Lietuvą alinant sausrai, itin aktualus tapo dar balandį britų leidinio „GreenMatch“ publikuotas straipsnis apie tai, kad Lietuva yra labiausiai klimato kaitos paveikta šalis Europoje. Kad šios vasaros orai – klimato kaitos vaisius, neabejoja ir klimatologas prof. Arūnas Bukantis. Ko teks imtis, kad bent prisitaikytume gyventi naujomis sąlygomis?
Žemės ūkis – ties kritine riba beveik visoje Lietuvoje
Balandžio–gegužės mėnesiais kai kuriose Lietuvos vietovėse neiškirto nė 20 milimetrų kritulių. Paspiginus saulei ir sparčiai kylant temperatūrai, paviršinis dirvožemio sluoksnis kaipmat išdžiūvo, o tokiame nei pasėliai veši, nei vaismedžiai derlių krauna. Stichinės sausros keliose savivaldybėse „nepagydė“ ir galiausiai pasirodęs lietus. „Visa žemės ūkio sritis atsidūrusi ties kritine riba beveik visoje Lietuvoje“, – „LRT forume“ pabrėžė klimatologas.
Šilčiau, pasak jo, ir žiemomis: „Kad temperatūra kristų iki 30–25 laipsnių šalčio, labai maža tikimybė.“ Lyg to dar būtų maža, Baltijos jūroje temperatūra, remiantis jau minėta britų publikacija, nuo 1970-ųjų pakilo laipsniu, o pačios jūros lygis kasmet auga maždaug 4 milimetrais.
Ar visi šie pokyčiai sukelti klimato kaitos? „Be abejo. Ko gero, čia jau nereikia abejoti. Pirmojo birželio dešimtadienio temperatūra viršijo normą 5 laipsniais. Tai didžiulė anomalija ir tokių analogų praeityje nėra buvę. Tai rodo, kad bendras temperatūros fonas kyla – ne tik vasaros, bet ir žiemos. Tame fone, aišku, aukštyn šoka ir rekordai“, – aiškino prof. A. Bukantis.
Svarbiausia, pasak klimatologo, skirti du dalykus – klimato kaitos švelninimą ir prisitaikymą prie jos.
Jeigu Lietuva, siekdama sustabdyti klimato kaitą, padaryti gali, švelniai sakant, nelabai ką, tai bent prisitaikyti gali. O kalbant apie prisitaikymą, „LRT forume“ diskusija sukosi visų pirma apie padėtį žemės ūkyje. Būtent ūkininkams labiausiai skauda ir dėl besniegių žiemų, ir dėl sausrų, ir dėl liūčių.
Lietuvoje karščiau nei Afrikoje
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos kancleris prof. Antanas Maziliauskas, kalbėdamas apie šios vasaros orus, akcentavo, kad karščiau čia buvo nei pačioje Šiaurės Afrikoje, pavyzdžiui, Malyje, kur VDU kaip tik atlieka eksperimentus. Pasirodo, jie kažkada gali praversti ir Lietuvoje.
Malyje, kurio dalį užima Sacharos dykuma, vyksta aktyvus kitų vietų dykumėjimas, o kritulių iškrenta mažai, Lietuvos mokslininkai montuoja įrangą uždarose patalpose, kuriose galima užauginti derlių neeikvojant nei dirvožemio, nei ten branginamo vandens.
„Iš tikrųjų šiandien Lietuvoje sprendžiame labai panašią situaciją, kokia yra Šiaurės ar Vakarų Afrikoje“, – pastebėjo mokslininkas.
Pavojaus varpais skambinama ir Briuselyje. Iš jo neseniai grįžęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus kalbėjo, kad derlius geresnis ir Suomijoje, ir Švedijoje.
„Padėtis Lietuvoje ir Latvijoje yra sudėtingiausia. Nors ilgalaikės mūsų tradicijos skelbia, kad čia yra vandens, lietingas, šaltas kraštas, suomiai su švedais krūpčiojo, kai aiškinome temperatūrines ribas.
Šiemet derliai Suomijoje geresni, Švedijoje – dar geresni, o Lietuvoje kas trejus metus situacija žemės ūkyje tik blogėja. Buvo lietingi metai, pernai – sausra, neatsigavo žemė ir dar didesnė sausra“, – pažymėjo A. Svitojus.
Naudinga būtų auginti kanapes?
Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas laidoje užtikrintai teigė, kad „kaip ūkininkaujame šiandien, taip ūkininkausime ir po 5 metų“.
Tiesa, po keliasdešimties metų, pasak jo, galima bus galvoti apie kitų kultūrų auginimą. Tokių, kuriuos šiandien gal gali kelti ir juoką – panašiai kaip kukurūzai Chruščiovo laikais.
„Kažkada, Chruščiovo laikais, pasakodavome anekdotus, o šiandien Lietuvoje kukurūzai tikrai auginami ir ne tik silosui kaip pašaras, bet ir grūdams“, – pabrėžė jis.
Kokios tai kultūros galėtų būti? Kad ir soja, svarstė A. Stančikas (vėliau ištaikęs progą pasisakyti Žemės ūkio rūmų pirmininkas akcentavo, kad tokia kultūra sukeltų tragediją ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje). Taip pat Lietuvos ūkininkai ateityje galėtų auginti, pasak A. Stančiko, kanapes. Jos esą labiausiai sugeria ore esantį anglies dioksidą. Tiesa, laidos dalyviai, suprasdami, kad diskusijos apie šį augalą gali užtrukti, kanapių temos neplėtojo.
Melioracija – jau ne išeitis
Kaip aiškino VDU Žemės ūkio akademijos kancleris A. Maziliauskas, ūkininkai gali auginti ir tai, ką augino iki šiol – svarbu paruošti sistemą, kaip dirva gali būti drėkinama, o kai reikia – melioruojama. Iki šiol Lietuvoje daugiausia buvo kalbama apie melioraciją ir drenažą – tai ir svarbiausia ten, kur vyrauja kritulių perteklius.
Tačiau šiandien kartais svarbu iškritusį lietų ir sulaikyti, kad jis greit nenutekėtų į griovius. „Mūsų bėda ta, kad dėl klimato kaitos yra labai dideli svyravimai: yra sausros, drėgmės perteklius“, – akcentavo VDU atstovas.
Išeitis jau yra – reguliuojamas drenažas, kuris leidžia pasirinkti norimą gruntinio vandens lygį. Tokių eksperimentinių drenažų keliose vietose Lietuvoje esą jau sumontuota ir jie leidžia pasiekti gerų rezultatų.
„Drenažas jau baigia atitarnauti savo laiką ir rekonstruojant dabar reikia įrenginėti kontroliuojamą drenažo sistemą ir, matyt, tokia kryptis ir turėtų būti“, – pabrėžė A. Maziliauskas.
Kita inovacija – požeminis drėkinimas. Kaip aiškino mokslininkas, laistant augalus „iš viršaus“, daug drėgmės nueina šuniui ant uodegos – tiesiog išgaruoja. To nebūna, kai laistoma po žeme, tame gylyje, kur yra augalo šaknys.
Mokslininkai apgalvojo, tik patarimai nugulė stalčiuje
Žemės ūkio rūmų atstovas A. Svitojus pabrėžia – „Viską reikia daryti planingai, viskam reikia turėti strategiją“. Bet juk klimato kaita neištiko šiandien ir netgi ne šiais metais – kodėl strategijos vis dar nėra?
Tačiau, pasirodo, yra. Kad ji yra, žino klimatologas A. Bukantis. Žino, nes pats prisidėjo prie jos kūrimo prieš daugiau nei 20 metų. Tik smulkmena – šaliai nesusiduriant su didesnėmis anomalijomis, strategija nugulė stalčiuose ir nė vienas punktas nebuvo įgyvendintas.
Ir čia jau – ne tik žemės ūkio problemos. Klimato kaita, tikėtina, atneš ir naujų ligų, invazinių gyvūnų ir augalų.
„Tai ir melioracinių priemonių renovacija, ir drėkinimo bei sausinimo plėtra žemės ūkyje (nes pas mus šlapi metai kaitaliojasi su sausais); prisitaikymo priemonės sveikatos srityje – gydytojų švietimas, visos sveikatos priežiūros kėlimas į tokį lygį, kuris būtų adekvatus esančioms naujoms grėsmėms, kurios ateina iš pietų – naujoms virusinėmis ir bakterinėmis ligomis“, – vardijo A. Bukantis.
Oficiali priežastis, kodėl priemonės neįgyvendintos – nėra pinigų. Jų, pasirodo, nėra taip, kad net sumažėjo įrankių klimato kaitai Lietuvoje stebėti. Pasak klimatologo, Lietuva gyvena kaip 19-ajame amžiuje – turi informacijos tik apie temperatūrą ir kritulių kiekį, o kitos civilizuotos, šiuolaikiškos informacijos esą nėra.
Mažiau kiaulių išgelbės pasaulį?
Kad klimato kaita egzistuoja, dažniausiai prisimenama tada, kai užklumpa anomalijos – neregėta audra, prie žemės lenkianti kaitra, sausros raštais nuspalvintas dirvožemis ar kiauras dienas žliaugiantys lietūs.
„Kad sausros dažnėja, kartojame jau 25 metus. Praeina metai, būna kokia nors viena šlapesnė vasara, – viskas, sausros pamirštamos. 2017 metais, prieš 2 metus, atrodė, kad sausrų niekada nebus, nors prieš tai sausros buvo vos ne kas antri metai“, – akcentavo A. Bukantis.
Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Seime Linas Balsys kritikavo, kad, galvoti reikia ne apie vandens nuokryčio subalansavimą, o apie esmę – patį žemės ūkį ir kokia kryptimi jis turėtų eiti. Anglių lietuviai kūrena palyginti nedaug, tad pagrindiniai keliai, kuriais prisidedame prie įvairių gamtos kataklizmų – transporto sektorius ir žemės ūkis, ypač – ūkininkų auginamos karvės, kiaulės, avys ir kiti gyvuliai.
„Lietuvoje yra gyvulininkystės šalis. Nesakau, kad dabar visi nustokim valgyti mėsą ir atsisakytume gyvulininkystės, bet vienam kilogramui mėsos pagaminti klimato požiūriu yra labai neefektyvu. [...] Reikėtų orientuotis į augalininkystę“, – kalbėjo L. Balsys.
Seimo Kaimo komiteto pirmininkui mintis dėl gyvulininkystės mastų mažinimo nepatiko. Pasak jo, Lietuvoje yra puikios sąlygos vystytis gyvulininkystei.
Parengė Ineta Nedveckė.
