Lietuvoje

2020.08.26 08:29

50-ies atrado naują darbą ir pasinėrė į bičių pasaulį: jos šioje žemėje tiek „atkalusios“, kad žino viską

Laura Adomavičienė, LRT.lt2020.08.26 08:29

Stripeikių bitininkystės muziejus – unikali vieta ne tik Lietuvoje, tokio muziejaus nerasi ir kaimyninėse šalyse. Tačiau vietos unikalumą kuria ne tik gamta ir įmantrios ekspozicijos, bet ir čia dirbantys žmonės. Muziejaus direktorė Danutė Indrašienė – tarsi aštrialiežuvė artima giminaitė, visuomet šypsosi, primerkusi akį kokį pokštą suskelia. Pasitikusi lankytojus ji nei vienam negaili laiko ir per asmeninę patirtį surinktų žinių. 

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

– Kada pradėjote dirbti Stripeikių bitininkystės muziejuje?

– Pradėjau dirbti prieš penkerius metus. Aš esu kilusi iš šių kraštų. Ignalinos rajonas – mano gimtinė. Dietkočiznos kaimas – ypatingo pavadinimo sentikių kraštas, bet kaip išvykau studijuoti, taip ir negrįžau.

Mano darbovietė prieš šią buvo Vilniuje, dirbau medicinos reabilitacijos centre „Baltijos šilas“. Taip pat esu dirbusi Utenos Darbo rinkos mokymo centre, kur pastačiau gyvenimo projektą – neįgaliųjų reabilitacijos projektą. Kai mus sujungė su profesine mokykla – išėjau. O tada išėjusi pamačiau, kad tavęs niekas nelaukia, kai tau virš 50 metų. Lieka du keliai: stoti į partiją, jeigu nori pozicijos, arba keliauk, kur nori. Tada sau pasakiau, kad į partiją – nebent karas, badas arba maras.

Nedirbau kurį laiką, ieškojau, kol atsirado darbo vieta Vilniuje. Ir tada aš nuėjau pati nebūdama medike vadovauti 100 medikų. Tai buvo reabilitacijos centras – tikras avantiūrizmas. O ten nuėjau, nes tokia buvo mano dalia. Aš kaip kokia krizių direktorė buvau. Ateini, sustyguoji, išeini. Kai išėjau iš „Baltijos šilo“, žinojau, kad niekas nelaukia.

Aš važiavau vieną dieną iš Vilniaus, norėjau prasukti pro muziejų. Mes turėjome sodybėlę Stripeikiuose, ją buvome nusipirkę seniai, prieš kokius 20 metų. Važiuodama pamačiau, kad vyksta muziejaus rekonstrukcijos darbai. Tada aš išlipau, pasižiūrėjau, kas tą projektą įgyvendina. Žinojau, kad Vilniuje nebenoriu būti, todėl nusiunčiau jiems savo CV. Tiesiog. Priėmė mane ne iš karto, po pusantrų metų. Taip atsiradau muziejuje.

– Iki tol turėjote kokios nors patirties su bitininkyste?

– Medų valgiau. Mano dėdė laikė bites, bet aš tikrai tik medų valgiau.

– Kaip tuomet atrodė jūsų pirmosios darbo savaitės muziejuje?

– Kai pradėjau dirbti čia, vos tik iš teritorijos išėjo statybininkai, pranešė, kad turiu savaitę pasiruošti pirmai ekskursijai. Atvyksta grupė iš Jungtinių Amerikos Valstijų, su ja – JAV lietuvis, kuris 40 metų bitininkauja ir jo grupė mirtinai nori ekskursijos. Man buvo iššūkis, tada, atsimenu, kiekvieną detalę, kiekvieną skaičių, kiekvieną žodį dėjausi į galvą.

Aš pirmiausia įgijau ne teorinės, o praktinės patirties, tada pati greitai nusipirkau bičių. Kaip tvojau iš karto 8 šeimas ir pati perėjau per visus etapus, susidūriau ir su bičių ligomis. Gavau tokią praktinę mokyklą! Ir po to skaičiau, bet teorija atėjo žymiai vėliau.

– Šiandien klausantis jūsų juntama labai didelė meilė bitėms. Kaip užsimezgė tas tikrasis ryšys su šiais vabzdžiais? Kuo jos ypatingos?

– Bitės vertos pagarbos. Jos yra išskirtinės, labai ryškaus charakterio. Jos šioje žemėje tiek „atkalusios“, kad gebėjo prisitaikyti prie baisiausių sąlygų. Bitės virš 80 mln. metų žemėje gyvena. Jos tikrai žino viską. Be to, bitė unikali dar ir tuo, kad jeigu gimsta – tai su visais diplomais. Jai visiškai nereikia darželių, karaliaus motyvacinių programų, nes ji pati turi viską, ko jai reikia.

Bitės organizmas išskiria vašką – ji pasigamina sau namus, jai statybininkai nereikalingi. Ji taip pat yra super rekuperatorė-inžinierė, nes savo sparnelių plazdenimu susikelia temperatūrą: žiemą susišildo, vasarą atsivėsina – tikrai unikali savybė. Be to, jos yra super gydytojos. Susirenka iš augalų pikį – augalo dervas, parsineša kaip medikamentą, ne tik kad kvepėtų avilys, bet ir sveikam gyvenimui avilyje. Taip pat ji apsirūpina maistu, nes nektarą renka tai ne žmonėms.

Dabar mokslininkai bites panaudoja unikaliam dalykui – bitės testuoja tuberkuliozę ir nustato su minimalia paklaida. Bitės gali aptikti sprogmenis, gali aptikti narkotines medžiagas. Šunį dresuoti, kad jis aptiktų produktą, reikia metų metus, kiek daug triūso tai kainuoja, o bitė to išmoksta per pusvalandį. Jos yra unikali atmintis. Tai yra vabzdys plėvesparnis, visiškai mažas, o turi stebuklingą atmintį.

Visi gyvi padarai dresuojami principu „maistas, bizūnas ir paglostymas“. Bitę išdresiruoja su maistu. Į maistą įdeda ar sprogmens kvapo, ar tuberkuliozės sukėlėjo kvapo, ar narkotinių medžiagų. Bitei pakanka paragauti pora kartų, ji tą skonį įsimena. Mokslas bites panaudoja kaip super uoslę turinčius vabzdžius.

– Skiriasi Lietuvos bitės nuo kitų šalių bičių?

– Yra skirtumas tarp šiaurės kraštų ir pietų bičių bei jų produktų. Bitė galvoja apie produktus sau. Mūsų šiaurinės bitės turi išgyventi 7-8 mėnesius, kai nebūna maisto, tai jos labai daug kartų nektarą fermentuoja ir ta maisto kokybė yra žymiai geresnė.

O pietų, pavyzdžiui, italų bitė, ji pasėdėjo avilyje mėnesį, ir vėl „manjana“: vėl viskas žydi, ji vėl viską renka. Tai kam jai vargti, kam save eikvoti ir daug fermentuoti? Tai yra skirtumas.

– Skiriasi ne tik įvairių kraštų bitės, bet yra tam tikra griežta hierarchija ir tame pačiame avilyje: motinėlė, bitės darbininkės, tranai. Kuo šios bitės viena nuo kitos skiriasi?

– Bitės laimingos tuo, kad jos žino savo misiją žemėje ir nesiblaško. Joms nebūna depresijų, priešingai nei žmonėms. Pavyzdžiui, bitės darbininkės, kaip ir moterys, gali vienu metu daryti kelis darbus: skrenda, išsiurbia iš augalo nektarą, iš nektaro garina vandenį. Medus yra maždaug iki 17 proc. iš nektaro išgarintas vanduo. Be to, bitė darbininkė pati maitinasi, skrisdama valgo. Kol ji parmigruoja į avilį, būna pavalgiusi, atskridusi ir išgarinusi dalį vandens. Unikalus vabzdys.

Tiesa, bitė darbininkė, kai yra medonešio laikas, gyvena tik apie 1 mėnesį. Jos mirties pagrindinė priežastis – nuo oro trinties sudilę sparneliai. Ji skrenda ir per vėją, miškai aplinkui, daug kliūčių. O vienu išskridimu rinkdama nektarą ji gali nukeliauti net iki 10 km.

Bitė motina gali gyventi ir 5-6 metus. Ji – ilgaamžė. Bitė motina skleidžia feromoną, vilioja tranus, ką daro jaunos žavios damos. Ji vienintelį kartą apsiskraido, išlekia į orą iš avilio ir vilioja tūkstančius tranų.

Apsivaisinimas vyksta ore, 13-15 metrų aukštyje. To vieno išskridimo metu ji apsivaisina su 20 ir daugiau tranų. Skaičiai įspūdingi, bet ne apie malonumą kalbame. Apsivaisinimas su kiekvienu tranu vyksta sluoksniais, kad nebūtų kraujomaišos. Grįžta bitė motina į avilį ir pradeda dėti kiaušinėlius. Ji nevalgo, nemiega, nesiprausia, nesišukuoja tik deda kasdien po 2-3 tūkst. kiaušinėlių.

Kai bitė motina auga, sensta, tų kiaušinėlių skaičius mažėja. Kai tik bitės darbininkės užuodžia silpstančios motinos feromonus, jos supranta, kad su šita motina laukia jų žūtis ir jos pradeda regzti planą chuliganą, kaip tos motinos atsikratyti be jokių subtilybių. Jos pačios pakeičia motiną, jeigu bitininkas tuo nepasirūpina. Gamtoje nėra socialinių programų ar psichologinių pagalbų programų, ten programa vienintelė – išgyvenk.

Tranai – atskira istorija apie šituos jaunuolius. Tranas išsivysto iš neapvaisinto kiaušinėlio. Tai yra gamtos stebuklas, kai neįvyksta apvaisinimas, bet tranas vis tiek vystosi. Palyginus su bite jie tokie pasportavę, kresni, storuliai – aiškiai skiriasi. Šitų pasportavusių jaunuolių misija šioje žemėje – apvaisinti motiną. Jie žino motinos feromonų kvapą ir laksto visur, kur tik yra aviliai. Keliauja, zuja, sportuoja, smaginasi, prižiūri save. Be to, jie vieninteliai iš bičių, kurie neturi geluonies. Tranai yra taikūs ir negelia.

– Į ką dažniausiai reaguoja bitės, kada jos gelia?

– Bitės nemėgsta staigių garsų. Jas tai tiesiog erzina. Jeigu tu ėjai pro šalį ir dunkstelėjai į avilį netyčia, jos iš karto sukyla. Jos nėra tokios beprotės, kurios lekia ir puola, jos iš pradžių tave įspėja pakitusiu ūžimu.

Avilio garsas jau visai kitoks. Jeigu tu jo negirdi ir vis tiek baladojiesi – tada jau išskrenda žvalgė patikrinti, kas čia vyksta. Ji, aišku, įgelia, o įgeldama paskleidžia feromoną, tokią cheminę medžiagą. Ir tai bus pagalbos, pykčio feromonas, kuris kviečia kitas seseris ateiti į pagalbą ir sutvatinti tą, kuris jų lizdą puola. Jos priima kaip priešą kiekvieną, kuris braunasi į lizdą, nes lizdas yra jos šeima, jos sandėliai, jos atsargos, jos gyvenimas.

– Minėjote, kad muziejuje sulaukiate turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Šio pokalbio metu užsiminėte apie grupę iš JAV, tačiau anksčiau pasakojote, kad lankosi ir vokiečiai, ir japonai. Skiriasi užsienio turistai nuo vietinių lietuvaičių?

– Skiriasi. Lietuviai atėję pradeda reguliuoti, pavyzdžiui, kodėl muziejaus bilietų centras įsikūręs ne prie vartų. Ir skuba. Man įstrigo, kad nuo to laiko, kai tik atidarėme interaktyvią ekspoziciją, buvo tik dvi lietuvių šeimos, kurios atvyko su paaugusiais vaikais ir jie kaip atėjo ryte, tai išvyko tik 18.30 val., nors mes darbą baigiame 18 val. Jie tiesiog mėgavosi. Sakė, mes visko neišžiūrėjome, visko neišklausėme.

O užsieniečiai čia atvažiuoja su tikslu pažinti Lietuvą, jie neskuba. Juk norint ne tik apeiti, bet ir atsiminti, reikia dienos. Muziejuje yra pavėsinės, kur tu gali užkąsti, pasėdėti. Jeigu tu visą laiką krausi informaciją į galvą, tu paskui nebeatsiminsi, susiplaks viskas.

– Kaip manote, ar tai – jau paskutinė jūsų darbo vieta, ar dar norėtumėte ieškoti naujų įspūdžių?

– Aš čia pailsiu. Apskritai žmogus patiria streso tiek, kiek pats jo susikuria. O čia visa aplinka, gamta – kiekvieną kartą padėkoju mintyse nežinau kam, kad galiu būti gamtoje. Bet noriu dar laisvės. Noriu visiškos laisvės, gyventi sau, dirbti sau. Prie tokio suvokimo ateini palaipsniui. Iš pradžių buvo intensyvus gyvenimas, buvo statybos darbai, buvo 17 metų trukusi žiauri direktorystė, bet palaipsniui einu link ramybės.

Tikrai žinau, kad bites ir toliau auginsiu. Man jos pirmiausia siejasi su nuostabiu kvapu. Gali kas nori ir ką nori pasakoti, bet tai yra tikra kvapų terapija. Man vaško, pikio kvapas – dovana žemei. Kažkas unikalaus. Jeigu grįžtu susierzinusi, su prislėgta nuotaika, aš einu pas bites. Ir prie bičių nurimstu. Tu čia nepašmaikštausi, nepapokštausi, nepraeisi greitai. Turi susitelkti į darbą. Ta būsena čia ir dabar – bitės tave į ją greitai pastato. Man tas prigijo, tiko idealiai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt