Lietuvoje

2020.09.27 18:08

Ne tik Žalgiris: karybos istorikas apie mūšius, galėjusius pakeisti istorijos kryptį, ir nepažintus Lietuvos karo genijus

Aurimas Švedas, LRT RADIJO laida „Istoriko teritorija“, LRT.lt2020.09.27 18:08

Žalgirio mūšis – daugumai geriausiai žinomas ir šlovingiausiu laikomas epizodas Lietuvos karybos istorijoje, tačiau greta jo rastume ir daugiau mūšių, kurie verti ištisų puslapių vadovėliuose, sako dr. Deividas Šlekys. Karybos ir tarptautinių santykių istorikas, politologas nesunkiai išvardija ir tris mūšius, kurie geriausiai atspindi Vakarų civilizacijos raidą, tačiau yra įsitikinęs: karus galima ir reikia matyti ne tik kaip mūšį po mūšio, o kaip kultūros formą.


Vieno žymiausių karo teoretikų Carlo von Clausewitzo ištara, kad karas yra politikos tąsa, tik kitomis priemonėmis, yra plačiai prigijusi svarstymuose apie karo prigimtį ir istoriją Vakaruose. LRT RADIJO laidos „Istoriko teritorija“ svečias D. Šlekys sako, kad tokiam instrumentiniam karo supratimui – kaip kontroliuojamo, priklausomo, esančio politikos išvestine – priešingas yra egzistencinis karo interpretavimas, „kai karas yra kažkas daugiau negu vien tik mūšis, vien tik kariavimas, nes jis turi kultūrinį, politinį, tapatybinį momentą“.

„Man įstrigęs kolegų istorikų iš Klaipėdos atliktas tyrimas apie Pirmojo pasaulinio karo suvokimą tarpukario Lietuvoje. Ten yra cituojamas mokytojas berods iš Alytaus, 1938 metais. Jis sako: aš suprantu, kad karas yra tragiškas dalykas, bet jeigu ne jis, nebūtų Lietuvos“, – laidoje sakė D. Šlekys.

Tačiau karą šių laikų tyrinėtojai mato ir kaip taikos meto fenomeną, jie kalba apie karą kaip kultūrą, o tam geriau suvokti D. Šlekys primena „militarizmo“ sąvoką.

„Tai yra tam tikra kultūrinė būklė, kai žmonės šlovina karą ir tada stato paminklus, kuria muziką, filmus, rašo knygas, naudoja karinę terminologiją ir iš principo sako, kad karas yra geras dalykas. (...) Šiais laikais militarizmas gal kiek kitaip suprantamas, bet gerai žinome prūsiškąjį militarizmą ir čia, sakyčiau, tikrai galime matyti karo kaip kultūros būklę“, – sako istorikas ir politologas, šalia prūsiškojo matantis ir dar du militarizmo tipus – rusiškąjį, kuriam būdingas patosas ir demonstratyvumas bei prancūziškąjį-amerikietiškąjį, kuris sugyvena su demokratiniu valstybės valdymu.

Mūšis – tik vienas iš karo formatų, sako D. Šlekys, vis dėlto neginčytina, jog mūšiai pakreipė tiek tautų, tiek civilizacijų likimus. Paklaustas apie, jo manymu, tris svarbiausius Vakarų istorijoje, pašnekovas vardija.

„Austerlicas 1805 m. gruodį – įspūdingas mūšis taktine, operacine prasme, strategiškai Napoleonas užbaigė savo vadinamąją Ulmo operaciją, sutriuškinęs austrus ir rusus“, – sako D. Šlekys.

Didžioji dalis karininkijos Vakaruose ir Lietuvoje mokosi iš Napoleono karybos principų, teigia jis – kaip sėkmingai manevruoti, išsklaidyti priešo pajėgas bei lemiamu metu ir vietoje užpulti.

„Austerlicas yra įspūdingas karių moralės parengimu. Įsivaizduokite – Napoleono dešinysis sparnas yra visiškai neapgintas, jis įvilioja rusus, nes žino, kad maršalas Davou atžygiuoja nuo Vienos, kuris per pusantros paros nužygiuoja apie 100 kilometrų, jo kariai atvykę iškart stoja į kontaktą, rusus „prigauna“ ir mūšis verčiasi Napoleono naudai. Nes jis žinojo, kad jo kariai ateis, karininkai nepaves, kad jie žino jo pagrindinę idėją, kada turi ateiti ir kad jie iškart eis į kovą“, – aiškina D. Šlekys.

Antrasis epochinis mūšis – 1916 m. Pirmojo pasaulinio karo vakarų fronte vykęs Somos susidūrimas, kuriame britų ir prancūzų pajėgos liepos-lapkričio mėnesiais kovojo su vokiečiais.

„Manau, kad Somos mūšis parodė, kad karas nebėra vien tik mūšis. Kai per vieną valandą britai prarado 20 tūkst. karių, o per visą dieną prarado 57 tūkst. karių – sužeistų ir nukautų, supranti, kad reikia mobilizuotis visiems – vaikams, vyrams, moterims, gaminti ginkluotei valstybė nacionalizuoja fabrikus. Galima naudoti „totalaus karo“ terminą, kad ir nėra jis iki galo istoriškai korektiškas“, – mūšio išskirtinumą paaiškino istorikas.

Trečiuoju ir naujausiu kariniu susidūrimu, kurį verta išskirti, D. Šlekys laiko Persijos įlankos karinę operaciją, surengtą po to, kai Irakas įsiveržė į kaimyninį Kuveitą. Į karo veiksmus 1990-1991 m. sandūroje įsitraukė 35 šalių koalicija, vadovaujama ir dominuojama Jungtinių Valstijų.

„Persijos įlankos karas buvo pirmasis labai kompiuterizuotas, su aukštosiomis technologijomis, dronais, tikslaus pataikymo ginklais. Jis taip pat buvo pirmas karas, kurį galima buvo stebėti tiesioginėse transliacijose per CNN“, – naują etapą karybos istorijoje įvardijo D. Šlekys.

Kautynėse Ukrainoje sprendėsi ir Lietuvos likimas

Paklaustas apie mūšį, kuris galėjo kita vaga pakreipti Lietuvos istoriją, D. Šlekys tokį mato 1709 m. Tų metų liepą Poltavoje susidūrus rusų ir švedų kariuomenėms, pastaroji buvo sutriuškinta. Švedija, pastarąjį šimtmetį buvusi tarp galingiausių ir įtakingiausių regiono ir visos Europos šalių, turėto statuso nebeatgaus, nors karas su Rusija dar tęsėsi dešimtmetį po Poltavos.

„Jeigu Petras I nebūtų laimėjęs šio mūšio, Lietuva ir ATR turbūt taptų marionetine struktūra, tik jau nebe rusų, o švedų naudojama, bet švedai visgi nebuvo, man atrodo, nebuvo tokie civilizacine prasme drastiški“, – apie alternatyviąją istoriją svarstė D. Šlekys.

„Poltavos mūšis yra epochinis, kuris Rusiją paverčia didžiąja valstybe ir Vakarai, šiuo atveju – Prancūzija ir Liudvikas XIV supranta, kad su šituo žmogumi ir valstybe reikia skaitytis. Švedija dingsta, jos teritorijos išbarstomos (...) ir, sakyčiau, dingsta išorinė atsvara, kuri leido Lietuvai balansuoti – Maskva, Stokholmas, kažkiek Viena. Dabar švedai yra visiškai „išimti“. Žinome, kad po to seka „nebylusis Seimas“ ir 18-ame amžiuje mes nutylame iki padalijimų, po to bandome kapstytis. Todėl man Poltava yra momentas, kuris tikrai būtų pakreipęs Lietuvos istoriją kitaip“, – aiškino istorikas.

Lietuvos istorijoje būta ne tik svarbių mūšių, tačiau ir išsiskiriančių karvedžių. Tiesa, ne visi jie yra žinomi taip gerai kaip Jonas Karolis Chodkevičius. Jį, Salaspilio ir Chotyno mūšių nugalėtoją, D. Šlekys taip pat priskiria prie talentingiausių karo vadų Lietuvos istorijos metraščiuose.

„Nėra abejonės, kad jis suprato, kaip su mažais resursais – kariniais, technologiniai, labai dažnai ir menka politine valia iš valdovo, susiskaldymu tarp didikų, pasiekti tikrai įspūdingas karines pergales“, – sakė pašnekovas.

Mažiau žinomas, tačiau taip pat, D. Šlekio manymu, išskiriantis buvo Kristupas Radvila Jaunasis.

„Mes žinome jo tėvą Kristupą Radvilą Perkūną, žinome jo sūnų Jonušą dėl Kėdainių unijos. Tai yra žmogus, kuris turėjo ginti Livoniją, deja, prarado Švedijos karaliui Gustavui Adolfui II, bet turime atsiminti, kad šis karalius buvo tikras karo genijus ir Radvila sugeba prieš jį ilgai kariauti. Dar išskiriu Kristupą Radvilą Jaunąjį todėl, kad jis turėjo labai gerą karybos tendencijų suvokimą. (...) Jis yra parašęs traktatą, kaip reikėtų daryti karinę reformą, kokios kariuomenės, karo akademijos, laivyno reikia. Ir vėliau tapęs karaliumi Vladislovas Vaza daug daro pagal tai, ką siūlė šis Radvila“, – sakė D. Šlekys.

Naujausių laikų istorijoje pašnekovas siūlo nepamiršti ne tik partizaninės rezistencijos laikotarpio, tačiau ir kovų dėl nepriklausomybės 1918-1920 m. Šių metų lapkritį kaip tik bus minimos vieno žymiausių šio periodo susidūrimų – Giedraičių-Širvintų mūšio – metinės. Laikotarpis svarbus ne tik kaip karų istorijos puslapis, tačiau ir valstybės ir visuomenės konsolidacijos metas.

„Jeigu kalbame apie tai, kaip priešinomės praradę valstybingumą (per Rezistencijos kovas – red. past.), šitos kovos jį iš esmės įtvirtino. Tose kovose aš matau ne mažesnį žmonių pasiryžimą, nes gyvenantys kažkas Vilkaviškyje, kažkas prie Kauno, kažkas mano gimtojoje Tauragėje, nusprendė ginti Lietuvą, kurios idėja dar iki galo nėra išgryninta, tik sukurta intelektualų. Ir realiai tose kovose jie pažįsta kitų Lietuvos kraštų žmones, nes kažkas kalba dzūkiškai, kažkas suvalkietiškai, kažkas žemaitiškai ir iš viso to jie išeina lietuviais.

Ir netgi grynąja karine prasme yra kuo didžiuotis – Teodoro Balno Širvintų operacija yra įspūdingas to paties manevrinio kariavimo pavyzdys, kurį būtinai reikia dėstyti mūsų kariūnams ir rodyti, kaip su mažais resursais gali pasiekti norimą efektą. (...) Rezistentai kovojo už prarastą valstybę, bet užmirštame tuos, kurie tą valstybę sukūrė, irgi ginklu. Jeigu žiūrėsime į viešą erdvę, Nepriklausomybės kovoms nors yra skiriama dėmesio, bet tikrai ne tiek, kiek Rezistencijai. Ir tai, manau, kiek neteisinga“, – kalbėjo D. Šlekys.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Istoriko teritorija“ įraše.

Populiariausi

Koronavirusas Lietuvoje

Lietuvoje

2020.10.23 11:08

Rekordinis COVID-19 susirgimų skaičius: infekcija – vėl Ukmergės gydymo įstaigoje, liepsnoja nemažai ligoninių, mokyklų per parą – 442 atvejai, viena mirtis; Vilniaus apskrityje – situacija karščiausia; atnaujinta 11.42

10