Ši istorija yra mažai žinoma, tačiau ji labai tinka apmąstymams, kaip kartais maži įvykiai, nereikšmingi veikėjai (nuo kada beždžionė didelius istorinius įvykius lėmė?) pakreipia didžiąją istorijos vagą. Į praeitį mes linkime žiūrėti kaip ir loginių priežasčių grandinę, tačiau pamirštame, kad ne mažesnį vaidmenį vaidina ir atsitiktinumas.
Kas būtų, jei Vytautas Didysis būtų žuvęs 1399 metais?
Kas būtų, jei Vytautas Didysis būtų žuvęs 1399 m.? Pasvarstykime, ar tokiu atveju jis užimtų garbingą vietą mūsų istorinėje atmintyje ir ar tiek daug tėvų savo vaikams duotų Vytauto vardą? Ką apie Vytautą rašytų mūsų vadovėliai?
„Vytautas turbūt būtų išlikęs kaip vienas iš neramių, energingų valdovų, kuris vis dėlto ganėtinai sėkmingai kovėsi dėl savo vietos po saule. Švitrigaila buvo sėkmingesnis atvejis po labai nesėkmingo jo vyresnio brolio Butauto Henriko, kuris pabėgo į Ordiną ir į Lietuvą daugiau nebegrįžo. Deja, kartais likimas nulemia tam tikrus dalykus“, – pasakojo Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas.
Tad štai apie likimą ar atsitiktinumą Vytauto gyvenime mes ir pakalbėsime. 1399-ieji – tai metai, kurie galėjo Vytautui būti lemtingi. Jis tada net du kartus buvo labai arti mirties. Pirmą kartą tai galėjo nutikti prie Vorsklos, kur jis pralaimėjo mūšį totoriams, ir jei jis tada būtų žuvęs, kokį Vytautą atmintume šiandien?
Tikrai laimingas atsitiktinumas lėmė, kad jis išliko gyvas po pralaimėto Vorsklos mūšio. Tad jei Vytautas būtų padėjęs galvą prie Vorsklos, šiandien ji būtų ne Vytautas Didysis, bet vienas iš daugelio Lietuvą valdžiusių kunigaikščių, kurie puikiai kovojo dėl savo valdžios, bet daug ko gero Lietuvai taip ir nenuveikė. „Jeigu jis būtų žuvęs Vorskloje, Vytauto Didžiojo įvaizdžio Lietuvos istorijoje mes tikrai neturėtume“, – įsitikinęs R. Petrauskas.
Kai jau išsiaiškinome apie Vorsklos mūšį, eikime prie antrojo atvejo, kai 1399 m. Vytautas Didysis galėjo žūti. Lietuvos miškuose ir giriose galima sutikti ir vilką, ir lapę, ir kiškį. Anksčiau buvo galima pamatyti netgi taurą, tačiau kada Lietuvoje atsirado tokie egzotiniai gyvūnai, tokie kaip beždžionės? Tai pirmoji paslaptis. Be to, ar jūs žinojote, kad ne kas kitas, o beždžionė išgelbėjo gyvybę ne kam kitam, o Vytautui Didžiajam. Kaip tai nutiko?
Kada lietuviai pirmą kartą pamatė beždžionę?
Pirmas klausimas – kada gi lietuviai sužinojo, jog pasaulyje gyvena toks gyvūnas kaip beždžionė? Livonijos eiliuotoje kronikoje yra aprašyta, kaip Treniota atėjo pas Mindaugą ir jį įkalbinėjo atsisakyti krikščionybės bei kariauti su kalavijuočiais. Jo žmona Morta savo vyrą atkalbinėjo, o Treniotą išvadino beždžione.
Štai ir iškyla klausimas – iš kur Morta galėjo žinoti, kad pasaulyje toks padaras egzistuoja? Juk Lietuvos miškuose XIII a. po medžius beždžionės nesikarstė.
Galimos trys hipotezės. Pirmoji – Mortai beždžionę kas nors padovanojo, atvežęs iš tolimų kraštų. Archeologiniai radiniai rodo, kad lietuviai palaikė prekybinius santykius su tolimais kraštais, tad teoriškai tai galėjo nutikti. Aišku, išlieka klausimas, kaip ta beždžionė buvo atgabenta ir kaip ji išgyvendavo šaltas lietuviškas žiemas. Ir čia iškyla klausimas, ar beždžionės galėjo išgyventi viduramžių Lietuvoje?
„Tikrai buvo įmanoma, nes, ko gero, laikė dvare, uždaroje patalpoje, kur buvo šilčiau nei lauke. Šitoms beždžionėlėms reikia, kad būtų bent kambario temperatūra ir aukščiau, jos mėgsta šilumą. Turbūt ją vedžiodavo už pavadėlio, ji būdavo prie žmogaus“, – pasakoja zooparko Vilniuje vyriausiojo zoologė Silvija Nariūnaitė.
Antra hipotezė – Morta matė ne pačią beždžionę, bet jos paveiksliuką knygoje. Tokiu atveju Morta turėjo mokėti skaityti ir turėti knygų. Istoriniai šaltiniai nepaliko jokių užuominų apie tai, ar mokėjo skaityti Morta. Tiesa, yra viena užuomina, kad Lietuvos kunigaikščių vaikus auklėdavo krikščionės auklės.
Gal tai būdavo pagrobtos vergės, o gal savanoriškai sutikdavo atvykti į tolimus kraštus, gal kai kurios mokėjo skaityti ir to išmokydavo lietuviukus bei lietuvaites, o Morta neabejotinai buvo kilusi iš kilmingos ir galingos giminės, tad tokią auklę galėjo turėti.
Ir trečioji hipotezė – „beždžionę“ į Mortos lūpas įdėjo pats metraštininkas, kuris neabejotinai buvo išsilavinęs, o viduramžiais beždžionė buvo klastingumo bei suktumo simbolis. Todėl taip įvardinti Treniotą, kuris įkalbinėjo pulti vokiečius, metraštininkui labai tiko.
R. Petrauskas irgi laikosi šios versijos: „Manau, kad kronikininkas gana teisingai atspindėdamas nuotaikas Mindaugo dvare, Mindaugo ir Mortos santykius, vis dėlto žodį „beždžionė“ į Mortos lūpas įdėjo dirbtinai. Veikiausiai vokiečių kalboje jau tada tai buvo negatyvus žodis ir jis buvo pritaikytas. Taip dažnai pasitaikydavo kronistikoje“.
Lemtingas momentas – beždžionė išgelbsti Vytautui ir jo žmonai gyvybę
Bet ar XIII a. beždžionės pasiekė Lietuvą, mes negalime pasakyti, tačiau jau praėjus 100 m. lietuviai tikrai žinojo, kad pasaulyje yra toks padaras, kaip beždžionė. Ir ne tik žinojo, bet ir matė gyvą, ir čia yra dar vienas detektyvas.
Istorija nutiko 1399 m. Gardine. Tuo metu ten viešėjo mūsų didysis kunigaikštis Vytautas kartu su savo žmona Ona. Naktį, kaip ir pridera, jie miegojo savo kambaryje, ir nelauktai Gardino pilyje kilo gaisras. Tikriausiai Vytautas ir jo žmona būtų uždusę arba sudegę tame gaisre, tačiau juos išgelbėjo būtent beždžionė, kuri pakėlė iš miego ir taip viskas laimingai baigėsi. Vytautas Didysis išliko valdovu ir 1410 m. laimėjo Žalgirio mūšį.
Šią istoriją aprašo Jonas Posilgietis savo kronikoje, tačiau nebūkime patiklūs – gal Posilgietis yra nepatikimas šaltinis, gal jis išsigalvojo šią istoriją?
Vilniaus universiteto rektorius, puikus Lietuvos viduramžių istorijos žinovas prof. Petrauskas tam prieštarauja: „J. Posilgietis yra patikimas Ordino kronikininkas, įvykių liudytojas. Ordinas atidžiai juos sekė, paprastai kronikininkai neišgalvodavo tokių istorijų, siužeto iš piršto neišlauždavo“.
Beje, ir zoologai neatmeta tokios tikimybės. Tai visiškai įtikinamas įvykis.
„Tikrai tikiu, kad galėjo išgelbėti, nes jos labai garsiai rėkia – toks aliarmas, kad bet kas atsibustų. Jos yra jautrios ir smalsios: ar garsas kitoks, ar kvapas, ar vaizdas, jos iš karto duoda specialų garsą, kad visi aplinkui žinotų – reikia bėgti ar slėptis. Vytautą Didįjį turbūt tikrai išgelbėjo garsus beždžionės rėkimas“, –pasakojo zoologė Silvija Nariūnaitė.
Platesnio istorinio konteksto žinojimas taip pat leidžia manyti, kad tikrai beždžionė išgelbėjo Vytautui ir jo žmonai Onai gyvybę. Mūsų platumose pas kilmingus ir turtingus valdovus būdavo ir beždžionių, ir ne tik jų.
„Marienburgo pilyje Ordino sąskaitų knygose parašyta: šiek tiek pataisyti interjerą, kurį apgadino didžiojo magistro beždžionė. Didysis magistras Vytautui dovanojo liūtą, tiesa, nežinome jo likimo, ir beždžionę tikrai galėjo padovanoti. Vytautas, kaip ir kiti to meto valdovai, turėjo savo žvėryną. Rinkti egzotiškus gyvūnus, žmones buvo madinga. Manau, kad tai patikimas liudijimas – Vytauto žvėryne tarp visų kitų ne tiek daug žinomų gyvūnų galėjo būti ir beždžionė“, – dėstė R. Petrauskas.
Tai štai tokia istorija, kurioje svarbų vaidmenį suvaidino ne kas kitas, o beždžionė.
Laida „Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 15.45 val. per LRT TELEVIZIJĄ.
