„Galvojau, kad aš išprotėjau“ – pirmąjį panikos priepuolį prisimena garsus fotografas, dailininkas ir muzikantas Algis Kiščiūnas. Menininko pasidalinti išgyvenimai tik įrodo, kad priepuoliai yra ypač gąsdinantys ir negydomi gali kartotis. Ką daryti ištikus panikos priepuoliui ir kur kreiptis pagalbos karantino metu – pataria Europos psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius, gydytojas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.
Su panikos atakomis susidūręs A. Kriščiūnas pasakoja ne iš karto supratęs, kad jas sukėlė besaikis darbas ir perfekcionizmas.
„Aš buvau karjeros viršūnėje. Man buvo 40 metų. Mano darbo diena prasidėdavo prieš 7 val., pasibaigdavo apie 23–23.30 val. Neturėdavau laisvadienių, dirbdavau kasdien, be atostogų. Net kai atostogų išvažiuodavau ar kur nors į užsienį, o važiuodavau kartą per mėnesį, tos kelionės būdavo neva atostogos, bet visą laiką per jas tekdavo dirbti, temų ieškoti. Mano darbas buvo ir mano hobis“, – pasakojo fotografas.
Iš prigimties būdamas perfekcionistas menininkas teigia, kad visą gyvenimą siekė būti geriausias: mokykloje, universitete, paskui – darbe.
„Turėjau visada būti geriausias, fainiausias, gabiausias. Aš universitete, nors man ten nei buvo įdomu, nei ką, bet aš mokiausi taip, kad gaučiau didžiausią stipendiją, ir man tai buvo tikslas, garbės reikalas. Garbės reikalas būti geriausiu. Šiandien galiu pasakyti, kad tai buvo kvaila, o tada taip neatrodė“, – sako A. Kriščiūnas.
Pirmųjų perspėjimų apie perdegimą menininkas tiesiog nesuprato – jis tapo nepakantus aplinkinių klaidoms, piktas, nuolat susierzinęs, grubus. Būti reikliam tiek sau, tiek kitiems atrodė labai normalu. Jei klientas vėluoja į fotosesiją 5 minutes – jis peržengia padorumo ribas, o pačiam fotografui, kurio dienotvarkė suplanuota sekundžių tikslumu, tai keldavo nepasakomą nerimą ir pyktį. Juo labiau, kad pati darbotvarkė į paros rėmus netilpo ir visiems darbams užbaigti tekdavo aukoti ir laisvalaikį, ir naktis.
„Baisiausia buvo, kad atrodo viskas yra suplanuota, nieko daugiau nebegali daryti ir staiga kažkas paskambina ir sako: gal galėtum tu mums dar reklaminę fotosesiją padaryti. Aš galvoju, kad negaliu, bet sakau, kad galiu. Žinau, kad vis tiek kažkaip galėsiu: ar tai bus naktis, ar kažkas. Jokių ne.
Aš neatsisakydavau nė vieno darbo dėl to, kad aš bijojau, kad jeigu šiandien atsisakysiu vieno, rytoj – kito, tai poryt manęs gali ir nebereikėti. Baimė tapti nebe geriausiu, nebe geidžiamiausiu, nebe geriausiai apmokamu. Iš tiesų nei man tų pinigų tiek reikėjo, bet kai įsikinkai į kažkokias lenktynes, atrodo, kad jei sustosi – pasaulis sugrius ir tavęs niekam nebereikės ir viskas pasibaigs krachu“, – pasakoja A. Kriščiūnas.
Panikos atakos kankino kas antrą naktį
Tose lenktynėse su pačiu savimi menininkas sukosi 5–6 metus. Aplinkiniai jį matė kaip despotą, reikalaujantį neįmanomo. Toks pat jis buvo sau: kiekviena fotografija nudailinta iki paskutinio plauko ir, galų gale, vis tiek netobula.
„Ir vieną naktį, tiesiog viduryje nakties aš nei iš šio nei iš to pajutau smūgį, kaip kad kas man per krūtinę būtų trenkęs. Aš pabudau, ant nugaros guliu, žiūriu į lubas ir jaučiu, kad man širdis stoja, oro trūksta, o baisiausia – atrodo, jog einu iš proto. Atrodo, kad nebekontroliuoju savo minčių: prieš akis kaip pagreitintas vaizdo klipas lekia kadrai, keičiasi kas pusę sekundės, kažkokios mintys visiškai į skirtingas puses laksto. Jausmas toks, kad viskas, miršti. Baisiausia buvo, kad aš prarandu savo kūno kontrolę, tarsi būčiau savo kūno narve, o tas kūnas elgiasi visiškai nepriklausomai nuo mano valios, nuo mano norų ir aš nieko negaliu padaryti.
Tai buvo pirmas priepuolis ir aš jo siaubingai išsigandau. Atrodė, kad jis niekada nepraeis, bet pamažu nurimo ir per kokias 30 –40 min. aprimo tiek, kad supratau, jog nemirštu, kad išgyvensiu. Bet pirmiausia pagalvojau, kad išprotėjau. Tik šizofrenikas tuo metu nesupranta, kad jis kažkuo kitu tampa, o aš puikiai suprantu, kad aš išprotėjau“, – prisimena A. Kriščiūnas.
Nepaisant to, menininkas kitą rytą, lyg nieko nebūtų įvykę, kibo į darbus įprastu ritmu. Po pusantros paros priepuolis smogė vėl. Ir vėl naktį. Šis priepuolis privertė fotografą rimtai susirūpinti savo sveikata ir pagalbos kreiptis į medikus. Minčių buvo pačių įvairiausių: problemos su širdimi, su smegenimis, bet kad tai gali būti panikos ataka – nė į galvą nešovė.
„Aš visiškai nesupratau, kad tai yra panikos ataka, nes niekada nebuvau apie tai girdėjęs. Užsirašiau į mokamą polikliniką, kad būtų greičiau. Per vieną dieną man padarė visus tyrimus ir pasakė, kad man visiškai nieko nėra – esu sveikas. Truputį nusiraminau, kad čia buvo kažkoks epizodas, gal nuo nervų. Sako, mažiau nervuokitės. Gerai, galvoju, mažiau nervuosiuosi, bet kaip tu mažiau nervuosiesi, kai pas tave grafikas yra ne 24 val. suplanuotas, o 48 val.“, – pasakojo fotografas.
Po vizito pas gydytojus, įtikintas esąs visiškai sveikas, A. Kriščiūnas įprastu režimu dirbo toliau, panikos priepuoliai kartojosi, bet jie nebebuvo tokie baisūs, nes jau pažįstami. Buvo aišku, kad jie praeis, tik labai vargino. Tačiau nutiko dar šis tas keisto – dienomis pradėjo tirpti veidas, galūnės, sutriko kalbos funkcija.
„Buvo tokių atvejų, kai nori pasakyti kažkokius žodžius, o kalbasi visai ne tai. Žodžiai visai ne į temą. Lyg ir žodžiai – bet kažkokia nesąmonė. Tada žmonės sako, gal tau koks insultas? Tada vėl viską išsityriau – nieko panašaus, bet sako, kad greičiausiai man migrena. Man negerai, aš negaliu su tuo gyventi. Tada pakeičiau šeimos gydytoją ir jis man pasakė, kad man greičiausiai yra panikos priepuoliai. Tai buvo pirmas žmogus, kuris man pasakė, kad tokie dalykai apskritai yra“, – prisimena fotografas.
Gydytojo verdiktas buvo griežtas – iš priepuolių išsikapstyti padės tik psichoterapija. Lankytis reikės mažiausiai dvejus metus. Dvejus metus, kai po savaitės A. Kriščiūnas su šeima suplanavęs 5 mėnesiams vykti žiemoti į Kanarų salas.
„Aš neturėjau 2 metų, bet gydytojas pasakė, kad aš per savaitę neišsigydysiu to, ką per 20 metų susigadinau“, – gydytojo žodžius pamena menininkas.
Labiausiai padėjo klaikiausias gyvenime iššūkis
Laikinas sprendimas buvo raminantys vaistai, jie turėjo padėti pradžioje išbristi iš krizės. Tačiau svarbiausia – reikėjo keisti gyvenimo būdą.
„Vaistus kas vakarą gėriau du mėnesius. Aišku, kad ant tablečių negali „važiuoti“. Aš turėjau per dieną surasti bent valandą sau, per kurią negalvočiau apie jokį darbą. Man reikėjo sporto, aktyvios fizinės veiklos, kurios metu aš apie nieką kitą negalvočiau. Aš pradėjau kasdien bėgioti, vakarais, po valandą. Pasileisdavau muziką ir bėgiodavau po kalnus. Yra toks metodas – jeigu bėgdamas jauti, kad darbai iš galvos neišsistumia, tai bėk greičiau ir sunkiau, tada galvosi tik apie tai, kaip neuždusti“, – tikino A. Kriščiūnas.
Po poros mėnesių vaistai nugulė kišenėje, gelbėjo vien mintis, kad jie tiesiog yra, jei prireiktų. Su psichoterapija buvo sunkiau – po trijų vizitų pas du skirtingus specialistus fotografas suprato, kad tai – ne jam.
„Kad psichoterapija veiktų, psichoterapeutas tau turi būti autoritetas, tu turi tikėti, ką jis sako. Tada pradėjau skaityti psichoterapinę literatūrą ir pradėjau kai ką suprasti: kad turi būti laisvas ir pats priimti sprendimus. Vienintelė prasmė yra žmogaus gyvenimas ir jeigu tu jauti, kad jis eina prastai, turi daryti kažką kita. Žinias pritaikyti gyvenime yra sudėtingiausia, reikia valios įveikti savo priklausomybes“, – kalbėjo A. Kriščiūnas.
Susiklostė taip, kad kažką kito daryti su savo gyvenimu pakeitus šalį, išėjus iš nuolatinio darbo buvo tarsi natūralus kitas žingsnis. Menininkas iškėlė sau iššūkį: nuo naujųjų jis pradės kasdien fotografuoti kažką įdomaus ir nuotraukas kelti į asmeninį „Facebook“ profilį. Tik žmonai, žurnalistei Jurgai Baltrukonytei šis iššūkis pasirodė banalokas ir ji surizikavo šliūkštelėti alyvos į ugnį: pasiūlė intravertui vyrui išeiti į gatvę fotografuoti nepažįstamų žmonių ir juos kalbinti.
„Aš buvau didelis intravertas, man kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis, jiems atsiverti būdavo siaubingas stresas. Tas iššūkis man buvo sunkiausias. Būnant intravertu eiti prie nepažįstamų žmonių gatvėje, Ispanijoje, blogai kalbant ispaniškai, o dar jį reikia nufotografuoti įdomiai, kai jis neturi laiko su manimi vaikščioti ir man gali skirti tik 5 minutes arba išvis neturi laiko. Aš turiu jį įkalbėti, kad jis eitų su manimi, papozuotų. Tai buvo pats klaikiausias iššūkis gyvenime, kokį esu turėjęs.
Sausio 1 dieną aš išėjau, nufotografavau vieną žmogų – užtrukau 40 minučių. Aš grįžau namo ir ėjau iš karto gulti. Tai buvo vidury dienos. Aš patyriau tokį psichologinį stresą, kad man silpna ir bloga nuo įtampos darėsi. Antrą dieną buvo lengviau, o po poros mėnesių apskritai lengvai. Tai man padėjo pasikeisti, iš intraverto tapti žmogumi, kuris domisi kitais žmonėmis, kuris nėra užsidaręs, galvoja tik apie save. Aš pradėjau su tais žmonėmis kalbėtis.
Per metus jų pakalbinau apie 400. Klausiau, kas jiems suteikia laimės. Su vienais praleisdavau po 15 minučių, su kitais – po dieną ar kelias. Pakalbinęs 400 žmonių aš gavau 400 atsakymų į savo problemą. Pasinaudojau beveik visais. Ir tai labai stipriai praplėtė mano akiratį. Aš supratau, kad žmonės yra įvairūs ir įdomūs. Supratau, kad pasaulyje įdomus yra ne tik mano darbas, bet yra daugybė nuostabių dalykų, kuriais galima domėtis ir nedirbant“, – pasakojo A. Kriščiūnas.
Pakeitus gyvenimo būdą, panikos atakų mažėjo, per pastaruosius 5–6 metus jų apskritai neliko. Menininkui nebereikėjo įtemptai bėgti, kad nebegalvotų apie darbą. Atsikvėpti pavykdavo paėmus knygą į rankas ar klausantis muzikos. Iki karantino.
„Pas mus karantinas yra toks, kai negali išeiti į lauką. Stovis ne toks, kaip Lietuvoje, kur pabara, pirštu pagrūmoja. Čia net su šunimi gali 50 metrų nuo namo nueiti ir tik 15 minučių. Jei matys, kad su šunimi vaikštai bet kur, gali baudą gauti. Dvi moteriškės neįgaliųjų vežimėliais važiavo į polikliniką „skubaus“ skiepo. Policija jas palydėjo, paaiškėjo, kad skiepas nėra skubus – moteriškės gavo baudos po 600 eurų. Nejuokinga. Kitas vaikinas buvo pagautas tris kartus, kuris gatvėmis bėgiodavo, sportuodavo – gavo 3 mėnesius kalėjimo.
Man nuo karantino pavažiavo stogas, nes į gatvę išeiti negali, sportuoti negali, nesupranti režimo, namie nuotolinis vaikų mokymas, sau laiko neliko. Ir vieną dieną kaip kalė – bet ataka buvo kitokia. Akimirką pajutau, kad visiškai nebeturiu jėgų ir noriu greičiau atsigulti į lovą. Ten gulėjau 4 valandas negalėdamas net piršto pajudinti. Paskui susidėliojome šeimoje dienotvarkę ir dabar yra nuostabus laikas, jaučiuosi laimingas ir karantinas dabar yra labai „fainas“, darbingas, kūrybingas ir nevarginantis dalykas“, – pasakojo A. Kriščiūnas.
13 panikos priepuolių simptomų
Ši A. Kriščiūno patirtis su panikos priepuoliais yra klasikinis atvejis. Europos psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius, gydytojas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis teigia, kad panikos priepuoliai ištinka nebūtinai emocines traumas išgyvenusius asmenis. Jo tikinimu, panikos priepuoliai rodo nerimo sutrikimą, kuris yra asmens vidinės psichologinės pusiausvyros bėda, kai jis vienu metu nori arba bijo dviejų priešingų dalykų ir šioje vidinėje kovoje nesuranda išeities.
Vienas pavyzdžių, jei žmogus „perdegė“ darbe, kur jis patiria didelį krūvį, tačiau nori jame likti ir siekia geriausio rezultato. Iš vienos pusės asmuo nori išlaikyti pasiektas pozicijas, būti geriausiu, iš kitos pusės darbas žmogų tiek vargina, kad jis bevelytų viską mesti čia ir tuojau pat.
„Ir tai yra nesąmoningame lygyje vykstantys dalykai. Todėl žmogus visiškai nesupranta, kas su juo atsitinka ir didžioji dalis žmonių, patyrę panikos priepuolius, sako tiesiai šviesiai, kad jie atsitiko be jokios priežasties. Ir tai ne visai tiesa. Tai atsitiko, be jokios abejonės, su priežastimi, tik žmonės patys šitos priežasties nesuvokia. O tai reiškia, kad tam reikia dirbti siekiant suprasti nesąmoningas šitų simptomų priežastis“, – tikino gydytojas psichoterapeutas.
E. Laurinatis teigia, kad panikos priepuoliai nėra liga. Tai yra psichikos sutrikimas, kuris yra aukščiausio nerimo laipsnio pasireiškimas ir dažniausiai jis pasireiškia per žmogaus kūno simptomus.
Iš viso nurodoma 13 panikos priepuoliui būdingų simptomų: tai gali būti skausmai skrandyje, širdies plote, galvoje, tai gali būti galvos svaigimas, ūžimas, mirgėjimas akyse, ūžimas ausyse, labai stiprus širdies plakimas, oro trūkumas, kuris labiausiai gąsdina, nes atrodo, kad žmogus greitai uždus, ir kiti. Taip pat yra du labai svarbūs psichologiniai simptomai: baimė išprotėti arba baimė numirti. Tam, kad žmogui būtų galima diagnozuoti panikos priepuolius, užtenka keturių iš aukščiau išvardintų simptomų.
Priepuolio metu reikia teisingai kvėpuoti
Dėl sparčiai plintančio koronaviruso Lietuvoje įvestos griežtos karantino sąlygos kai kuriems asmenims taip pat gali turėti įtakos panikos priepuolių atsiradimui. Ypač, jei dėl karantino apribojimų stringa verslas, drastiškai sumažėja mėnesinės pajamos ir atsiranda nežinomybė dėl rytojaus.
„Karantinas gali turėti šiokios tokios įtakos, ypatingai jeigu žmogus įsivaizdavo, kad tas jo verslas užtikrins jam ir jo šeimai gerbūvį visą likusį gyvenimą ir šitas gerbūvis griūva jo akyse dėl koronaviruso įvestos karantino situacijos. Tai baimė ir nežinojimas, ką daryti, ir pasimetimas, kas gali atvesti prie panikos priepuolio. Bet ne taip dažnai, kaip mes galvojame“, – pabrėžė E. Laurinaitis.
Jis taip pat teigia iš praktikos nepastebėjęs, kad panikos priepuoliai padažnėtų karantino metu.
„Padaugėjo truputį kitokių dalykų, jausmų, kurie išliejami tarpusavio santykiuose. Kai visi tvarkingai išeidavome į darbus, vaikus nuveždavome į darželį ar mokyklą ir paskui jau vakarop susitikdavome visi pavargę, stengdavomės kaip nors nekelti bangų ir kaip nors nugyventi iki lovos. Tada šitų tarpusavio santykių aiškinimosi ir jausmų juos besiaiškinant, buvo gerokai mažiau. Dabar yra gerokai daugiau laiko, daugiau erdvės, daugiau ir jausmų santykiuose“, – teigė gydytojas psichoterapeutas.
Visgi jeigu karantino metu prasidėjo panikos priepuolis, E. Laurinaitis pataria pirmiausia atkreipti dėmesį į kvėpavimą. Mat per priepuolį pradeda trūkti oro, ima rodytis, kad žmogus tuoj uždus.
„Dėl ko jo pradeda trūkti? Dėl to, kad žmonės persikvėpuoja, juos apima neaiškios įtampos jausmas, nerimo jausmas ir jie pradeda giliau ir stipriau kvėpuoti. Ir kai žmogus persikvėpuoja, atsiranda paradoksali situacija – jo kraujyje deguonies yra daugiau, negu paprastai, o jo organams deguonis atiduodamas prasčiau. Todėl prasidėjus panikos priepuoliui reikia mokytis kvėpuoti lėčiau ir paviršutiniškiau. Tarsi paradoksalu: trūksta oro ir dar lėčiau kvėpuoti! Bet tai yra pats efektyviausias būdas panikos priepuoliui sustabdyti.
Tinka metodika, kai įkvėpdami suskaičiuojame iki keturių, iškvėpdami suskaičiuojame iki keturių ir du skaičiai – pauzė po iškvėpimo. Tada mūsų deguonies kiekis kraujyje normalizuojasi, organai pradeda gauti deguonies pakankamai daug.
Bet kas yra svarbiausias dalykas visiems žmonėms, kuriuos ištinka panikos priepuoliai, tai patirtis, suvokimas, kad nuo panikos priepuolių nemirštama ir apskritai, kad jie patys pareina per 10–15 minučių. Bėda yra ta, kad žmogus taip jo išsigąsta, kad pradeda sieti tą panikos priepuolį su kažkokiomis vietomis, kuriose pirmą kartą priepuolis ištiko, situacijomis, kurios, jo nuomone, tą sukėlė, ir žmogus pradeda bijoti paties priepuolio ir taip riboti savo gyvenimą, kartais net labai smarkiai. Tai jau yra didelė bėda“, – tikina E. Laurinaitis.
Su psichoterapija priepuoliai gali būti visiškai išgydomi
Prasidėjus panikos priepuoliui, anot gydytojo, griebtis raminančių vaistų yra per vėlu. Vidutiniškai priepuolis praeina per 10–15 minučių, o bet kokie vaistai, patekę į skrandį, veikti pradeda maždaug tik per 20 minučių. Tačiau kai kuriems ramiau jaustis padeda pačių vaistų turėjimas su savimi kišenėje. Visgi, anot specialisto, ne vaistais reikia problemą gydyti.
„Reikia eiti pas psichoterapeutus, reikia spręsti problemas, kurios tuos panikos priepuolius kelia. Panikos priepuoliai yra išgydomi, kaip ir bet koks nerimo sutrikimas, bet ar greitai – čia visai kitas klausimas. Priklauso nuo to, per kiek laiko žmogus gali į save nueiti tiek giliai, kad suprastų savo nesąmoningo sutrikimo priežastis. Tai yra jo reikalas, ne gydytojo, ne psichologo. Čia yra jo kelionė į save patį ir kiek ji užims, joks specialistas negali nei numatyti, nei garantuoti. Tam reikia kantrybės, darbo ir pasiruošimo.
Tikrai ne viskas bus ten keliaujant malonu, nes nuo gražių ir malonių dalykų blogų simptomų nebūna. Psichoterapeuto darbas yra reguliarus, mažiausiai kartą per savaitę, kartais ir du kartus per savaitę ir tai yra kalbėjimas apie dalykus, kurie veda palaipsniui vis giliau į žmogaus psichiką, kol jis pradeda suvokti apie save tai, ko nesuvokia“, – tikino gydytojas psichoterapeutas.
Net ir karantino metu, kai nevalia be svarbios priežasties iškelti kojos iš namų, gydytojai, kartu ir psichoterapeutai yra pasiekiami ne tik telefonu, bet ir internetu. Jeigu žmogus iki šiol nesilankė pas šios srities specialistą, jis gali prašyti siuntimo iš šeimos gydytojo arba ieškoti pagalbos internete.
Viena tokių svetainių – medo.lt, kurioje medikams ir jų šeimų nariams bei artimiesiems nemokamą pagalbą teikia susibūrusi psichologų ir psichoterapeutų profesionalų komanda. Nors svetainėje nurodoma, kad psichologinė pagalba teikiama pirmiausia medikams, jų artimiesiems bei vaistininkams, neabejotinai psichologinės pagalbos čia gali sulaukti bet kuris gyventojas. Be to, jau kuriamos ir kitos nemokamos psichologinės psichoterapinės pagalbos svetainės, kuriomis netrukus taip pat bus galima naudotis.
„Negydant iš principo gali priepuoliai patys baigtis, bet kartais, po labai ilgo laiko ir gana neretai jie vėl atsinaujina, ypač kažkokioms aplinkybėms pasikeitus. Nerimo sutrikimas pats savaime yra nemalonus dalykas jis apriboja asmens gyvenimą, jo kontaktus.
Dabar, kai karantinas, tai tarsi yra labai gerai, žmogus sėdi namie ir viskas ramu. Bet baigsis karantinas, baigsis „koronos“ ir mes vėl turėsime gyventi ir šitam žmogui išeiti į gatvę, būti vienam kažkokioje aplinkoje, kurioje kažkada atsitiko panikos priepuolis, gali būti kankinančiai baisu, o tai jau yra tikrai didelė bėda“, – sakė Europos psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius.
