Lietuvoje

2019.11.16 07:00

Motinystės pradžios stereotipai laukia kaip šunys – tik tampi mama ir tave visi pradeda vertinti

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.11.16 07:00

Viešojoje erdvėje matomos mamos idealistės, kurių vaikai visada ramūs, o jos pačios – pasipuošusios ir žvalios, daro spaudimą kitoms mamoms. Taip portalui LRT.lt sako projekto „Mama mums rūpi“ kūrėjai. Anot jų, motinystės pradžios stereotipai laukia kaip šunys, sukandę dantis, – tik tampi mama, ir tave visi pradeda vertinti.

„Mama mums rūpi” – depresijos po gimdymo prevencijos ir paramos projektas. Iniciatyvos autoriai siekia, kad pati moteris ir jos artimieji žinotų bei suprastų, kad tokia liga, kaip depresija po gimdymo, egzistuoja, kad pasistengtų moteriai padėti: ją išklausytų, perimtų sunkiuosius buities darbus, padėtų prižiūrėti naujagimį, nekritikuotų ir neprikaišiotų trūkumų bei nesėkmių.

Projekto autorė, „Asta foto“ naujagimių ir šeimos fotografė Asta Petraitienė pasakoja, kad fotografuodama naujagimius su naujomis mamomis ir tėčiais susiduria beveik kiekvieną dieną. Fotografė sako, kad dalis tėvelių fotosesijos metu klausia įvairių dalykų, į kuriuos ji pati ne visada sugebėdavo atsakyti, todėl matydama išsigandusius, nustebusius tėvelius A. Petraitienė ir nusprendė, kad reikalinga tokia iniciatyva, kuri padėtų susigyventi su nauju šeimos nariu.

„Dažniausiai tėveliai ateina didelėmis akimis, su daugybe klausimų ir baimių. Fotosesijos metu turiu susitvarkyti su savo modeliuku – naujagimiu, todėl esu lankiusi įvairius mokymus, žinau apie naujagimių raminimo būdus, o fotografuodama savo žiniomis dalinuosi ir su tėveliais. Tėveliai labai stebisi, kad tokie dalykai egzistuoja, kad tas naujagimis yra suvaldomas“, – šypsosi A. Petraitienė.

Anot iniciatyvos kūrėjos, leidinių „Nėštumo kalendorius“ ir „Kūdikio dienoraštis“ sumanytojos ir leidėjos Nidos Vildžiūnaitės, sužinojusi apie projektą nustebo, kad jo iniciatorė – fotografė. Vis dėlto ji pripažįsta, kad pamačiusi nuoširdų Astos rūpestį ir norą padėti suprato, jog šis unikalumas tapo projekto stiprybe.

„Prie naujagimio yra ir gydytojai, ir kiti specialistai, o ir svečiai taip pat pirmiausia puola prie naujagimio. Dėl to mama ir jos jausmai tarsi lieka antrame plane. Dėl šios priežasties tie pirmieji mamos išėjimai į viešumą, pavyzdžiui, kaip šiuo atveju pas fotografę, gali būti tos pirmosios strėlės, kurios ją pasiekia. Išėjimai į viešumą pirmaisiais mėnesiais gali ir sudėlioti mamos saugumo jausmą“, – svarsto N. Vildžiūnaitė.

Mamas gali kankinti kaltės jausmas, o naujagimis – nebedžiuginti

Depresijos gydymo centro psichologas Antanas Mockus pabrėžia, kad kuo visuomenė aktyvesnė, tuo greičiau galima atpažinti bendrus psichikos sutrikimus, užkirsti jiems kelią ir suteikti tinkamą pagalbą. Dėl to, sako psichologas, iniciatyva „Mama mums rūpi“ ir vykdo tą prevenciją, kurios Lietuvoje kartais pritrūksta.

Pasak A. Mockaus, apie 60–80 proc. moterų po gimdymo patiria tam tikrus depresijos simptomus, tačiau, akcentuoja jis, nereikėtų gąsdintis: „Tai neturi būti koks nors baubas – tiesiog žmonės turi žinoti, kad depresija po gimdymo egzistuoja ir kai kurie su ja susiduria.“

Psichologas išskiria, kad patiriant šią depresiją moteris gali kankinti kaltės ir nevisavertiškumo jausmas, liguista savigrauža, mamų nebedžiugina naujagimis, jis gali net erzinti. Šį jausmą pablogina ir visuomenės spaudimas, kad mama turi būti laiminga, kad neigiamos emocijos yra socialiai nepriimtinos, teigia A. Mockus. Kitas simptomas – įkyrios bauginančios mintys, kurių moteris negali atsikratyti. Pavyzdžiui, moterys bijo sužeisti naujagimį, galvoja apie savižudybę. A. Mockus akcentuoja, kad tokiais atvejais moterys turėtų kreiptis pagalbos, – tada tokios mintys praeina.

Fotografė A. Petraitienė priduria, kad fotosesijų metu ji dažnai susiduria su mamomis, kurios pamiršta save ir visą dėmesį skiria vaikučiui: „Prieš fotosesijas mamai po gimdymo visada siūlau pasidaryti makiažą, nes natūralu, kad veidukas dar būna patinęs, organizmas valosi. Gana dažnai išgirstu, kad mamos apie save dar net negalvoja. Normalu, kad vaiko poreikiai yra pirmoje vietoje, tačiau ir joms pačioms reikia pailsėti, kad galėtų rūpintis vaiku.“

Tam pritaria ir psichologas A. Mockus, anot jo, negali padėti žmogui, jei neišsprendi savo problemų, todėl mamos turi gebėti pasirūpinti savo emociniais ir fiziniais poreikiais. N. Vildžiūnaitė prisimena vienos mamos pasakojimą, kad gimus vaikui ji net nežinojusi, kiek kartų per savaitę nusiprausdavo, o suvokimas, kad tai nėra normalu, atėjo tik po kelių mėnesių.

Žinoma, natūralu, kad pirmosiomis savaitėmis po gimdymo mama gali jaustis kitaip. Melancholija po gimdymo yra normali, sako A. Mockus, tačiau svarbu pastebėti, kada melancholija jau tampa depresija. Psichologas aiškina, kad melancholija po kurio laiko dingsta, o sergant depresija šie simptomai nepraeina – moters nuotaika nebepriklauso nuo aplinkos, o būsena nesikeičia.

Įtaką daro ir sukurtas motinos idealas

Teiraujuosi, ar pašnekovai pastebi, kad viešojoje erdvėje dažniausiai matome tik mamas idealistes, kurių vaikai visada ramūs, o jos pačios – pasipuošusios ir žvalios. N. Vildžiūnaitė juokiasi, kad dabar ir gimdymo namuose vyksta fotosesijos su makiažo specialistais.

„Čia pasireiškia toks nukrypimas ir lyčių stereotipai, kad moteris turi būti graži. Tai toks stiprus stereotipas, kad moterys galvoja, jog jos pačios to nori, net dantimis laikosi įsikabinusios to idealo. O stereotipai motinystės pradžios labai laukia, kaip šunys dantis sukandę. Tik tampi mama, ir tave pradeda vertinti: nuo to, kokia esi mama, koks tavo vaikas, kokie tavo pasirinkimai, koks vaiko čiulptukas, kada keliesi, kada guliesi...“ – greitakalbe piktinasi N. Vildžiūnaitė.

Anot jos, aplinkiniai turėtų išlaikyti atstumą ir leisti mamai pasijusti mama – pabūti su kūdikiu, pajusti „mamystę“. Vaiko ir savęs pažinimas labai svarbus, naujagimis savo poreikius išsako, tačiau jei tuo metu klausai visų kitų patarinėtojų, net neturi kada pažiūrėti, ką reiškia vaiko šypsena, kalba N. Vildžiūnaitė.

„Juk koks skirtumas, kokią kruopą išvirsi ar kokias sauskelnes išrinksi, – tai ne mirtini sprendimai. Daug svarbiau būsena – kaip tu žiūri į naujagimį, taip ir jis į tave, jam labai svarbus suvokimas apie pasaulį, ar jis laukiamas, ar ne“, – tikina N. Vildžiūnaitė.

Depresiją jaučia ir vyrai

A. Mockus pastebi, kad paprastai kalbėdami apie depresiją po gimdymo minime tik moteris, tačiau po vaiko gimimo keičiasi ir vyro gyvenimas, tarpusavio santykiai, todėl vyrai taip pat gali justi depresiją. Pasak psichologo, vyro savijauta dažnai rūpinasi moteris, o gimus vaikui situacija šiek tiek pasikeičia – savo pareigas vyras turi atlikti ir namuose, ir darbe, jis bijo kreiptis pagalbos, pasirodyti silpnas.

Kiti vyrai, svarsto A. Mockus, laikosi tokios pozicijos, kad gimdyme nedalyvaus, nes tai ne jų reikalas. Tokie vyrai paprastai neprisideda prie vaiko auginimo, dėl to gali jaustis šiek tiek nuošalyje ir turi iš naujo atrasti vaidmenį šeimoje.

Remiasi Skandinavijos patirtimi

Paklausta, ar Lietuvoje suteikiama tinkama emocinė parama šeimoms, N. Vildžiūnaitė svarsto, kad šeima sulaukia įvairios pagalbos, tačiau emocinės paramos dar trūksta. Ji priduria, kad mus dar stabdo įvairios stigmos, pavyzdžiui, Vilniuje gali pasakyti, kad sergi depresija, tačiau kituose miestuose žmonės dar nedrįsta.

A. Mockus pasakoja, kad kai kuriose šalyse po gimdymo pas šeimą į namus ateina žmogus, kuris pasiūlo pagalbą, pažiūri, kaip tėveliams sekasi. N. Vildžiūnaitė priduria, kad, pavyzdžiui, Suomijoje, gydytojai tėveliams ne tik užduoda klausimus apie vaiko vystymąsi, bet ir apie tai, kaip žinia apie nėštumą veikia moterį ir vyrą, jų partnerystę. Kitas teigiamas pavyzdys – Danija, išskiria N. Vildžiūnaitė. Šioje šalyje akušerės savo rajone buria mamas, kurioms neseniai gimė vaikutis. Mamos susitinka pasikalbėti, jaučia viena kitos paramą, pamato, kad ir kitos susiduria su panašiais sunkumais.