Psichikos ligomis sergantys žmonės buvo suvokiami kaip apsėstieji, Dievo nubaustieji, neretai su jais būdavo elgiamasi kaip su gyvuliais, o vėliau paplito požiūris, kad tokie pacientai nėra įgalūs patys priimti sprendimų. Tai, o taip pat ir tragiškos sąlygos sovietmečio psichiatrijos ligoninėse, sukūrė vis dar egzistuojančią stigmą, LRT.lt sako istorikas Tomas Vaiseta.
Anot Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojo dr. T. Vaisetos, istorinės aplinkybės yra pagrindinė priežastis, kodėl psichikos sveikata vis dar yra stigma. Istorikas išskiria, kad analizuojant šią problemą reikėtų kalbėti ne tik apie sovietmetį, bet ir apie senesnius laikus – iki moderniųjų laikų, kai žmonės, sergantys psichikos ligomis, buvo suvokiami kaip priklausantys atskiram žmonių tipui.
„Turintys psichikos ligų nebuvo laikomi tokiais pačiais, kaip visi. Jie buvo laikomi apsėstaisiais, Dievo nubaustaisiais, buvo sakoma, kad į juos įsikūnijo velnias“, – aiškina T. Vaiseta.
Istorikas pateikia psichiatro Antano Smalsčio pavyzdį. Šis psichiatras tarpukariu nusprendė aplankyti kelis Lietuvos regionus ir pažiūrėti, kokia yra psichikos ligomis sergančių žmonių situacija. A. Smalstys susidarė tokį vaizdą, kad tarpukario Lietuvoje su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis buvo elgiamasi kaip su gyvuliais. Pavyzdžiui, psichiatras rado žmogų, kuris tvarte buvo laikomas prikaustytas grandinėmis. Kitą šeimą A. Smalstys rado klėtyje – čia kartu su vaikais tėvai miegojo ant gultų.
Pacientams sąlygos sukeldavo šoką, sakydavo, kad tikėjosi atvykti į „normalią tarybinę ligoninę“, o atvyko į konclagerį.
Pasiteiravus, ar tarpukariu tokių atvejų pasitaikydavo ir Vakaruose, T. Vaiseta atsako, kad Vakaruose situacija buvo geresnė, kadangi ten buvo labiau išsivysčiusi prieglaudų, kurios vėliau virto ligoninėmis, sistema. Lietuvoje tokių prieglaudų niekada nebuvo daug, sako istorikas, o pirma normali psichiatrijos ligoninė buvo Naujosios Vilnios (šiuo metu vadinama Respublikine Vilniaus psichiatrijos ligonine), į kurią pirmieji pacientai priimti 1903 metais.
Vis dėlto tuo metu prieglaudose jokio gydymo nebuvo – tik buvo siekiama pasirūpinti baziniais žmonių poreikiais, o pirmieji modernios medicinos entuziastai bandydavo eksperimentuoti, pasakoja T. Vaiseta. Tokie eksperimentai neretai virsdavo į tai, ką dabar jau vadintume kankinimais.
Sovietmečiu įšaldyta stigma
Situacija pasikeitė 19 a., kai pradėjo formuotis moderni medicina. Šiuo metu pradėta kalbėti, kad psichikos ligomis sergantys žmonės nepriklauso atskiram tipui. Toks suvokimas turėjo naikinti su stigma ateinantį smerkimą, sako T. Vaiseta, tačiau šis moderniosios medicinos mąstymas vis dėlto implikavo mintį, kad sergantys psichikos ligomis nėra tokie, kaip visi.
Toks mąstymas Lietuvoje įsitvirtino su sovietine okupacija. Būtent tuo metu psichikos ligomis sergantys žmonės buvo infantilizuoti – į juos pradėta žiūrėti kaip į vaikus, kurie nesugeba atlikti tam tikrų veiksmų ar priimti tam tikrų sprendimų. Pavyzdžiui, negalėjai vairuoti, keliauti ar balsuoti, gydytojai neaiškindavo žmonėms, kuo jie serga, todėl pacientai paprastai nežinodavo savo diagnozės.
„Tačiau tai nereiškia, kad išnyko ikimodernusis žmonių mąstymas, kad psichikos ligomis sergantys žmonės yra kitas tipas žmonių. Patys medikai ir labiau išsilavinusi visuomenės dalis perėmė moderniosios medicinos požiūrį, tačiau didelė žmonių dalis liko ikimodernaus mąstymo. Nors sovietmečiu psichiatrija tam tikru požiūriu patiria modernizaciją, stigma įšaldoma“, – sako T. Vaiseta.
Naujas idėjas ribojo geležinė uždanga
Istorikas akcentuoja, kad toks mąstymas nebuvo būdingas tik Sovietų Sąjungai, – panaši stigma egzistavo ir Vakarų visuomenėje, tačiau čia nuo 6-ojo dešimtmečio formavosi labai stipri klasikinės ir tradicinės psichiatrijos kritika. Vakaruose susiformavo antipsichiatrijos judėjimas, pradėta kalbėti, kad psichiatrija yra pseudomokslas, kuris išgalvoja ligas, kad psichiatrija yra tik socialinės kontrolės priemonė. Nors ne su visais teiginiais galima sutikti, svarsto T. Vaiseta, šis judėjimas pradėjo kvestionuoti ir psichikos ligos, ir ja sergančiųjų socialinį statusą.
„Tai, kas vyko Vakaruose, Sovietų Lietuvoje iš viso nevyko. Mūsų šios idėjos nepasiekė, nes geležinė uždanga Vakarų įtaką labai stipriai ribojo“, – apgailestauja istorikas.
VU dėstytojas pabrėžia, kad tuo metu Vakaruose į diskusiją įsitraukė ir tie, kurie serga psichikos ligomis. Jo teigimu, pacientų įsitraukimas į viešąją diskusiją Sovietų Lietuvoje nevyko. „Kiek dabar Lietuvoje turime žmonių, kurie serga rimtomis psichikos ligomis ir apie tai kalba, kiek mes jų galime išgirsti?“ – retoriškai klausia T. Vaiseta.
Buvo nuostatų, kad su pacientais galima elgtis, kaip nori: gali stumdyti juos, mušti, o jei neturi, ką veikti, gali pasidaryti sau pramogą ir suerzinti du pacientus, kad jie tarpusavyje susimuštų.
Pasak istoriko, sovietinis laikotarpis įdiegė ir suvokimą, kad psichikos liga yra nulemta įvairių cheminių bei biologinių procesų mūsų smegenyse, todėl vaistai buvo pasitelkti kaip tinkamas gydymo būdas. Tolimesni pokyčiai prasidėjo dar 7 deš. pabaigoje – tada atsirado psichiatrų, sakančių, kad pacientams reikalinga terapija, todėl psichiatrijos ligoninėse pradėjo dirbti psichologai.
Tačiau kol sovietmečiu psichiatrijos ligoninių tinklas Lietuvoje gana stipriai plėtėsi, Vakaruose vyko priešingi procesai – didžiosios ligoninės buvo uždaromos, specialistai kalbėjo, kad pacientų nereikia atskirti nuo įprasto socialinio gyvenimo.
Įrankis diskredituoti ir pasidalinti turtą
Pasiteiravus, ar prie psichinių ligų stigmos galėjo prisidėti tai, kad sovietmečiu psichiatrijos ligoninės buvo naudojamos baudžiant politinius kalinius, T. Vaiseta atsako, kad vyko priešingas procesas. Susiformavusi stigma buvo naudojama diskredituoti politiškai priešiškus asmenis, teigia jis. VU dėstytojas pabrėžia, kad tokiu būdu politiniai rezistentai buvo diskredituojami – jiems tarsi buvo uždedama etiketė, o visuomenėje tuo metu buvo susiformavęs požiūris, jog psichikos ligomis sergantis žmogus nėra toks pats, jog jis gali būti pavojingas.
Vis dėlto T. Vaiseta išskiria, kad situacija Lietuvoje ir likusioje Sovietų Sąjungoje skyrėsi. Pavyzdžiui, Sovietų Rusijoje psichiatrija buvo išnaudojama susidoroti su politiniais oponentais, tačiau Lietuvoje tai nebuvo toks svarbus įrankis. Nors KGB Lietuvoje buvo linkusi tuo grasinti, tačiau taip pasielgdavo retais atvejais, kai kiti metodai neveikė, todėl tai nebuvo masinis sisteminis psichiatrijos naudojimas.
Psichiatrija galėjo būti panaudojama ir ginčuose dėl nuosavybės, sako T. Vaiseta. Tam tikromis psichikos ligomis sergantys žmonės būdavo labai apribojami, pavyzdžiui, negalėdavo pretenduoti į turtą, būdavo kvestionuojamas jų testamentas.
„Esu aptikęs tokių pavyzdžių, kai vyras skiriasi su žmona, o vienas iš jų pažįsta kokį nors psichiatrą. Tada sutuoktinį išveža į ligoninę, o kitas partneris turi daugiau galių sprendžiant dėl turto dalybų. Tai buvo labiau išplitę vėlyvuoju sovietmečiu ir susiję su korupcija, kai visi reikalai sprendžiami per kyšius ar pažintis. Tuo metu psichiatrija pradėta išnaudoti sprendžiant asmeninius konfliktus ir ginčus“, – kalba T. Vaiseta.
Vienoje lovoje – trys pacientai
Istorikas išskiria ir tai, kad prie neigiamo visuomenės požiūrio į psichiatrijos ligonines prisidėjo ir sovietmečiu jose buvusios sąlygos, kurios pacientus neretai šokiruodavo. Sovietmečiu psichiatrijos ligoninėse trūko vietų, todėl į vieną lovą guldydavo du ar net tris žmones. Palatose būdavo ištiesiamos sulankstomos lovelės, koridoriuose ant žemės nakčiai dedami čiužiniai, sako T. Vaiseta.
„Problema ta, kad toks čiužinys dieną turėjo būti sulankstomas, nes trukdė judėti, todėl netgi labai sunkiai sirgdamas žmogus visą dieną turėdavo kur nors slampinėti ir ieškoti, kur prisiglausti. Palatos būdavo mažos, ligoninėje langai neatsidaro, sugrūdama daugiau žmonių, nei galima, todėl oras labai troškus.
Turintieji psichikos ligų nebuvo laikomi tokiais pačiais, kaip visi. Jie buvo laikomi apsėstaisiais, Dievo nubaustaisiais, buvo sakoma, kad į juos įsikūnijo velnias.
Įsivaizduokite, ligoninėje guli žmonės, kurie yra labai jautrūs, turintys komplikuotą santykį su kitais, o jie atsiduria vienoje ankštoje patalpoje! Juk bet kurį mūsų paguldykime į vieną lovą su svetimu žmogumi – kiek išbūtume? Dažnai psichiatrijos ligoninėse trūkdavo inventoriaus, pavyzdžiui, šlepečių. Žmogus be šlepečių eina į tualetą – ten nešvaru, vėliau grįžta į lovą, o jei toje pačioje lovoje guli dar vienas žmogus, tai ir jam jau nemalonu. Pacientams tai sukeldavo šoką, sakydavo, kad tikėjosi atvykti į „normalią tarybinę ligoninę“, o atvyko į konclagerį“, – apie sovietmečio psichiatrijos ligoninės sąlygas pasakoja T. Vaiseta.
Prie egzistuojančios stigmos galėjo prisidėti ir sovietmečio ligoninės personalo požiūris į pacientus, svarsto istorikas. Pašnekovo teigimu, gydytojai perėmė modernios medicinos požiūrį, o pacientus vadindavo ligoniukais. Vis dėlto kai kurie jų kalbėdavo apie pokyčius ir problemas. Kitoks požiūris į pacientus vyravo tarp sanitarų ir medicinos seselių – buvo nuostatų, kad su pacientais galima elgtis, kaip nori: gali stumdyti juos, mušti, tyčiotis, o jei neturi, ką veikti, gali pasidaryti sau pramogą ir suerzinti du pacientus, kad jie tarpusavyje susimuštų.
„Kartais pacientus mušdavo ir dėl pramogos. Tai nebuvo visiems sanitarams būdingas elgesys, tikrai ne, tačiau ir psichologinio, ir fizinio smurto būdavo nemažai“, – kalba T. Vaiseta.
Vis dėlto istorikas pabrėžia, kad tokia situacija buvo ne visose ligoninėse, į kai kurias iš jų pacientai patys nuvykdavo, – juk neitų, jei sąlygos būtų tokios blogos, svarsto T. Vaiseta. Jis teigia girdėjęs ir tokių istorijų, kad psichiatrijos ligoninėse sovietmečiu buvo palaida bala, – panorėjęs galėdavai bet kada išeiti ir sugrįžti, o tokie pasakojimai niekaip nedera su tuo vaizdu, kad ligoninėse viskas būdavo labai griežta, kalba T. Vaiseta.
