13-ąją mes įgijome tėvynę, supratimą, kad ji yra, nes tas suvokimas buvo išplautas. Tie, kurie pripratę prie viso to, šio įsimylėjimo pajusti negali, nes jie gimė toje meilėje, laisvoje Lietuvoje. O mus ištiko įsimylėjimas. Fantastika“, – interviu portalui LRT.lt sako Aukščiausiosios Tarybos deputatė Nijolė Oželytė.
Pasak jos, lietuviai yra brandi tauta, parodžiusi aukščiausią lygį – Sausio 13-ąją nebuvo nė vieno antirusiško ar antisovietinio šūkio, lietuvių agresijos apraiškos: „Pasidraskyti, pakovoti, padaužyti – daug smegenų nereikia. O čia buvo kūryba – čia pat vietoje, žiūrint vieni kitiems į akis ir matant tokį ryžtą, kad „jau numiriau, nėra dėl ko nervintis, numiriau, viskas, tai bent jau būsiu orus“.
Signatarė taip pat sako, kad dabar panaši situacija yra Baltarusijoje – tik tada patys bjauriausi okupantų agresijos instinktai buvo pažadinti Lietuvoje.
„Nežinau, kokiomis mantromis, kokiais užkalbėjimais – gal tokiais, kaip Lukašenka dabar priverčia pačius baltarusius tiesiog siaubingai tyčiotis iš savo brolių ir seserų baltarusių“, – LRT.lt sako N. Oželytė.
1991 m. sausio 12 dieną, prieš įvykius prie Televizijos bokšto, duotame interviu N. Oželytė svarstė, kad paprastai politikai sako, jog protinga yra tai, kas naudinga. Tačiau pati deputatė tada tvirtino, kad nors visą laiką apeliuojame į protą, šį kartą reikėtų kalbėti apie dvasios reikalus.
„Ar žmogui naudinga gyventi tokioje situacijoje, kai tikrai mažai yra maisto produktų, kai turi baimintis? Ar naudinga buvo Lietuvai, mažytei Lietuvai, atsiplėšti nuo tokio didžiulio gulinčio meškino? Juk tai visiškai neprotinga. Visą laiką apeliuojame į protą. O čia dvasios reikalai“, – interviu prieš Sausio 13-osios įvykius sakė N. Oželytė.
Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtą projektą galite rasti čia.
Praėjus 30 metų nuo Sausio įvykių – portalo LRT.lt interviu su signatare, Aukščiausiosios Tarybos deputate N. Oželyte.
– Norėčiau pradėti nuo vieno jūsų interviu, kurį davėte 1991 m. sausio 12-ąją. Žurnalistei paklausus, kaip jaučiatės palikusi vaikus namuose, sakėte, kad vyresnė dukra jau anksčiau buvo išėjusi „nudainuoti tankų prie spaudos rūmų“. Kalbėjote, kad nors buvote sutarusi, jog prašysite tėvus sulaikyti savo vaikus, kreipdamasi į žmones to nedarėte. Ką jautėte tuo metu?
– Tarybų valdžioje moteris buvo kažkokia socialinė vertybė, tam atskiras terminas buvo – kol tu gali gimdyti vaikus. Seksizmas buvo absoliutus – vyrui buvo viskas galima, o moteris turėjo būti savo vietoje. Net kalbos apie tai, kad mes galvotume esančios lygios su vyrais – kadangi taip užaugai, tau atrodo normalu, kad viršininkas yra vyras.
Kai susirinkome Aukščiausiosios Tarybos salėje, profesorius Landsbergis sakė: „Aš kreipiuosi į čia, salėje, esančias koleges moteris. Aš labai prašau, kad jūs paliktume salę“. O ką mes – sulaužiusios įprastą sovietinį paklusimą vyrams, pasakėme, kad taip nebus. Tada jis pasakė visiems sėdintiems salėje, kad gal galite išeiti į aikštę ir, pamatę moteris su vaikais, paprašyti, kad vardan vaikų, kad jie nežūtų, kad išliktų, jos tiesiog pasitrauktų ir grįžtų namo.
Žmonės, kai išgirdo, kad pradėjo važiuoti į jų pusę tie, kurie turėjo juos nužudyti, dainavo savo giesmes – kas „Marija“, kas tautines. Nė vieno šūkio – nei antirusiško, nei antisovietinio, jokios agresijos apraiškos.
Atsimenu, su kokia nuotaika ėjau prašyti tų žmonių, kad jie pasitrauktų, o viena moteris man sako: „Pažiūrėk, Oželyte, man į akis“. O ant jos rankų mažytis vaikelis, gal metų mergytė. Sako: „Tavo vieta ten, o mano vieta čia. Nejau galvoji, kad Lietuva yra tavo labiau negu mano?“ Ir viso gero, aš užsičiaupiau, grįžau į salę ir man tapo viskas aišku.
Reikia dar suvokti mūsų būseną tuo metu – tarybinius žmones vadino negąsdintais idiotais. Atrodo, kad tai patyčia, bet iš tikrųjų taip nėra – bet kokia reali tikrovė nuo žmonių buvo slepiama. Laikraščiuose buvo vien tik gėris, šviesa, visi tarybiniai žmonės idealūs, jokio kriminalo. (...)
Kadangi buvome jau pokarinė karta, niekada net įsivaizduoti nebuvo galima, kad kažkas kažką gali nužudyti. Visa tai atrodė truputį kaip filmas. Nes realybėje visą mūsų gyvenimą to nebuvo įvykę, tai buvo amerikoniškuose filmuose, kaip jie ten žudė vienas kitą. Mes neįsivaizdavome, kas gali įvykti, kad gali būti aukų.
Tačiau manau, kad žmonės net ir tuo atveju nebūtų traukęsi. Nes tuo metu buvo tokia ypatinga atmosfera, kai visi jautėmės ne piliečiai vienas kitam, o giminės – absoliučiai savi. Tokia bažnyčios atmosfera, kai visi tikintieji, nėra veidmainių.
– Tada taip pat kalbėjote, kad „tegu vaikai būna kartu su tėvais, tegu mato, kaip kilniai, oriai mūsų tauta gina savo laisvę, nes tai bus užtaisas 50 metų į priekį“.
– Aš tada negalvojau. Paskui, kai prisimeni, visa tai apauga prasmėmis. Kai viskas vyksta, kai nuoširdžiai prašiau, kad ta moteris pasitrauktų, aš tikrai neturėjau omeny nei Lietuvos, nei nieko. Aš tiesiog žinojau, kad jeigu ateis, kaip atėjo prie bokšto, tai lygiai taip pat sutrins į košę ir bus sunaikintos gyvybės.
Bet paskui, kai mačiau paauglius vaikus... Kiek ten buvo paaugliukų, nes tie, kurie ėjo, jie kartu ėmė vaikus. Jie tėvus matė pačiame aukščiausiame jų apraiškos taške, kai nebuvo jokios buities.
Kai pradėjo nemokamai maitinti tuos žmones, kurie stovi aikštėje prie Seimo, kai pačią pirmą naktį nešė termosus šiltos arbatos... Tai buvo kaip ėmimas dangun, tai buvo kažkas, kas daugiau nepasikartoja žmogaus gyvenime – tokių pakilių akimirkų tu negali išgyventi daug. Suvaidinti gali, bet negali išgyventi.
Tai buvo kaip ėmimas dangun, tai buvo kažkas, kas daugiau nepasikartoja žmogaus gyvenime – tokių pakilių akimirkų tu negali išgyventi daug. Suvaidinti gali, bet negali išgyventi.
Kiekvienas ten stovintis iš tikrųjų buvo didvyris. Įsivaizduokite – matyti tėvus tokiame pakilime. Paskui tu visą gyvenimą ir pats save lygini su ta akimirka, tada ir tavo kriterijai gyvenime yra visai kitokie. (...)
Tie, kurie buvo ten, neprarado to jausmo, apie kurį kalbu, to iškilmės jausmo, dar tada neįvardinto. Dabar aišku, kas tai buvo – toks absoliutus dvasios pakylėjimas. Juolab, jis buvo be vienintelio agresyvaus šūkio. Buvo kažkas panašaus, kas dabar darosi Baltarusijoje.
Tik su vienu skirtumu – matyt, vis dėlto, šis tęstinis sovietizmas baltarusių sąmonėje truputį atrofavo jų savisaugos instinktą. Pro mus tankai nepraėjo, nors nė vieno agresyvaus politinio šūkio nebuvo. Žmonės, kai išgirdo, kad pradėjo važiuoti į jų pusę tie, kurie turėjo juos nužudyti, dainavo savo giesmes – kas „Marija“, kas tautines. Nė vieno šūkio – nei antirusiško, nei antisovietinio, jokios agresijos apraiškos.
Visa tai atrodė truputį kaip filmas.
Ir niekas netramdė. Tai yra aukščiausias lygis. Pasidraskyti, pakovoti, padaužyti – daug smegenų nereikia. O čia buvo kūryba – čia pat vietoje, žiūrint vieni kitiems į akis ir matant tokį ryžtą, kad „jau numiriau, nėra dėl ko nervintis, numiriau, viskas, tai bent jau būsiu orus“.
Kiekvienas žmogus – vienas tautos kūnas. Visi buvo vienas kūnas, vienas kvėpavimas – tai yra fantastiškas dalykas. Tai buvo kūryba, o ne kova. Nes aš sakau – kovoti gali – susispiečia 10 bepročių ir nueina langų daužyti. Va tau ir pakovojo. O čia buvo kūryba, nes reikia turėti labai daug stiprybės savyje ir proto, kad galėtum šitaip oriai elgtis. Aš labai didžiuojuosi mumis.
– Dabar kalbate apie tautos sąmoningumą, tačiau ir tada kalbėjote švelniai. Sakėte: „Sovietinė mokykla, švietimo sistema visiškai nemokė būti žmonėmis, kimšdavo informaciją į vargšes galveles. O būti žmonėmis, kaip žmogiškai panaudoti informaciją, jie nemokė. Užtai ir vargšai kareivėliai taip darkosi pas mus atvykę“.
Net ir tokioje situacijoje apie kareivius kalbate su užuojauta ir supratimu – kaltinate sistemą, o ne atskirus žmones.
– Bet suprantate, tai nebuvo vien tik mano nuostata. Jums reikėjo pamatyti, su kokiu susijaudinimu ir su ašaromis akyse mes išklausydavome [kareivius] savo posėdžių salėje. Iš Šiaurės miestelio atėjo pora karininkų – rusų, vienas ir ukrainietis buvo, kuris pasakė, kad „ne, mes nekelsime prieš jus rankos, mes nieko nedarysime“.
Žmogiškumas susitinka su žmogiškumu, bet tam reikia pačiam tą žmogiškumą viduje turėti – tada kaip antena pagauni ir pažadini kito žmogaus žmogiškumą. Tai, kas darėsi su tais vaikais... Juk ten tie kareivėliai buvo 18 metų – sovietai imdavo į kariuomenę 18 metų ir tada mesdavo ir į Afganistaną, ir kitur. Visai neapmokytus.
Nežinau, ar tai teisybė, ar ne, kad juos kažkuo ir pagirdydavo... Gal ir ne. Bet kokiu atveju, pažadindavo pačius bjauriausius agresijos instinktus. Nežinau, kokiomis mantromis, kokiais užkalbėjimais – gal tokiais, kaip Lukašenka dabar priverčia pačius baltarusius tiesiog siaubingai tyčiotis iš savo brolių ir seserų baltarusių. Bet svarbus tas agresijos nebuvimas netgi prieš tuos, kurie iš tikrųjų buvo net didesnės aukos.
Aš, pavyzdžiui, esu nereliginga, bet tos biblinės istorijos, kurios iš tikrųjų yra giliausios žmogiškumo pamokos, mane veikia. Aš per kiekvienas Kūčias, kai visi užmiega, pasižiūriu filmą „Kristaus kančia“. Ir visada toje istorijoje atrandu kažką naujo ir pamokančio.
Įsivaizduokite, ką darytų į laisvę iš narvelio išleista kanarėlė. Ji numirtų. Ji paplazdėtų, paplazdėtų ir numirtų. Kai iš moralinio, fiziologinio gardo, tau atidaro duris, staiga atsidaro langus – va tau laisvė.
Ne viską atleidžiantis suvokimas, bet Kristaus supratimas, kai jis gailėjo tų, kurie jį plaka. Jūs pagalvojote kažkada, kas tai yra? Aš prieš kelerius metus žiūrėdama „Kristaus kančią“ supratau – Viešpatie, jis gi supranta, kad yra realiai nemirtingas. Žmogus yra energijos srautas – pagal fizikos dėsnius niekur tu išnykti negali.
Tas, kuris darko save, žudydamas ir naikindamas kitą, savyje pažadina destrukciją, agresiją ir jis žudo pats save – kaip ežys, kuris išsiverčia adatomis į vidų. O čia tu pakenti – tave pamuš, galų gale užmuš, bet tu lieki savęs neišardęs. Aš suprantu, kad taip nefilosofuoja daugelis žmonių, bet tas jausmas, kad tas, kuris daro blogai, save žudo labiau nei tą, kuriam jis daro bloga, giliai mūsų žmonėse yra. (...)
Mes gi nesame veršių tauta – negali pasakyti, kad lietuviai nuolankūs. Bet tas gilus supratimas, kad blogas žmogus ardo pats save, man atrodo yra giliai sąmonėje. Užtai gali žmonės taip elgtis – taip oriai, su visu supratimu. Jie to tarsi ir neištaria, galbūt ir nepasakytų jums to, ką aš dabar sakau, bet nusiteikimas yra labai giliai humaniškas.
– Beveik visi, budėję Sausio įvykių metu, – tiek suaugę, tiek vaikai išskiria, kad buvo pasiruošę mirti. Jie pasakoja apie akimirkas, kai desantininkai virš jų užsimojo ginklu, bet jie nesitraukė, o kai kurie tik pasidžiaugė, kad vakar buvo išpažinties.
Net ir tie, kurie kalbėjo apie keršto troškimą, kurie prarado savo tėvus, draugus, ramiai sako, kad mirtys nebuvo veltui, jie toliau liko budėti. O užsienio žurnalistai Lietuvą vadino maištinga, užsispyrusia valstybe. Čia toks žmonių pasiryžimas ir lietuviškas užsispyrimas likti ar susitaikymas?
– Susitaikymo nebuvo jokio. Susitaikymas būtų buvęs, jei būtume išsibėgioję visi po savo butus ir laukę, kaip čia pasibaigs tiems, kurie privalo mus ginti – kariuomenei, kitiems... Kadangi tarybiniais metais aš nebuvau niekur išleidžiama – net į Lenkiją, nes jaunystėje ne tą dariau ir kažką ne to šnekėjau, vėliau apkeliavau gal 70 šalių.
Ir ką aš supratau? Nenoriu nieko įžeisti ir nieko pažeminti – čia yra objektyvūs dalykai, bet tautos amžiaus prasme yra kaip ir žmonės. Vieniems daugiau metų, kitiems mažiau. (...) Lietuviai nėra kerštingi ir jie nėra kovingi. Kokia keista mūsų savybė – pas mus gyvena karaimai, pas mus gyvena žydai. Jokia tauta, kuri gyvena tarp lietuvių, nebūna nutautinta. Nė viena tauta, kuri gyveno su rusais, nebuvo nenutautinta.
O mes nei patys nutautėjam, nei kitų nenutautinam. Man atrodo, tai yra tokia branda, kai esi tiesiog gilus. Ir tu nepuoli kovoti vien tik tam, kad tau emocijos sukils. Nėra taip, kad tu paskaičiuoji, ar laimėsi, ar ne – paprasčiausiai prieinama riba, už kurios tu nelaikysi savęs žmogumi, jei leisi su tavimi taip elgtis. (...)
Iš vienos pusės tai nėra kova, nes mes nieko nepuolėme. Net kai mūsų deputatai važinėjo į Maskvą, kai nebuvo pasiekta nepriklausomybė, jie kalbėjo ten žmogiškai ir kalbėjo taip, kad ir Rusijos žmonės suprastų ir pasijaustų taip pat, kaip mes. Tos kalbos yra pamokančios, jos nėra manifestacija, kad mes tuoj jus nuversime. Ne, jos visur yra solidarios, ir sakome Rusijos žmonėms – mes visi patekome į aklavietę ir turime iš jos išeiti.
Todėl manau, kad lietuviai tikrai nekovingi, neagresyvūs. Aš manau, kad šiuolaikinis Vytis yra šviesos karys, kuris be jokio kardo lekia į šviesą kaip šviesi mintis. (...) Tai yra didelė savigarba ir branda. Vidinė tautos branda.
– Kalbate apie tautos brandą. Vaikai, stebėję Sausio 13-osios įvykius pabrėžia, kad per Sausio 13-ąją išmoko mylėti Tėvynę, kadangi iki tol nežinojo, kas ji yra, o SSRS platybių jų vaikystėje taip ir neišmokė pamilti. Jaučiama netgi vaikų kaltė, kad iki šios dienos jie tarsi nežinojo, kas jų tėvynė. Tai yra labai brandūs ir gilūs vaikų svarstymai.
– Kodėl jie turėjo būti kalti? Aš irgi nežinojau – man Leninas labai patiko. Kai mano vyriausiai mergaitei buvo treji metai, atėjau jos pasiimti iš vaikų darželio. Manęs auklėtoja paprašė palaukti, nes švenčia Lenino gimtadienį.
Tas, kuris darko save, žudydamas ir naikindamas kitą, savyje pažadina destrukciją, agresiją ir jis žudo pats save – kaip ežys, kuris išsiverčia adatomis į vidų. O čia tu pakenti – tave pamuš, galų gale užmuš, bet tu lieki savęs neišardęs.
Mes su vyru laukiame – išeina mūsų jaunutė, trejų metų mergaitė, mes klausiame: „Kaip?“ O ji: „Buvo Lenino gimtadienis, atėjo Leninas ir pasakojo apie gyvenimą“. Mes iškritome – trejų metų vaikams darželyje atsiuntė kažkokį partinį žmogų iš vykdomojo komiteto, kuris jiems kažką pasakojo. Bet kadangi Lenino gimtadienis, tai vaikai suprato, kad čia ir yra Leninas. Kai tave zombina nuo tokių mažų dienų...
Mano mama apie laisvą Lietuvą niekada nėra pasakiusi, tik kai buvau suaugusi, pasakė kodėl: „Tavo toks liežuvis ir temperamentas, kad tu būtum kalėjime arba aš kalėjime, o tu psichiatrinėje“. Nes visus, kurie per daug kalba, uždarydavo į beprotnamį. Todėl aš iš viso nežinojau nieko.
Žmonės buvo prigąsdinti ir vežimų, ir Sibiro, todėl sėdėjo ir vaikams nieko nepasakojo. O ta tėvynė buvo tokia išplaukusi. Buvo tokia tarybinė daina: mano adresas ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Tarybų Sąjunga. Tai yra niekas. Aišku, kad niekas negalėjo susivokti ir sąvokos tėvynė nebuvo, nes Tarybų Sąjunga buvo per daug didelė, kad keltų kokius nors šiltus jausmus.
– Bet todėl tokios vaikų mintys atrodo dar brandesnės.
– Bet ar suprantate, kur visa esmė? Žmogus yra gyva būtybė. Jei jis brandus, kaip tautiškai lietuviai yra brandūs, jei gyveni visai uždaroje erdvėje, kur tau nėra informacijos iš aplinkinio pasaulio... Atsimenu, kaip stovėdavome bibliotekoje eilėje, kad paskaitytume Kafką. (...)
Jei tavo smegenų nepagaudavo ta sovietija, tai tu savo fantazijų pasaulyje dalyvaudavai pats sau keldamas tokius klausimus, kokių dabar niekas sau nekelia – ir apie mirtį, būtį, prasmę, nes ta erdvė buvo neužpildyta, buvo informacijos stygius, o tai vertė informaciją gaudyti. Lygiai taip pat buvo tuščia tėvynės vieta – nieko nebuvo ir staiga atsirado. Dabar žmonėms, kurie gimsta ir gyvena Lietuvoje, tai yra savaime suprantama.
O žinote, kada aš tapau tikra lietuvių tautos mylėtoja? Kai išvažiavau į Ameriką. Mane pakvietė visai netyčia – feisbuke paklausė, kodėl aš po Aziją keliauju. Sakiau, kad kitos šalys neįdomios, o Amerika tuo labiau neįdomi ir apskritai – šlamšto šalis. Pradėjome ginčytis, pasirodo, tai buvo lietuviai iš Amerikos. Ir prisiginčijome iki tiek, kad jie mane išprovokavo ir aš ten nulėkiau.
Sausio 13-ąją mes įgijome tėvynę, supratimą, kad ji yra, nes tas suvokimas buvo išplautas.
Tik tada, tai buvo prieš kokius aštuonerius metus, aš supratau, kodėl mano nusistatymas buvo prieš Ameriką. Aš niekad negalvojau apie tai, bet kai pamačiau, kad ten viskas yra lygiai priešingai nei kad aš maniau, supratau, kad viskas buvo įkalta nuo vaikystės – kad Amerikoje juodaodžius karia, kad ten vieni benamiai, kad ten viskas šlamštas, o visos šypsenos – sintetinės.
Kada išlenda tas šlamštas, kai išlenda užkoduota, suinstaliuota programa, tu supranti, kad tai nebuvo tavo nuomonė. Tai buvo suinstaliuota. Gyvenau su lietuvių šeima, o ta šeima kiekvieną šeštadienį mažus, verkiančius vaikus veždavo į už šimto kilometrų esančią lietuvišką mokyklą. O vaikams – penkeri metai.
Aš stebėjausi – kaip šitaip? (...) Tada aš pagalvojau su dideliu gėdos jausmu – Viešpatie, bet aš taip negalėčiau, tingėčiau. Tada supratau, ką reiškia vertinti kažką iš tikrųjų – turi pamatyti per atstumą arba turi būti to neturėjęs, o tik girdėjęs.
Būtent tai mus ištiko Sausio 13-ąją – mes įgijome tėvynę, supratimą, kad ji yra, nes tas suvokimas buvo išplautas. Tie, kurie pripratę prie viso to, įsimylėjimo pajusti negali, nes jie gimė toje meilėje, laisvoje Lietuvoje. O mus ištiko įsimylėjimas. Fantastika. Aišku, tai supranti tik paskui. Bet tie jausmai buvo tada, tik jie buvo neįvardinti.
– Apie savo jausmus ir patyrimus pasakojate labai paprastai, kukliai. Dabar minėjote, kad viskas prasmėmis apauga jau vėliau, o kalbėdama apie Sausio 13-ąją sakote, kad į Aukščiausiąją Tarybą bėgote ne dėl to, kad buvote didvyrė, o dėl to, kad buvote geriau pasiruošusi numirti už tėvynę, o ne iš gėdos.
– (...) Aš jutau didelį kompleksą – visi išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą man atrodė tokie protingi, o aš buvau prisiskaičiusi masę knygų, galvodavau apie prasmes, susitikimų turėjau su žmonėmis. (...) Aš kalbėjau apie gyvenimą, apie tai, kas mane labiausiai jaudina, apie gyvenimo prasmę... (...) Bet man atrodė, kad norėdamas būti Aukščiausioje Taryboje turi būti kažkoks ypatingas, kažką ypatingo suvokti.
O mano lygis buvo toks, kad aš neskyriau SSRS Aukščiausios Tarybos nuo SSRS Vyriausybės. Nes ten ir nebuvo jokio atskiro organo – Aukščiausioji Taryba susitikdavo, pagerdavo savaitėlę vieną kartą per metus ir visi išsiskirstydavo, nes sprendimus priimdavo ne jie.
Ir aš dėl to labai kompleksavau, kad ką nors galiu padaryti ne taip. (...) Visada jutau didelę atsakomybę, kad tik kas nors nepasakytų, kad aš padariau jiems gėdą. (...) Galvojau: „Viešpatie, Viešpatie, kad tik kas neparodytų pirštu ir nepasakytų – na va, išrinkome, ir ką ji mums gero daro?“
Mes namuose neturėjome televizoriaus, tad Sausio 13-osios naktį kaimynai paskambino į duris ir pasakė, kad „ar tu jau ten bėgi, nes tavo Landsbergis jau per televiziją kalba“. Tada staigiai pašokau, dar buvo susistumdymas su vyru prie durų, kad moteriške, turi sėdėti prie vaikų, o čia aš bėgu. (...)
Neturėjome jokios mašinos, o mes Justiniškėse gyvenome. Paskambinau savo draugui, kuris turėjo žiguliuką, ir jis pavežė mane. Tikrai paskata buvo viena, galvojau: „Gal dabar aš jau vėluoju ir jei ateinu, o ten – griuvėsiai sudegę, išsprogdinti. O aš viena gyva. Kur reikėtų sulįsti? Kas patikės tavimi, kad tu bėgai ir nuoširdžiai pavėlavai? Tu lieki išdaviku“.
Man tai buvo labai žmogiškas motyvas. Bet tikrai ne už tėvynę, ne už didvyriškumą – kad tik nepadaryčiau gėdos, kad tik niekas nepasakytų, kad išsirinkome artistę ir šlamštas. Man atrodo, kuo žmogiškesnis tavo motyvas, tuo stipriau jis tave varo. Nes jis turi būti asmeniškas. Aišku, kiekvieno tas asmeniškumas skiriasi – vienas galvoja, kad jo asmeniškumas liečia tik jo gerovę, o kitam tai – kad jo žmonėms būtų gerai gyventi.
– Tikriausiai ne vienam įsiminęs jūsų pasakojimas, kaip parlamente dažėtės, o apie tai paklausus užsienio žurnalistui, atsakėte, kad norite mirti graži – vėliau šia fraze pavadinta ir knyga. Tačiau kartu pabrėžiate – mirti prasmingai yra didelė laimė, o tuo metu bendrą kunigo paskutinį patepimą priėmė visi. Kokia atmosfera tuo metu buvo salėje?
– Kai ateina paskutinė akimirka... Nesakau, kad tai yra religingumas, bet aš tada supratau vieną dalyką. Mane iš esmės jaudino mirties klausimas ir nuo pat mažų dienų, kai hipiavau, mes tarpusavyje labai daug kalbėdavome, kad jei šis žmogaus gyvenimas yra baigtinis, prasmės neturi, ar tu geras žmogus, ar blogas, nes jei viskas baigiasi, turi daryti tai, kas tau malonu.
Čia buvo kūryba, nes reikia turėti labai daug stiprybės savyje ir proto, kad galėtum šitaip oriai elgtis. Aš labai didžiuojuosi mumis
Bet supratau labai paprastą dalyką – negali žinoti, kaip ten yra iš tikrųjų. Bet jei čia gyvensi taip, tarsi tęstinumas yra, tu nieko neprarasi, net jei jo nėra. Bet jei jis yra, gyvendamas dorai ir padoriai laimėsi. O jei tu gyveni kaip šliužas, o ten išleki kaip elektra, lieki laisvas nuo savo perdegusios lemputės, bet niekas nesibaigia, ką tau dabar daryti?
Užtai supratau, kad tai ne apeigos ir ne religijos reikalas, tai yra savęs pakėlimas virš buitinio, fiziologinio savęs supratimo. Man atrodo, intuityviai tai buvo visuose žmonėse, nes visi, nesvarbu, kokius žaidimus jie žaisdavo – komunistinius, dar kokius nors... Bet kai ta akimirka ateina, kai žinai, kad neišsisuksi ir ji paskutinė, vis dėlto įsijungia patys aukščiausi žmogaus sąmonės lygiai.
Aišku, yra žmonių, kuriuos ištinka isterija ir jie kaip tik pavirsta žvėrimis. Bet mūsų salėje tokių nebuvo – visi labai iškilmingai priėmė tą akimirką, kad ji yra paskutinė, o kitos nebus.
O dėl dažymosi – visą gyvenimą turėjau kompleksą, kad mano veidas kaip Kasperio – nėra antakių ir blakstienų. (...) Aš nuo kokių 16 metų niekada neišeidavau į gatvę nepasidažiusi, nes man būdavo gėda dėl savo veido. O tą naktį laiko juk nebuvo, tai aš kosmetinę pastvėriau ir tada salėje sėdėjau ir sau dažiausi. (...)
Mano tokia keista psichika – tuo metu manęs niekas nejaudina. Išgirdus, kad žuvo vaikas, – pirma informacija apie Loretą buvo tai, kad žuvo buvo 13 metų mergaitė – staiga tas kinas pasibaigė. Iki tol viskas atrodė kaip dramoje, kaip kine. Sulig tuo pranešimu, kad yra pirma auka, tas kinas pasibaigė – viskas yra realybė.
Tada prisiminiau savo du vaikus gulinčius Justiniškėse, neaišku, ar gyvus, ar ne, nes gal ir per juos tie tankai ėjo. Bet visai ramiai išgirdau, kaip už mano nugaros Česlovas Juršėnas kalba su tuo nuskilusiu nuo Komunistų partijos skyriaus pirmininku. (...) Kai Juršėnas baigė kalbėti, sakau: „Prašau duoti jo telefono numerį“. (...)
Paskambinau jam, jis pradėjo aiškinti, kad „tavo Landsbergis padarė perversmą, kad mano žmonės tau pasakys, kas čia kaltas iš tikrųjų, kad Landsbergis skrenda į Ameriką“. O aš buvau ką tik išėjusi iš Landsbergio kabineto.
Aš jam šaltai pasakiau, blogai, kad taip pasakiau, bet taip ramiai: „Aš tau linkiu, kad tavo vaikai visada, iki pat tavo mirties, net kai gulėsi grabe, matytų kraujo dėmę ant tavo kaktos, kad niekada neužmirštų, kas tu toks esi“. Ramiai tai pasakiau, be jokio jaudulio, ramiai sau dažiausi. (...)
Bet suvokimas viso to, kas įvyko, man atėjo po trijų mėnesių. Nuėjau kažko pasiskolinti pas kaimynę, o ten buvo įjungtas televizorius. Transliavo tą pačią kalbą, kuria mus Landsbergis kvietė Sausio 13-osios naktį. Tada įvyko tai, kas niekada gyvenime nei prieš tai, nei po to nėra įvykę. (...)
Staiga matau, kaip mano rankos pradeda kratytis – galite įsivaizduoti? Tavo kūnas kratosi atskirai nuo tavęs. Mane ištiko keista isterija. Po trijų mėnesių. Vėliau pradėjau domėtis psichologija, skaityti knygas – kai kurie žmonės reaguoja iš karto, verkia, o kai kuriems viskas užsidaro.
– Tikriausiai ne vienas prisimena jūsų žodžius apie tai, kad laisvė yra baisus dalykas, jeigu nežinai, ką su ja daryti. Bet tiems, kas šių jūsų žodžių nėra girdėję – ką jie reiškia?
– Paauglys galvoja: „O, kad aš būčiau laisvas, kad tėvai man nepasakotų, kiek turiu pamokų ruošti, ką turiu daryti, tai aš lėkčiau ir lėkčiau per gyvenimą“. Ir kai tik jis išsiveržia iš tėvų namų, pamato, kad jokio lėkimo nėra. Yra tik atsakomybė, atsakomybė, atsakomybė... (...)
Laisvė yra tuščias žodis, laisvė yra kaip balionas – kuo jį pripildai, tas jame ir yra.
Laisvė, kad daryk, ką nori, o tu nesupranti, ką tau reikia daryti. Ypač, kai tave paleido iš aklinai uždaro tvarto. Įsivaizduokite, ką darytų į laisvę iš narvelio išleista kanarėlė. Ji numirtų. Ji paplazdėtų, paplazdėtų ir numirtų.
50 metų – paskaičiuokite, kiek kartų, laikytų uždarame garde, kur visi filmai iškarpomi. Kalba eina ne apie sekso scenas, o apie supratimą, kas yra žmogus. Visada teigiama, kad geras žmogus – ne profesija. Tai kas tada yra profesija? Geras žmogus nepavogs, nesukorumpuos, nenusikals. Geras – tai labai stiprus. O žinote, kaip buvo tarybų valdžioje? „Geras“ ir „durnas“ yra sinonimai.
Iš tokio moralinio, fiziologinio gardo, kai net niekur išvažiuoti negalėjai, kai tau atidaro duris, staiga atsidaro langus – va tau laisvė. Ir ką tu matai? Tu matai savo juodas panages, tu matai savo niekada nesišypsantį veidą... (...)
Užtai ta laisvė, jei nežinai, kur ją dėti, tau gali virsti akmeniu po kaklu. Nes nori, kad už tave būtų kas nors atsakingas – valdžia, dar kas nors už tave viską padarytų, o tu sakytum: „Ne, ne, ne. Ne taip padarei“. Arba laisvė gali virsti pasileidimu. Bet tas pasileidimas trumpalaikis, jei neturi lėšų, iš ko labai pasileisti.
– Dabar, praėjus 30 metų – o mes, ar žinojome, ką daryti su laisve? Mokame ją saugoti, branginti?
– O kas mus mokė? Ar daug žmonių dabar naudojasi laisve? Aš žiūriu, kaip siautėja žmonės feisbukuose aptarinėdami žmones, politikus. Laisvė malti liežuviu. Man atrodo, kad kartais visą savo emociją žmonės išnaudoja tokiam laisvam emocijų paleidimui. Bet ar tai laisvė, aš nežinau.
Laisvė yra tobulėti, laisvė yra padaryti pasaulį geresnį. Kiekvienas savotiškai supranta laisvę, bet aš suprantu, kad laisvė yra labai didelė našta, tai yra didesnis išbandymas nei pinigai ar valdžia. Kai yra pinigai, tai aišku, kad gali stogą nunešti. O kas ta laisvė?
Dabar gyvename tokiu laiku, kai sakome žodžius „laisvė“, „sėkmė“, „meilė“, bet jų turinio mes sau nepasisakome. (...) Yra tiek daug to politkorektiškumu vadinamo melo ir veidmainystės, dėl to, kad žmonija nežino, kaip naudotis laisve. (...) Kaip mes ta laisve naudojamės? Visko turėti, turėti, turėti... (...)
Laisvė yra baisi sąvoka ir vieno asmens prasme, nes tada jis savo laisvę pradeda naudoti, kad reikštų pretenzijas kitiems. Nėra atskiro žmogaus – jei mes savęs nematome kaip mažo skruzdėliuko skruzdėlyne... Mes esame niekas vieni be kitų. (...)
Neseniai išgirdau mintį, kad galvoti yra labai nedidelio skaičiaus žmonių savybė. Ir tai nepriklauso nuo jokio talento, nuo genialumo. Nes daugelis tik kartoja ir kartoja išgirstus žodžius. Bet jei mes po tais žodžiais sudėtume prasmes...
Aš bendrauju tik su jaunais žmonėmis – jie yra fantastiški, iki tokių gelmių prisikasa. Bet iš kitos pusės jau ir juos reikia mokyti. Nes dažniausi seminarai, kuriuos jiems ruošia, yra seminarai apie sėkmę. Tada aš kaifuoju – pėsčia bėgu ir pirmas mano klausimas būna, kas yra sėkmė. Sako: „Taigi viskas savaime aišku“. O kas savaime aišku?
Jei labai daug, gerai mokaisi ir gauni gerą pažymį – tai sėkmė? Ne, tu jį užsidirbai. O jei daug dirbi, patinka tavo darbas, gauni didelę algą – tai sėkmė? Ne, tu užsidirbai. O jei gėrei du mėnesius bambalį po bambalio ir tada keturpėsčias grįžti namo, nukrenti veidu į šuns š, o ten dešimt karatų ant to š kabo? Tai yra sėkmė. Sėkmė yra tai, ką tu gauni veltui. (...)
Jei tavo laimė ir sėkmė priklauso nuo ko nors kito, o ne nuo tavęs... Tu kitų žmonių negali reguliuoti. Gal čia ir yra laisvė, kai turi pakankamai laisvo laiko, kai tavo mintis gali kabinti esminius dalykus ir tolimus horizontus, o ne tik panosėje žiūrėti, kaip tenkinti tavo fiziologinį poreikį.
Man atrodo, kad lietuviai visą laiką, nors maža valstybė, bet gyveno platesniame horizonte. Todėl tokie brandūs jie ir sutiko tuos įvykius. (...) Laisvė yra tuščias žodis, laisvė yra kaip balionas – kuo jį pripildai, tas jame ir yra.
Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtą projektą galite rasti čia.
