Daktarų grupuotės nariai nebuvo kvaili „buduliai“, jie jau 1991–1993 m. sugebėjo į savo rankas perimti tuo metu merdinčias įmones ir iš to uždirbti ne vieną milijoną JAV dolerių, interviu LRT.lt tvirtina rašytojas Dailius Dargis. Be to, anot jo, Daktarai galėjo turėti pažinčių politikų ir KGB gretose, o šios nusikalstamos grupuotės vaidmenį, tikėtina, galima įžvelgti ir teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymo istorijoje.
Rašytojas, žurnalistas D. Dargis, neseniai pristatęs šeštąjį savo pirmosios knygos „Tikroji Daktarų istorija“ leidimą, tvirtina, kad ši knyga leis suprasti, kodėl Daktarų grupuotė Lietuvoje iš tikrųjų buvo tokia įtakinga.
„Ši knyga – ne tik apie kriminalus, Daktarų gaują, Kauno kriminalinį pasaulį, bet ir apie žmones, kurie galimai bendradarbiavo, aktyviai dalyvavo ir palaikė glaudžius ryšius su kriminaliniu pasauliu. Tai yra to meto politikai, valdininkai, verslininkai ir netgi teisėsaugos atstovai“, – LRT.lt tikino D. Dargis.
Rašytojas pasiūlė pokalbį pradėti nuo 9-ojo dešimtmečio įvykių tuometinėje tarybinėje Lietuvoje. Anot jo, viena pirmųjų rezonansinių Daktarų bylų tapo garsioji lapių kailių vagysčių byla.
„H. Daktaras tuomet net buvo išvežtas į KGB rūmus, kuriuose buvo kalinamas iki teismo posėdžio. Teismo posėdis vyko 1987 m. vasarą, o sprendimas byloje priimtas spalio 19 d. – H. Daktaras buvo nuteistas kalėti 8 metus, o jo bendrai nuteisti kalėti ilgiau. Tai tikrai buvo neeilinė byla. Daktarai tada buvo apvogę net tuometinius „Žalgirio“ žaidėjus ir garsaus lenktynininko Sauliaus Girdausko tėvą“, – pasakojo D. Dargis.
– Jūsų knygoje teigiama, kad 1990-aisiais Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas gavo H. Daktaro malonės prašymą iš Rusijos. Kokiomis aplinkybėmis tas prašymas buvo gautas ir kaip toliau klostėsi įvykiai?
– Apie šiuos įvykius kalbėjausi su Alvydu Jancevičiumi, kuris dirbo LTV. Būtent 1990 m. rudenį Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas gavo H. Daktaro malonės prašymą. A. Jancevičiui nepavyko Seimo archyve aptikti šio svarbaus dokumento ir sužinoti, kas tarpininkavo dėl H. Daktaro lygtinio paleidimo.
Anot liudininkų, komisija, kuriai pirmininkavo Kazimieras Motieka, svarstymo medžiagos apie H. Daktaro prašymą į archyvą neperdavė. O tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis gerai prisimena, kad dėl H. Daktaro lygtinio paleidimo teikė pažymą vienam tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojų. Seimo pirmininku, rodos, tuo metu buvo Vytautas Landsbergis.
M. Misiukonis pasakojo, kad vienas tuometės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojų, perskaitęs vidaus reikalų ministro įteiktą pažymą, netrukus nesusitvardęs sušuko: „Ką čia prirašėte?! Juk H. Daktarui pasitaisyti buvo užtektinai laiko.“ Malonės komisijos posėdyje vidaus reikalų ministras sulaukė tik tuomečių parlamentarų Aloyzo Sakalo ir Sauliaus Pečeliūno palaikymo, o kiti komisijos nariai buvo nusiteikę abejingai.
Nors ir komisija nepritarė V. Landsbergio pavaduotojo viešai išsakytai pozicijai, o vidaus reikalų ministras itin priešinosi tam, kad H. Daktaras būtų paleistas pirma laiko – jis buvo kaltinamas plėšimais, smurtiniais nusikaltimais, – vis tiek H. Daktaras buvo paleistas iš kalėjimo anksčiau.
1991 m. pabaigoje H. Daktaras sugrįžo į laisvę ir sugrįžo su trenksmu. Daktarų nusikalstama organizacija suklestėjo – 1991–1993 m. laikotarpis jiems tapo aukso amžiumi. Tuo metu Daktarai puotaudavo su verslininkais. Vaizdo įrašuose, kuriuose užfiksuotas Kauno kavinės „Vilija“ atidarymo vakarėlis, galima pamatyti, kad su Daktarais kartu šventė ir labai garsus tuometinis bankininkas Vladimiras Romanovas. Skaičiau įvairius dokumentus, tai galiu pasakyti, kad V. Romanovas buvo tampriai susijęs su Kauno nusikalstamu pasauliu, ir tas banko atsiradimas... Nemanau, kad ten buvo investuoti vien V. Romanovo pinigai.
Kitas įdomus momentas – prieš H. Daktaro sugrįžimą į laisvę 1991 m. pabaigoje operatyviniai darbuotojai Lukiškių kalėjime aptiko anoniminį raštelį, kuriame buvo teiraujamasi: „Kiek reikia sumokėti tam žmogui, kuris paleistų H. Daktarą?“ Kaip pasakojo M. Misiukonis, tąkart H. Daktaro išlaisvinimo kaina buvo įvertinta 4 tūkst. JAV dolerių. Tais laikais už minėtą sumą buvo galima Vilniuje nusipirkti vieno kambario butą.
Tai buvo 1991–1994 m. laikotarpis, kai Lietuvoje veikė daugiausia nusikalstamų grupuočių, fiksuota daugiausia nužudymų, sprogdinimų, turto prievartavimo atvejų. Tuo metu buvo sunaikintas 6-asis skyrius, vienijęs elitinius teisėsaugos pareigūnus. Kaip dabar aiškėja, tam įtakos turėjo ir nusikalstamas pasaulis, ir politikai, kurie galimai tarnavo nusikalstamoms grupuotėms.
– H. Daktaras sulaukė malonės, buvo paleistas į laisvę, nors buvo kaltinamas sunkiais nusikaltimais. Pasitikslinsiu, ar tai reiškia, kad nusikalstamas pasaulis turėjo didelę įtaką politikams?
– Galėjo turėti. Galbūt Daktarai politikams naudingus „darbus dirbo“. Galų gale politikai galėjo būti Daktarų užnugaris. Jeigu persikeltume į vėlesnius laikus, tai prisiminkime 2009 m., kai buvo vykdomos intensyvios H. Daktaro paieškos. Kalbėjau su pareigūnais ir jie yra man prasitarę – tai pasakė šiuo metu jau buvęs vienas iš kriminalinės policijos vadovų, dabartinis politikas Vitalijus Gailius, – kad tuo metu pareigūnai buvo susikirtę su Vidaus reikalų ministerija (VRM) ir su vienu iš ministerijoje vadovaujamas pareigas ėjusių žmonių, kuris neva, pareigūnų manymu, galėjo tarnauti nusikalstamam pasauliui.
– O ar kas nors bandė tuos galimus nusikalstamo pasaulio ir politikų, pareigūnų ryšius išaiškinti?
– Bandė. Visus Daktarų ryšius pareigūnai intensyviai aiškinosi dar iki H. Daktaro pargabenimo į Lietuvą iš Bulgarijos. Prieš H. Daktarą liudijo artimiausi jo aplinkos žmonės, jo gaujos nariai Rimvydas Žilinskas-Taisonas, Vidmantas Gudzinskas-Guzas, Virginijus Silvestravičius-Virgelis, Vaidas Vancevičius. Jie davė labai rimtus parodymus, papasakojo apie Daktarų ryšius.
Jeigu persikeltume į 1990 m. pradžią ir panagrinėtume jų veiksmus, tai galėtume pasakyti, kad Daktarų grupuotės nariai nebuvo kvaili „buduliai“. Jų rankose buvo didžiuliai pinigai, jie sugebėjo privatizuoti „Vilijos“ restoraną, jie vieninteliai tuo metu į Lietuvą atsivežė „Boney M.“ atlikėjas, kai šalyje pramogų verslas merdėjo. Daktarų aplinkoje keli žmonės jau tada sugebėdavo uždirbti ne vieną milijoną dolerių.
Daktarai pelnydavosi iš spirito kontrabandos, jie perimdavo – ne visada legaliai – visokius turtus, įmones, kurias vėliau „subankrotindavo“. 1991–1993 m. jie sukdavosi taip, kaip net šiandien ne visi sugeba suktis. Daktarai vienas kitam dovanojo įvairias dovanas, kurios man šiek tiek net primena dabartinę „MG Baltic“ bylą. Daktarai tuo metu su V. Romanovu, jo aplinkos žmonėmis, to metu verslininkais perėmė daug brangaus nekilnojamojo turto. Aišku, dabar tą turtą yra perėmę kiti verslininkai.
– Kaip manote, kodėl H. Daktaro bendrai vis dėlto nusprendė liudyti prieš jį?
– Man šis klausimas visada neduoda ramybės. Kodėl žmogus išduoda savus, nors pats gyveno tokį patį gyvenimą? Aišku, morališkai žmogui labai sunku tapti išdaviku, perlipti per save, bet, kai kalbėjau su pareigūnais, tyrusiais Daktarų bylas, tai jų įžvalgos privertė susimąstyti.
Visiems Daktarų gaujos nariams tuo metu buvo daugiau negu 50 metų, artėjo 60 metų ir, įsivaizduokite, vieną dieną jie sužino, kad jiems teks sėsti į kalėjimą 10–15 metų už nusikaltimus, kurie buvo įvykdyti prieš 20–30 metų. Kartu yra konfiskuojami jų turtai. Žmonės supranta, kad iš esmės jie nusiunčiami į kalėjimą užbaigti savo gyvenimo. Tada žmonės turi pasirinkti – ar pasilikti su savo turtais, patogiu gyvenimu ir likusias gyvenimo dienas praleisti namie, ramiai, su vaikais, anūkais, ar praleisti likusį gyvenimą už grotų ir ten numirti.
Kadangi jie buvo pripratę gyventi prabangiai, daug nedirbti, o jiems grėsė viso to netekti, tad žmonės pasiryžo kalbėti su teisėsauga. Ši tendencija dabar yra labai ryški – nusikalstamų grupuočių nusikaltimai atskleidžiami būtent tokiu būdu. „Agurkinių“, „kamuolinių“ bylos atskleistos per žmones, kurie nutarė bendradarbiauti su teisėsauga. Tiesa, Lietuvoje liudininkų apsauga yra labai menka. Tad manau, tam ryžtasi arba labai stiprūs žmonės, arba tie, kurie neturi, ko prarasti.
– Kiek žinau, Jums pavyko susipažinti su dokumentais, kurie leido suprasti, kad Daktarai turėjo ryšių ir su KGB darbuotojais. Kaip apibūdintumėte tuos ryšius?
– Knygoje yra vienas dokumentas, KGB pažyma, kurioje aiškiai parašyta, kad KGB buvo susekę vieną tuometinį aukštą Kauno milicijos vadovą, kuris reguliariai susitikinėdavo su H. Daktaru. Kas kam dirbo, šiandien pasakyti yra sunku. Šis klausimas lieka atviras ir verčia susimąstyti. Kaip tas milicininkas pabaigė savo karjerą, žmonės ras knygos puslapiuose.
1985 m. Kaune veikė Žaliakalnio „Tartu“ kavinė. Prie jos KGB darbuotojai – vyras ir dvi moterys – vykdė operaciją priedangoje: jie stebėjo tuo metu iš Amerikos į Lietuvą atvykusį Valdą Adamkų. KGB sekė V. Adamkų, kuris buvo suplanavęs susitikimą su kažkuo „Kauno vandenų“ pastate. KGB darbuotojai, pamatę, kad V. Adamkus nuėjo į susitikimą, ir supratę, kad susitikime jis užtruks, nusprendė užeiti į minėtą kavinę ir išgerti kavos.
Jie savo automobilyje drąsiai paliko įvairius daiktus – rankines, sekimo, fotografavimo, filmavimo įrangą ir labai ypatingą raciją, turinčią balso sekimo moduliaciją. Su šia įranga galima buvo fiksuoti slapto sekimo duomenis ne tik Kaune, bet ir kitose šalyse, kitaip sakant, ryšys jungė ne tik visą tuometinę Sovietų Sąjungą, bet ir tuometinę Vokietijos Demokratinę Respubliką, Čekiją bei Lenkiją. Eiliniai vagišiai, ėję pro šalį, šią įrangą iš KGB automobilio pavogė. KGB darbuotojai vėliau pastebėjo, kad juos apvogė. Tai buvo didžiausias KGB fiasko Lietuvos istorijoje – jie prarado sekimo metu surinktą informaciją.
Kaip vėliau paaiškėjo, dėl šio įvykio kilo didžiulis triukšmas ne tik Kauno milicijoje, bet ir tuometinėje VRM. Ką daryti? Į Kauną atvyko tuometinis KGB darbuotojas M. Misiukonis su keliais aukšto rango teisėsaugos darbuotojais ir išsikvietė H. Daktarą, kad jis padėtų surasti, kas pavogė KGB įrangą. H. Daktaras buvo labai gerai informuotas apie tai, kas tuo metu vyko Kaune. Jis padėjo per kelias dienas nustatyti, kas apšvarino saugumo struktūrų pareigūnus. Tiesa, vagišiai didžiąją dalį pavogtos KGB įrangos iš baimės jau buvo nuskandinę upėje. Vėliau milicijai visus likusius pavogtus daiktus pavyko surasti tik per kelerius metus.
Taigi, klausimas, kas kam dirbo, išlieka. Aišku, kažkokie abipusiai mainai, bendradarbiavimas tarp KGB ir Daktarų vyko.
– Nuo teisingumo besislapsčiusio H. Daktaro atgabenimas į Lietuvą beveik sutapo su kruvinaisiais įvykiais laikinojoje sostinėje, kur, kaip anksčiau įtarta, verslininkas Drąsius Kedys nušovė Kauno apygardos teismo teisėją J. Furmanavičių ir savo dukros tetą Violetą Naruševičienę. Iki šiol netyla kalbos apie galimus D. Kedžio ryšius su Daktarų grupuote. Kiek tiesos yra tose kalbose?
– H. Daktaro aplinkos žmonės labai žavėjosi D. Kedžiu ir jo giminėmis, ypač po visų tų įvykių. Kiek žinau, garsioji teisėja Neringa Venckienė, kuri bus netrukus parvežta į Lietuvą, susitikinėjo su toje pačioje Klonio gatvėje, Garliavoje, gyvenusiais H. Daktaro žmonėmis. Yra buvę tokių atvejų, tai žino ir teisėsaugos atstovai.
Man šie įvykiai – įvykdytos žudynės – yra panašūs į savotišką uždangą H. Daktaro pabėgimui. Prisiminkite, teisėjas J. Furmanavičius anksčiau yra nuteisęs H. Daktaro sūnų Enriką Daktarą realia laisvės atėmimo bausme. Kiek žinau, tai H. Daktarui, jo artimiesiems buvo labai didelis smūgis. Net yra tokių liudijimų, kad buvo bandymų paveikti teisėją pinigais, kad jis neva priimtų E. Daktaro bylos dalyviams palankų sprendimą.
Prisimenu, kad, kai įvyko tos šaudynės Kaune, visų dėmesys nukrypo į jas, o apie H. Daktaro atvežimą į Lietuvą beveik nebuvo kalbama. Pagal laiką viskas sutampa. Ir pats H. Daktaro teismo procesas nebuvo pagrindiniame žiniasklaidos taikinyje, nors H. Daktaras visų instancijų teismų buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos. Patys teisėjai tuo metu pasakojo, kad H. Daktaras, atsiklaupęs ant kelių, nusižeminęs, prašė neskirti jam laisvės atėmimo iki gyvos galvos. Teisėjai buvo šokiruoti.
– Ar pavyko sužinoti, kokiais tikslais N. Venckienė galėjo susitikinėti su H. Daktaro aplinkos žmonėmis?
– H. Daktaro žmonės ją palaikė morališkai, nors niekas šiandien turbūt to negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti. Taip pat niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad H. Daktaro žmonės galėjo N. Venckienę, jos bendraminčius Klonio gatvėje paremti ir finansiškai, nors ne paslaptis, kad Kauno nusikalstamas pasaulis tuo metu labai rėmė D. Kedį ir jo aplinkos žmones: visokius plakatus spausdino, padėdavo įrenginėti scenas. Nemažai ir kitų nusikalstamų grupuočių atstovų palaikė D. Kedį.
Tiesa, kitas garsus mano knygos herojus Saulius Velečka-Agurkas sakė: „Aš nuo pat pradžių mačiau, kad čia yra nesąmonė. D. Kedys yra narkomanas, probleminis, o jo kalbos apie pedofiliją yra išpūstas reikalas.“ Verta prisiminti, kad vienu metu žiniasklaidoje buvo paskelbtas sąrašas žmonių, kurie esą yra tapę D. Kedžio taikiniais. Šis sąrašas buvo paskelbtas po to, kai D. Kedys pradėjo slapstytis. Į tą sąrašą buvo patekęs ir S. Velečka-Agurkas. Jį net buvo išsikvietusi policija.
– Bet ar, Jūsų žiniomis, buvo aiškiai įrodytos D. Kedžio sąsajos su nusikalstamų grupuočių nariais?
– D. Kedys bendravo su automobilių vagimis, eiliniais vagišiais, bet jį taip pat Kaune pažinojo ir rimtesni nusikaltėliai. D. Kedys bendravo su „agurkiniais“, vėliau su jais konfliktavo.
Labai daug kartų mąsčiau apie D. Kedžio skandalą. Galvojau, kodėl jis, jo istorija taip sujaudino visuomenę ir pats D. Kedys tapo tam tikru herojumi. Manau, kad jis įkūnijo daugelio lietuvių įvaizdį. Neslėpkime, kad Lietuvoje yra daug panašiai mąstančių žmonių. D. Kedys buvo sportininkas, nešiojo kryželį, vairavo „Mercedes“ su baltomis odinėmis sėdynėmis, lankėsi ir net namie turėjo soliariumą. Jam „kieto bičo“ įvaizdis buvo viskas, o tokių žmonių Lietuvoje yra daug.
Be to, D. Kedys, kaip buvo pateikiama viešojoje erdvėje, kovojo dėl savo didžiausio turto – vaiko. Jis net ginklą panaudojo – nušovė teisėją, kitą moterį – ir dar planavo su kitu žmogumi susidoroti. Manau, kad daugelį lietuvių tai savotiškai netgi sužavėjo. D. Kedys tiesiog atitiko tuometinius lietuvių standartus. Ne ką jie ir dabar, manau, pasikeitė.
– Kaip interviu lrytas.lt pasakojo buvęs Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis, teisėjo J. Furmanavičiaus žudikas, anot liudytojo, elgėsi kaip gangsteris – bandančiam gintis, nukritusiam ant žemės teisėjui šauta į galvą. Ką tai reiškia?
– Nužudymas Italijos mafijos stiliumi. Dar priminčiau, kad pastaruoju metu sklinda informacija, kad D. Kedys tą dieną galimai žudė ne vienas, kad jis turėjo talkininką. Tik nepavyksta nustatyti, kas galėjo būti tas kitas žmogus.
Raimundas Ivanauskas padėjo slėpti daiktus, komunikavo, bet jo nebuvo nužudymo vietoje. Jeigu pamenate, per pirmąsias spaudos konferencijas ir patys pareigūnai kalbėjo apie tai, kad D. Kedys galėjo žudyti ne vienas. Viskas vyko labai techniškai, žudynėms buvo pasiruošta ir aš manyčiau, kad pats D. Kedys gal ir nebuvo tas pagrindinis. Tas kitas žmogus galėjo būti tuo, kuris tokius nusikaltimus, tai yra užsakytus nužudymus, vykdė ne pirmą kartą.
– Nužudyto teisėjo J. Furmanavičiaus artimieji tikisi, kad, į Lietuvą atvežus N. Venckienę, atsiras viltis išsiaiškinti teisėjo nužudymo aplinkybes. Ar pats tikite, kad šį nužudymą dar galima išaiškinti?
– Manau, kad įmanoma. Pasižiūrėkime į tą pačią Daktarų bylą. Ji buvo atversta 2011 m., o joje nagrinėjami nusikaltimai padaryti 1993–1996 m. Nuo įvykių praėję beveik 20 metų. Manau, kad ir J. Furmanavičiaus nužudymo byla gali būti išnagrinėta. Nužudymų bylos gali būti ir po 20 m. išnagrinėtos, o jei dar jos turi didžiulį rezonansą, o čia juk teisėjas nužudytas, – tai prošvaisčių tikrai yra. Aišku, viskas priklausys nuo to, kokie bus įrodymai, kokius duomenis surinks nukentėjusiųjų advokatai.
– J. Furmanavičiaus artimieji ne kartą kėlė abejonę dėl Kauno policijos pareigūnų sąžiningumo, tiriant teisėjo nužudymo bylą. Ką Jūs apie tai manote? Ar pareigūnai buvo sąžiningi? Galbūt kas nors galėjo jiems daryti įtaką?
– Buvo toje istorijoje keistų dalykų. 2008 m. pabaigoje, kai H. Daktaras pabėgo iš Lietuvos, D. Kedys nunešė Panemunės policijos komisariato viršininkui Egidijui Kuckailiui pareiškimą, kuriame teigiama, kad neva Laimutės Stankūnaitės tėvų bute buvo tvirkinama jo mažametė dukra.
Kaip vėliau paaiškėjo, po šio įvykio policijos komisariate imtasi veiksmų neįtikėtinos skubos tvarka. Galima sakyti, kad nuo to ir prasidėjo visas tas „pedofilų gaudymas“. Vėliau paaiškėjo, kad pats E. Kuckailis peržengė savo ribas, – jis negalėjo pradėti tyrimo. Todėl kalbama, kad D. Kedys savais kanalais užkūrė visus teisėsauginius procesus dėl savo dukros. Taigi neatmesčiau, kad korumpuoti pareigūnai galėjo būti į tai įsipainioję.
Kaune jau nuo seno KGB labai dažnai „turėjo reikalų“ su milicija. Vienas buvęs KGB darbuotojas, kuris tuo metu vykdė, pavadinkime, tam tikras imuniteto valdybos funkcijas, pasakojo, kad jis 1985 m. buvo pateikęs ataskaitą, kurioje parašyta, kad 1985 m. dėl ryšių su nusikaltėliais Kaune buvo atleisti keturi milicijos darbuotojai. Tais laikais toks skaičius buvo didelis. O dėl gautos informacijos apie pareigūnų prasižengimus darbo neteko 62 vidaus reikalų tarnybos darbuotojai, iš kurių net 33 karininkai. Tokie skaičiai tik patvirtina, kad, nepaisant KGB veiklos pobūdžio, korupcija sovietinėje milicijoje tiesiog klestėjo.
Nenoriu kritikuoti savo gimtojo Kauno, bet visą laiką Kaune su pareigūnais kildavo problemų, tyrimai čia užstrigdavo. Prisiminkime, kad, pavyzdžiui, visi tyrimai dėl H. Daktaro buvo perkeliami ir realizuojami Vilniuje.
Pati KGB 90-aisiais buvo savotiški valytojai teisėsaugos sistemoje, nes jie gaudė korumpuotus pareigūnus. Mes, aišku, galime niekinti KGB, kartoti, kad jie buvo sovietinė žvalgyba, bet jie yra nuveikę ir kai kam išties gerų darbų.
– Ar abejonės dėl Kauno pareigūnų sąžiningumo neprimena „tulpinių“ istorijos, kai tame pačiame rajone ar net toje pačioje gatvėje užaugo vyrukai, kurių viena dalis pasuko į nusikalstamą pasaulį, o kita – į policiją, bet ryšiai tarp jų išliko?
– Yra panašumų. Toje pačioje Vilijampolėje užaugo nemažai žmonių, kurie vaikystėje, paauglystėje žaidė futbolą ar krepšinį tuose pačiuose kiemuose, aikštynuose, kuriuose taip pat žaidė ir jaunieji Daktarai. Šie žmonės vėliau tapo vidaus reikalų sistemos darbuotojais. Tų pačių „agurkinių“ nusikaltimus tyrę pareigūnai man yra pasakoję, kad su „agurkiniais“ mokėsi toje pačioje profesinėje mokykloje.
– Kaip pats galvojate, ar kada nors H. Daktarui atsiras galimybė išeiti į laisvę?
– H. Daktaras gali prašyti malonės, bet tam yra terminai. Aš žinau, kad jo artimiausios aplinkos žmonės yra įsitikinę, kad jis anksčiau ar vėliau iš kalėjimo išeis. H. Daktarą palaikantys žurnalistai bando kalbėti apie išėjimo į laisvę versiją.
Vis dėlto H. Daktaras yra nusikalstamos epochos žmogus, jam ne be pagrindo tokia bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos – yra skirta. Ar jis galėtų išeiti į laisvę, man sunku pasakyti. Bet aš kalbėjau su gerai teisę išmanančiais žmonėmis, tai jie abejoja, ar H. Daktaras galėtų išeiti į laisvę.
– O pats H. Daktaras dar tebėra įtakingas, Jūsų manymu, praėjus daugiau negu 20 metų nuo jo grupuotės klestėjimo laikų?
– Laisvėje jis, mano manymu, tikrai neturi įtakos. Visi jį tiesiog prisimena kaip veteraną. Aišku, H. Daktaras pačiose Pravieniškėse yra gerbiamas, nes nusikalstamame pasaulyje jis turėjo nemažai „pasiekimų“. Pravieniškėse ir jaunimas, ir vyresnieji žino H. Daktaro „nuopelnus“, mat jis tame pasaulyje sukosi daugybę metų – pirmi H. Daktaro teistumai buvo 1977–1978 m.
