Lietuvoje

2020.08.28 05:30

Druskininkų istorijos vingiai: karvės atradėjos ir Pilsudskio romanas su nudistų parko įkūrėja

Gytis Pankūnas, LRT.lt2020.08.28 05:30

Druskininkai yra žymūs ne tik mineraliniu vandeniu, gydomuoju purvu, bet ir unikalia siurprizų, netikėtumų kupina istorija. Tiesa, nori to ar ne, miesto, kurį žydai vadino „apgyvendintu mišku“, praeities įvykiai sukasi būtent aplink gydyklas. Į jas žmonės plūsdavo ne tik stiprinti sveikatos ir gydytis, bet ir pasilinksminti, patirti nuotykių, nerti į kurortinių romanų įkarštį.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

„Druskininkai visada didžiavosi trimis gamtoje esančiais stebuklais: mineraliniu vandeniu, gydomuoju purvu ir tyru oru. Miestas yra apsuptas miškų. Žydai Druskininkus 19 amžiuje vadino „apgyvendintu mišku“, – LRT.lt pasakojo gide kurorte dirbanti Birutė Matusevičienė, geriau žinoma kūrybiniu slapyvardžiu Plepi Ponia Druskininkuose.

Vis dėlto, kaip teigė B. Matusevičienė, būtina prisiminti, kas pastebėjo, kad Druskininkų apylinkėse esantys šaltiniai turi gydomųjų galių.

„Karvės yra laikomos mineralinių vandenų atradėjomis“, – netikėtai pareiškė gidė.

Piemenys, ganydami karves, atkreipė dėmesį, kad šios iš kai kurių šaltinių vandenį geria godžiau negu iš kitų, o, kaip primena B. Matusevičienė, gyvuliai mėgsta sūrų vandenį.

„Galiausiai piemenėliai, atginę bandą prie Nemuno, patys eidavo gerti vandens iš tų šaltinių, kuriuos buvo pamėgusios karvės. Jie pastebėjo, kad žaizdos ant kojų, jas pamerkus į sūrų vandenį, užgyja greičiau“, – kalbėjo moteris.

18 amžiuje Druskininkai ėmė garsėti ir apylinkėse dirbančiais savamoksliais gydytojais, žolininkais. Vienas tokių – Pranas Sūrutis. Apie jį rašė istorikas Teodoras Narbutas, kuris pats mineraliniu vandeniu gydėsi Druskininkuose.

„T. Narbutas rašė, kad tris vasaras pasigydė pas P. Sūrutį ir kaip jaunas, žvalus, pametęs lazdas, grįžo į Vilnių tęsti istoriko darbo. Tuomet jam buvo 44-eri“, – pasakojo B. Matusevičienė.

Šiuo metu Druskininkų gydyklose naudojamas mineralinis vanduo „Sūrutis“ pavadintas šio savamokslio gydytojo garbei.

Caro gydyklos, išgarsėjusios visoje Europoje

Kada įkurtas Druskininkų miestas? Pasak gidės B. Matusevičienės, anksčiau manyta, kad 1837-aisiais, kai Rusijos caras Nikolajus I kurortui suteikė 25 tūkst. sidabro rublių kreditą 26 metams. Tačiau vėliau apsistota ties 1794-aisiais.

„Paskutinis Lietuvos kunigaikštis, Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis 1794 metais pasirašė dekretą, skelbiantį šią vietą gydomąja vietove“, – apie Druskininkų įkūrimo datą kalbėjo gidė.

Pasak jos, nors 19 amžiuje Druskininkams, kurie tuo metu buvo vadinami „įstaiga prie mineralinių vandenų“, suteikto kredito data netapo miesto įkūrimo data, ji vis tiek labai svarbi miesto istorijai. Būtent 19-o amžiaus pradžioje Druskininkuose buvo įkurtos caro gydyklos.

„Tikėtina, kad gavus tą kreditą pastatytos pirmosios gydyklos, kuriose buvo tik 14 vonių. Pastatas buvo medinis, mineralinis vanduo buvo šildomas ant laužų, vėliau parūpintas ir varinis katilas“, – pasakojo B. Matusevičienė.

Anot jos, nors Druskininkuose iki tol ant Ratnyčėlės upės kranto veikė privačios gydyklos, caro gydyklos žmones, ypač pasiturinčius, traukė labiausiai. Vis dėlto, kaip pasakojo gidė, gydyklos ne kartą degė, buvo perstatomos. Galiausiai, praėjus 26 metams, Nikolajaus I Druskininkams suteiktas kreditas nebuvo grąžintas ir miestas parduotas pulkininkui Konstantinui Štrandmanui.

„19 amžiaus pabaigoje pastatomos naujos mūrinės 150 vietų gydyklos, kurios išgarsėja visoje Europoje“, – kalbėjo B. Matusevičienė.

Anot gidės, šiose gydyklose buvo teikiamos įvairios paslaugos, tačiau populiariausios – gydymas mineraliniu vandeniu (vonios) ir purvu.

„Miegaliams vonios buvo brangesnės. Vonių paslaugos veikdavo nuo šeštos ryto ir būdavo pigesnės, o vėliau dieną, vakare paslaugos brangdavo“, – atkreipė dėmesį gidė.

Pasak B. Matusevičienės, Druskininkai 19 amžiuje ir 20 amžiaus pradžioje tapo svarbiausiu kurortu Rusijos imperijoje.

„Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Druskininkuose, reklaminiais duomenimis, gydėsi net 9 procentai poilsiavusių, besigydžiusių žmonių carinės Rusijos teritorijoje“, – apie caro gydyklų aukso amžių kalbėjo B. Matusevičienė.

Šiuo metu buvusių senųjų caro gydyklų patalpose įsikūręs viešbutis. Jame teikiamos ir sveikatinimo paslaugos. Viešbučio interjere iki šiol galima išvysti 19 amžiaus architektūros detalių.

Nudistų parkas ir jos įkūrėjos romanas su Lenkijos maršalu

Kaip pasakojo B. Matusevičienė, po Pirmojo pasaulinio karo Druskininkai atrodė siaubingai – miestas buvo subombarduotas, apleistas. Kurortas ėmė atsigauti vadinamuoju lenkmečiu (1920–1939 m.), valdant Lenkijai.

Oficialiai buvo skelbiama, kad Lenkijos vadovas maršalas Juzefas Pilsudskis mėgsta Druskininkus, nors, pasak B. Matusevičienės, kai kurie šaltiniai nurodo, jog kurorte jis buvo lankęsis tik šešis kartus.

„Pasakojama, kad J. Pilsudskis į kurortą pirmą kartą atvažiavo su žmona ir dukromis“, – teigė gidė.

1924 metais Druskininkuose, kaip nurodoma istoriniuose šaltiniuose, buvo įsteigtas nudistų parkas. Jį įkūrė gydytoja Eugenija Levicka. Teigiama, kad tai buvo antras nudistų parkas tuometėje Europoje, tačiau, kaip tvirtina B. Matusevičienė, yra duomenų, jog Druskininkuose nudistų parkų būta dar 19 amžiaus pabaigoje. Vis dėlto E. Levickos įkurtas parkas pradeda populiarėti ir tampa itin garsus.

„Šiandien mums tai natūraliai suprantama, bet įsivaizduokite, kaip visi reagavo, kai tuometės ponios išlindo iš savo drabužių... Tai buvo labai netikėta, netradiciška, keista. Iš pradžių parke buvo atskiros zonos vyrams ir moterims. Vyrai mankštindavosi su raiščiu ant juosmens, o moterys – visiškai nuogos. Vėliau atsirado ir vaikų zona. O kokia užsiėmimų esmė? Žmogaus kūnui reikia saulės, oro ir mankštos. Geriausiai mankštintis nuogam, nes tuomet kūnas gauna daugiausia saulės spindulių, o vėjas jį užgrūdina“, – pasakojo gidė.

Kodėl E. Levicka išdrįso Druskininkuose 20 amžiaus pradžioje, kai visuomenėje viešas apsinuoginimas nebuvo vertinamas palankiai, įkurti nudistų parką? B. Matusevičienė tikina, kad gydytoja galėjo turėti paties J. Pilsudskio užnugarį. Gidė pasakojo, kad J. Pilsudskis su E. Levicka susipažino Druskininkuose, kai jis sunegalavo ir adjutantas pakvietė jam jauną gydytoją E. Levicką.

„Tarp E. Levickos ir maršalo užsimezga pažintis, draugystė. Daug kas pasakoja, kad ta draugystė pavirto į romantinius santykius. Teigiama, kad E. Levicka J. Pilsudskiui oficialiai asistuodavo kaip gydanti gydytoja, masažuotoja, keliaudavo su juo į kitas šalis“, – kalbėjo B. Matusevičienė.

Anot jos, pačios E. Levickos gyvenimas baigėsi netikėtai ir tragiškai.

„Gydytoja, būdama 35 metų, randama negyva. Ji buvo ką tik sugrįžusi iš Madeiros salos, kurioje svečiavosi su J. Pilsudskiu. Versijų, kas nutiko, buvo įvairių. Kai kurie spėliojo, kad tai galėjo būti J. Pilsudskio žmonos kerštas, kiti kalbėjo, kad tai yra maršalo politinių priešininkų darbas, o treti aiškino, jog prie E. Levickos mirties galėjo prisidėti pats J. Pilsudskis“, – dėstė gidė.

„Druskininkų vandenys gydo visas ligas, išskyrus vieną“

B. Matusevičienė teigė, kad vartant Druskininkų istorijos puslapius susidaro įspūdis, kad kurorte gydęsi žmonės, nors ir pasiturintys, nebuvo išskirtiniai – jie, kaip ir mažiau uždirbantys, girtavo, pykosi, džiaugėsi, linksminosi, mylėjo, nekentė.

„Ar tai būtų 19, ar 20, ar 21 amžius, žmonių savybės išliko panašios. Aišku, anuomet žmonės buvo žymiai konservatyvesni, kita vertus, kai paskaitai įvairias istorijas, supranti, kad įvairių nuotykių buvo ir 12 amžiuje, ir vėliau, ir dar išliks“, – sakė gidė.

Vis dėlto, anot B. Matusevičienės, vertėtų pabrėžti, kad pasiturinčiųjų linksmybės Druskininkuose buvo kiek kitokios. Pavyzdžiui, 1928 metais Druskininkų centre pastačius kolonadą ir prie jos įrengus estradą grodavo orkestrai, vykdavo įvairūs konkursai.

„Pavyzdžiui, gražiausiai įdegusio pono ir ponios rinkimai, gražiausių akių rinkimai“, – teigė gidė.

19 amžiuje čia stovėjo kurhauzas. Prie jo vakarais rinkdavosi žmonės paklausyti muzikos.

„Pagrindinis poilsiautojų Druskininkuose užsiėmimas 19 ir 20 amžiuje, nepaisant piniginės storio, luomo, statuto, buvo liežuvavimas“, – tvirtino B. Matusevičienė.

Anot jos, tuomet kone šlykščiausia ir baisiausia savybe buvo laikoma priklausomybė nuo azartinių lošimų. Gydytojai, pasak gidės, norėdami, kad žmonės ne tik stiprintų sveikatą, bet ir pamirštų azartinius žaidimus, gydymo metodiką derino su pramogomis.

„Gydytojai patardavo plepėti apie banalius dalykus, nes tai padeda virškinimui. Dar padeda niūniavimas pusbalsiu. Be to, gydytojai žmonėms, kuriems sutrikęs virškinimas, rekomenduodavo jodinėti“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasak B. Matusevičienės, anksčiau buvo skelbiama, kad Druskininkuose galima išgydyti visas ligas, tačiau vienos nepavyks įveikti.

„Lenkų rašytoja Eliza Orzeszkowa skelbė, kad Druskininkų vandenys gydo visas ligas, išskyrus vieną, tai yra smegenų nevaisingumą“, – su šypsena veide pasakojimą baigė gidė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Vilnius
COVID-19 TRUMPAI