Lietuvoje

2019.09.25 05:30

Sukrečianti tiesa: apie 11 tūkst. į Jungtinę Karalystę dirbti išvykusių lietuvių iš tiesų pateko į vergiją

Laura Adomavičienė, LRT.lt2019.09.25 05:30

Prekyba žmonėmis yra pilkoji zona, kurios tikrojo masto nevyriausybinėms organizacijoms apčiuopti nepavyksta. Nepelno siekiančios organizacijos „Stop the traffik“ duomenimis, apie 11 tūkst. į Jungtinę Karalystę (JK) dirbti išvykusių lietuvių iš tiesų pateko į vergiją. Tiek atvejų buvo užfiksuota, tačiau tikrasis problemos mastas, organizacijos atstovų teigimu, nėra žinomas ir gali būti gerokai didesnis.

Šių metų liepą „Stop the traffik“ surengė dvi didžiules informacines kampanijas Lietuvoje bei JK, kuriomis siekta atkreipti į Angliją planuojančių vykti ar jau šioje šalyje dirbančių lietuvių bei jų artimųjų dėmesį į egzistuojančias grėsmes. Apie kampanijos rezultatus bei prekybos žmonėmis pinkles LRT.lt kalbėjosi su „Stop the traffik“ tyrimų skyriaus vadove Sarah Brown (SB) bei už skaitmeninę komunikaciją atsakinga Amy Cuff (AC).

– Jūsų turimais duomenimis, į vergiją patekusių lietuvių skaičius JK siekia 11 tūkst. Tai yra milžiniški skaičiai.

S. Brown: – Tikslaus į vergiją patekusių lietuvių skaičiaus JK mes nežinome. „NRM statistics“ (nacionalinė duomenų bazė – LRT.lt) duomenimis, turėtų būti apie 10–11 tūkst. į vergiją patekusių lietuvių. Tai yra milžiniški skaičiai. Ypač kai turi omenyje, kad lietuvių populiacija Jungtinėje Karalystėje siekia apie 300–400 tūkst. Ir svarbiausia, kad tie 11 tūkst. yra atvejai, apie kuriuos mes žinome, tačiau jų gali būti gerokai daugiau.

– Į kokio tipo vergovę lietuviai JK dažniausiai patenka?

S. Brown: – Egzistuoja daugybė išnaudojimo būdų: prekyba vaikais, sekso ar darbo vergija. Kiekviena vietovė yra skirtinga. Lietuva, pavyzdžiui, anksčiau išsiskyrė tuo, kad daugiausia moterys būdavo parduodamos į sekso vergiją, bet pastaruoju metu vis daugiau pastebime, kad į vergovę patenka daugiau 18–35 metų amžiaus grupės vyrų, kurie išnaudojami darbui žemės ūkyje, fabrikuose, statybose, maisto perdirbimo srityse. Todėl su savo informacine kampanija daugiausia ir orientavomės į tas vietoves JK, kur plačiai vystomas žemės ūkis, žemdirbystė, kur samdomi žmonės derliui nurinkti, maisto perdirbimui, darbui fabrikuose. Šiose srityse mes aptikome, kad vergija yra labai paplitusi ir į ją dažniausiai įtraukiami žmonės, atvykę iš Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos.

Taip pat dabar pastebime kitą vergovės formą, kai žmonės yra verčiami imtis kriminalinių nusikaltimų: įtraukiami į prekybą narkotikais, verčiami vogti automobilius, vogti prekybos centruose, parduotuvėse. Sunku pasakyti, ar tai yra nauja kryptis, ar mus tik dabar pasiekia duomenys apie tai. Bendradarbiaudami su kitomis organizacijomis tarp skirtingų sektorių mes bandome sudėlioti aiškesnį situacijos paveikslą, tačiau šiandien mes vis dar nežinome tikrojo problemos masto. Ir panašu, kad problema yra gerokai nuvertinama ne tik JK, bet ir pasauliniu mastu.

Kai kalbame apie žmones, patekusius į prekybos žmonėmis sūkurį, pirmiausia kyla tokių asociacijų, kad tai asmenys iš žemiausio socialinio sluoksnio, neišsilavinę. Sąžiningai reikia pasakyti, kad kiekvienas gali būti suklaidintas, apgautas, galvoti, kad gavo padorų darbą, patikėti tuo, ką jiems sako, tačiau atsidurti aplinkoje, kur jie bus išnaudojami. Įvairios aplinkybės daro žmones pažeidžiamus.

Pasakyti, kurios JK vietovės pačios pavojingiausios, labai sudėtinga, nes, pirmiausia, žmonės migruoja. Jie gali pradėti dirbti vienoje vietoje, bet paskui juos gali pervežti į kitą, gali atsidurti Airijoje, Škotijoje, Velse, Anglijoje.

– Kokie rodikliai apibrėžia, kad asmuo visgi nėra įdarbintas teisėtai, o yra išnaudojamas?

S. Brown: – Paprastai prieš vykstant susitariama dėl vienų darbo sąlygų, o nuvykus paaiškėja, kad už darbą tau nemoka algos, tu dirbi viršvalandžius, esi laikomas ne pačiomis maloniausiomis sąlygomis, apgyvendinamas perpildytuose pastatuose. Kartais girdime siaubo istorijų, kai viename name apgyvendinama 50 žmonių. Kartais taip – kartais ne. Tokiais atvejais, kai name gyvena labai daug asmenų, JK tarnybos ir finansų institucijos juos nuolat stebi. Jeigu yra daug skirtingų pavardžių, registruotų vienu adresu, tai paprastai tampa indikatoriumi, kad ten ne viskas yra gerai.

Yra ir kitokių patirčių, pavyzdžiui, tau mokama alga, bet ji labai menka. Yra ir tokių, kurie, patekę į vergiją, neturi galimybės komunikuoti su niekuo. Neturi su savimi telefonų, asmens dokumentų, laikomi jėga, gąsdinami, kad jeigu jie nedarys, kas liepiama, apie juos bus pranešta migracijos tarnyboms. Tokie žmonės jaučiasi izoliuoti, jiems atrodo, kad neturi kur eiti, nes jie dažniausiai nekalba vietos kalba.

Egzistuoja skirtingi kontrolės lygiai: vieni laikomi tragiškomis sąlygomis, kitiems gali atrodyti, kad nėra viskas taip blogai. Pasitaiko atvejų, kai aukos nė nesupranta, kad jos yra aukos. Kartais žmonės suvokia, kad atsidūrė situacijoje, kuri jiems nepatinka, bet yra tokių, kurie galvoja: aš atvykau čia dirbti ir aš dirbu. Kartais agentūros, kurios įdarbina žmones, jos kartu valdo ir svečių namus. Asmenims pasiūlomas visas apgyvendinimo paslaugų paketas, suorganizuojamas transportas į darbą ir atgal, viskas labai griežtai kontroliuojama. Tai gali atrodyti gana padorios sąlygos. Skirtumas toks, kad šios paslaugos tampa skola. Tu nesirenki, ar tau tokių paslaugų reikia, tiesiog tau yra pasakoma, kad taip bus ir tu už tai turėsi mokėti iš savo algos, nors apie tai prieš įdarbinant nė žodžiu nebuvo užsiminta.

Todėl mes stengiamės šviesti žmones ir kelti jų susirūpinimo lygį: jūs turite teisių dirbdami JK. Taip, jūs atvykote dirbti, bet tai neturi virsti išnaudojimu. Jei su tavimi teisingai nesielgiama, reiškia, esi išnaudojamas ir yra žmonių, kurie tau gali padėti.

– Ar žmonių verbavimu darbui užsienyje užsiima vietiniai tautiečiai? O gal fabrikų bei ūkių savininkai yra tokių nusikaltimų bendrininkai?

S. Brown: – Žmonės patiki asmenimis, kurie yra iš jų gimtosios šalies, kalba ta pačia kalba. Tie, kurie atvyksta į JK nekalbėdami anglų kalba, čia atvykę jaučiasi šiek tiek sutrikę, išsigandę. Ir staiga sutinka žmogų, kuris su tavimi maloniai bendrauja, kalba lietuviškai ir sako, kad gali tau padėti. Viskas ima atrodyti daug paprasčiau, tačiau galiausiai pamatai, kad įklimpai, kad esi išnaudojamas. Tai yra gana didelė problema JK.

Kitas pavyzdys, kai lenkus gabeno dirbti į JK ir juos išnaudojo, apgavo, pavergė tie patys tautiečiai lenkai. Pačioje Lenkijoje buvo žmonių, kurie užsiėmė verbavimu, čia JK buvo tų, kurie pasitinka ir tarsi nuramina, kad viskas gerai, bet situacija galiausiai išvirsdavo į šį tą labai rimto.

Ne visada lietuviai išnaudoja lietuvius ar lenkai lenkus, yra ir tuo užsiimančių vietinių britų. Patys ūkių ar fabrikų savininkai dažniausiai yra vietiniai britai, tačiau dažnas jų nė nežino, kas iš tiesų vyksta. Visą įdarbinimą organizuoja agentas, kuris pats yra iš diasporos bendruomenių.

Priežastis yra pinigai. Žmonės tai daro ne savo malonumui, o dėl pinigų. Didelių pinigų. Sunku pasakyti, kiek tokie asmenys iš prekybos ir vergovės uždirba, bet yra kalbama, kad pasauliniu mastu prekyba žmonėmis yra 150 mlrd. JAV dolerių (136 mlrd. eurų) industrija. Tai apima bet kokį žmonių išnaudojimą: nuo sekso vergijos iki vergovės laukuose.

– Darbo pasiūlymų lietuvaičiai suranda pačiais įvairiausiais būdais: siūlo pažįstami, įdarbinimo agentūros, skelbimų apstu elektroninėje erdvėje. Kokie ženklai išduoda, kad po darbo pasiūlymu gali slypėti apgaulė?

S. Brown: – Visuomet reikia atsižvelgti į tai, kad, jei kažkas atrodo pernelyg gerai, tai greičiausiai taip ir yra. Pavyzdžiui, tau žada nemokamą apgyvendinimą, nemokamus lėktuvo bilietus, viskas už tave suorganizuota, viza pasirūpinta. Arba darbo pasiūlymas statybose, kur už valandą žada mokėti 100 svarų ir kur nebūtina mokėti anglų kalbos, nereikia jokios kvalifikacijos, – tai jau yra nerimą keliantys ženklai, nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip labai patrauklus pasiūlymas.

Tačiau, kai žmonės pasiekia savo galutinį tikslą, staiga paaiškėja, kad ta nemokama kelionė ir nemokamas apgyvendinimas tampa skola ir tu privalai ją padengti. Už kelionę atsakingas žmogus nustato, kokio dydžio yra skola ir kaip tu ją grąžinsi. Gali paaiškėti, kad ta skola bus išskaičiuojama iš atlyginimo, o tai reiškia, kad už tavo darbą tau niekas nemokės. Gali būti ir taip, kad ta skola peržengia bet kokias tavo galimybes ir tu jos niekada nepajėgsi grąžinti.

Todėl prieš vykdamas pats asmuo savęs turėtų paklausti, ar aš žinau, kur vykstu, kur apsistosiu, ar aš žinau darbdavio vardą? Būtina atidžiai perskaityti darbo sutartį, pasirūpinti, kad ji būtų parašyta kalba, kurią tu supranti. Atvykus į JK būtina įsitikinti, kad sutartis, kurią tau duoda pasirašyti, yra ta pati, kurią tau žadėjo. Taip pat reikėtų sunerimti, jeigu tu Lietuvoje pasirašai vieną sutartį, o atvykus į JK tau pakiša pasirašyti dar kitą dokumentą, nes turėtų būti tiesiog viena darbo sutartis, vienas dokumentas.

Mes nesakome, kad jūs nevykite į JK, anaiptol, mes norime pasakyti, kad prašome pas mus atvykti, bet prašome, kad būtumėte saugūs, žinotumėte pagrindines grėsmes. Jei kyla menkiausias įtarimas, visada galima kreiptis į policiją. Taip pat šeimos nariai, jeigu jiems kyla kokių įtarimų, gali jais pasidalyti su tam tikromis organizacijomis.

– Šiuo metu aktyviai tiek JK, tiek ir čia, Lietuvoje, diskutuojama apie artėjantį „Brexito“ procesą. Šalies atsiskyrimas nuo Europos Sąjungos – ar su sutartimi, ar be jos – palies visus lietuvius, gyvenančius JK, tarp jų ir patekusius į vergiją laukuose ar fabrikuose. Kokios įtakos šiam nusikalstamam verslui gali turėti „Brexito“ reiškinys?

S. Brown: – „Brexitas“ yra slidus klausimas, stengiamės nuo jo atsiriboti. Mes nežinome, niekas nežino, ar „Brexitas“ įvyks ir kaip jis atrodys. Sunku pasakyti, ką tie žmonės, besiverčiantys prekyba žmonėmis ir jų išnaudojimu, galvoja, tačiau esu tikra, kad jie turi planą bet kokiam „Brexito“ scenarijui. Tos grupuotės šiuo klausimu yra geriau organizuotos nei valdžios institucijos. Užsiimantys prekyba žmonėmis yra visada žingsniu priekyje ir jie turi ne vieną planą. Bet užkristi kelią šioms strategijoms labai sunku, ypač kai mes nė neįsivaizduojame, kaip viskas susiklostys.

– Šių metų liepą surengėte informacinę kampaniją, skirtą Lietuvos bendruomenei. Kaip suprantu, pagrindinė žinia buvo siunčiama per socialinius tinklus kaip vaizdo reklama, kurioje tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis Karolis pasakojo savo tragišką darbo patirtį JK. Kodėl buvo pasirinktas toks kampanijos būdas ir kokių rezultatų pasiekėte?

A. Cuff: – Prieš pradėdami kampaniją pirmiausia susisiekėme su organizacijomis Lietuvoje, su tais, kurie žino ir mato atvejus kiekvieną dieną ir galėjo ta informacija pasidalyti. Mes bendradarbiavome su įvairiomis nevyriausybinėmis organizacijomis Lietuvoje. Norėjome sužinoti, kaip jos mato situaciją, kodėl žmonės yra tokie pažeidžiami, kas veda prie tokių sprendimų, kaip žmonės yra įtraukiami, kaip jie jaučiasi.

Prieš pradėdami kampaniją mes nusistatėme tikslines grupes: lietuvius, gyvenančius JK, ir Lietuvoje grupes žmonių, kurie turėjo patirties arba buvo pakliuvę į vergovę. Ir priėjome prie bendros išvados, kad pats efektyviausias būdas – papasakoti istoriją vieno žmogaus lūpomis. Tai iš kelių skirtingų patirčių sulipdyta istorija, kurią transliavome socialinio tinklo „Facebook“ platformoje. Pasinaudojome tikslinės reklamos įrankiu, kad tas vaizdo įrašas pasiektų kuo platesnę mūsų tikslinę auditoriją: lietuvius, gyvenančius tam tikruose JK regionuose, kaip ir lietuvius, gyvenančius tam tikruose Lietuvos regionuose, kuriuos mes identifikavome kaip karštuosius taškus. Kad ta reklama tiesiog atsidurtų jų naujienų sraute, kad žmonėms nereikėtų specialiai jos ieškoti.

Vaizdo įrašo tikslas – kad žmonės, kurie gal net nesuprato, kad jais buvo naudojamasi, arba tie, kurie planuoja vykti dirbti į JK, peržiūrėję šį filmą suklustų, permąstytų savo patirtis ir sprendimus. Jeigu kažkas nėra tiesiogine to žodžio prasme sukaustytas grandinėmis, dar nereiškia, kad jie nėra įkliuvę į spąstus, kaustomi nematomų grandinių.

Išnaudojimas yra labai tamsi, labai skaudi patirtis. Ką mes bandėme pasakyti šia kampanija, kad jie gali gauti pagalbą, tik nereikia to bijoti, nereikia gėdytis tos patirties, nes tai nutiko ne tik jiems, tai nutiko daugybei kitų žmonių.

Kartą su manimi susisiekė asmuo, kuris buvo patyręs, kas yra ta prekyba žmonėmis, bet moteris niekam negalėjo apie tai papasakoti, nes ją slėgė didelė gėda. Tą stigmą reikėjo nugalėti.

Stebėjome, kokie buvo žmonių, mačiusių reklamą, komentarai. Kai kuriuose žmonės prisegdavo savo pažįstamus, prirašydami: „Žiūrėk, tai skamba panašiai kaip tavo istorija.“ Kartu tai buvo ir kreipimasis į JK dirbančių asmenų artimuosius, pažįstamus. Tai išvirto į diskusijų vietą, kur žmonės dalijosi savo patirtimi. Be abejonės, buvo ir ciniškų komentarų, teigiančių, kad tai propaganda ir panašiai. Bet už Vilniaus ar Kauno ribų buvo kur kas daugiau empatijos.

– Jei žmogus jaučia esąs išnaudojamas arba jeigu artimiesiems kyla įtarimų, kad JK dirbantis sūnus ar dukra yra patekę į vergiją, kur jie gali kreiptis?

S. Brown: – Jeigu asmuo, išvykęs dirbti į JK, su šeimos nariais nesusisiekia, tai gali būti aliarmas, kad verta susirūpinti. Jie gali kreiptis tiek į organizacijas Lietuvoje, tiek į JK. Jei kažkas kelia susirūpinimą, visada gali paskambinti. Lietuvoje kreiptis galima į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą, Dingusių žmonių šeimų paramos centrą, JK veikia Šiuolaikinės vergovės pagalbos linija.

Taip pat ir mūsų organizacija „Stop the traffik“ turi mobiliąją programėlę, kuria žmonės gali su mumis susisiekti, kilus menkiausiam įtarimui. Tai gali būti ir nepatvirtintas išnaudojimo atvejis, tiesiog, jei žmogui yra neramu, jis gali paskambinti ir parašyti, kad jam neramu dėl giminaičio ar draugo, nurodyti, kur jis išvyko, pateikti kaip galima daugiau duomenų, kurie galėtų padėti tą asmenį surasti. Daugumos skambučių sulaukiame ne iš aukų, o iš trečiųjų asmenų, kurie užfiksavo kažką įtartino, kažką pamatė ar nugirdo.

Galiausiai, nuolat vyksta mokymai, kaip identifikuoti aukas. Žmonės dirba sveikatos priežiūros sistemoje, bankuose, oro uoste, jie yra mokyti pastebėti tam tikrus ženklus, išduodančius, kad asmuo gali būti potenciali auka. Pastebėję kažką įtartino jie gali pranešti atitinkamoms institucijoms, gali užkalbinti patį žmogų, užduoti tam tikrų klausimų.