Lietuvoje

2019.05.17 18:58

Dėl kaimynų homofobijos išsikraustyti turėjęs Tereškinas: ilgą laiką gyvenau dvigubą gyvenimą

Domantė Platūkytė, LRT.lt 2019.05.17 18:58

„Mane stebina, kad, užuot rinkęsi patirti daugybę nuostabių dalykų, kai kurie žmonės maniakiškai galvoja apie tuos „baisiuosius gėjus“ arba tradicines šeimas griaunančias seksualines revoliucijas ir renkasi neapykantą kitokiems“, – interviu LRT.lt sako prieš savaitę Danijoje mylimąjį vedęs sociologas Artūras Tereškinas.

Kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius A. Tereškinas, kartais sunku suprasti, kodėl egzistuoja tiek daug neapykantos lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) bendruomenei, neaiškaus įniršio bei pykčio. Lietuvos mokslo premijos laureatas svarsto, kad tokią neapykantą jaučiantys žmonės turbūt labai nelaimingi ir nusivylę savo gyvenimu, todėl savo pyktį išlieja nekęsdami kitų.

Pasak sociologo, kai kurie žmonės LGBT bendruomenę supranta kaip grėsmę vyriškumui ir šeimai, neva neheteroseksuali šeima iškreipia santuokos bei šeimos prasmę. Tačiau tokius žmones A. Tereškinas ragina labiau mėgautis savo gyvenimu ir mažiau galvoti apie kitų.

„Būtent tie, kurie pilni neapykantos ir pykčio, labiau koncentruojasi į kitų žmonių gyvenimą ir pamiršta, kad turi ir savo gyvenimą, kurį gali gražiai bei prasmingai nugyventi“, – kalba A. Tereškinas.

Gegužės pradžioje susituokęs su savo širdies draugu iš Serbijos Vladimiru Bralovičiumi sociologas pasakoja, kad vestuvių šventė bus paprasta – vasarą pora planuoja važiuoti į Belgradą, kur gyvena Vladimiro artimieji ir draugai. Tačiau, sako A. Tereškinas, „didelių storų lietuviškų vestuvių“ tikrai nebus.

– Aktorius, laidų vedėjas Dominykas Vaitiekūnas yra sakęs, kad LGBT Lietuvoje yra gemalo būsenos – jau pradedame įvardinti, kad problemų egzistuoja, tačiau dar negebame jų spręsti. Ar pastebite, kad bėgant metams mūsų visuomenė darosi liberalesnė?

– Taip, aš šiuo atžvilgiu esu optimistas, manau, kad situacija keičiasi į gerą pusę, tačiau mes gyvename tokiame burbule – mus supa labai tolerantiški ir inteligentiški žmonės, kurie puikiai priima įvairius žmones. Dabar susidūrimai su netolerantiškais kaimynais yra retas atvejis, tačiau esame susidūrę su neapykanta ir įžeidinėjimu, dėl to turėjome persikraustyti į kitą butą.

Šiuo metu tokių išpuolių, kokių patirdavau ankstesnėje gyvenamojoje vietoje, patirti netenka. Vis dėlto suprantu, kad gyvenimas Vilniuje skiriasi nuo gyvenimo provincijoje, kur netolerancija, diskriminacija, netgi fizinis bei psichologinis smurtas prieš LGBT yra gerokai labiau paplitęs.

– Visgi neturėtų būti taip, kad dėl tokių aplinkybių žmonės būtų priversti išsikraustyti.

– Taip, turėjau tikrai gražų ir didelį butą, todėl iš dalies buvo gaila jį palikti ir išsikraustyti, tačiau galiu pajuokauti, kad butą pardaviau vienam garsiam Lietuvos muzikantui, kuris pažadėjo ten nuolat repetuoti, – tokia paguoda arba karmos dėsnis.

– Susituokę iš artimųjų ir draugų sulaukėte daug sveikinimų. Ar dėl jūsų laimės taip pat džiaugiasi ir aplinkiniai?

– Publikuodamas straipsnius tikriausiai jau dešimtmetį neskaitau jokių komentarų, esu labai jautrus. Visgi mano pažįstami ir draugai tai padaro už mane – komentarų yra tikrai labai baisių, todėl, norint apsisaugoti, reikia užsidaryti tam tikrame burbule.

Tokie komentarai rodo, kiek daug neapykantos ir neaiškaus įniršio bei pykčio prieš LGBT bendruomenę egzistuoja. Kartais sunku suprasti, kodėl. Galbūt tie žmonės labai nelaimingi, nusivylę tiek gyvenimu, tiek socialine aplinka, todėl perkelia visas savo bėdas ir skausmą, ieško atpirkimo ožio. Nusivylimo ir nerimo pilna aplinka skatina įvairias fobijas.

– Esate sakęs, kad dažniausiai homofobai yra jauni vyrai, kurie, užuot pavertę savo politinį įniršį savidestruktyvia veikla, nukreipia jį į grupes, kurios, jų nuomone, kaltos dėl jų vyriškumo nesėkmių. Ar galima sakyti, kad vyrai tarsi bijo prarasti savo vyriškumą ir statusą visuomenėje?

– Taip, tai sakydamas remiuosi daugeliu tyrimų, kurių teigimu, heteroseksualus normatyvumas neatskiriamai susijęs su homofobija. Vyrai bijo prarasti tikrą vyriškumą, o homoseksualumą ar moteriškas manieras suvokia kaip grėsmę vyriškumui.

Homofobams reikia įrodyti, kad jie tikri vyrai, nes homofobija yra įaugusi į tradicinio vyriškumo kūną, todėl homoseksualūs vyrai tampa homofobų taikiniais.

– Kaip mūsų visuomenė supranta tą idealų vyrą?

– Dažniausiai vyrai nesigilina į tai, ką reiškia būti vyru, jiems tai atrodo natūralu, tarsi biologiškai sutverta, todėl jie net nesusimąsto, kad egzistuoja vyro idealas, kuris juos labai apriboja. Vyrus vis dar įsivaizduojame kaip finansiškai ir fiziškai galingus, tokius, kurie yra matomi ir politikoje, ir šeimoje, kurie turi galios, sugeba kontroliuoti ir save, ir savo aplinką – partnerius, pavaldinius.

Problema ta, kad įgyvendinti tokį idealą pavyksta tikrai nedaugeliui vyrų, o didesnė dalis yra išnaudojami ar engiami ir savo galios bei valdžios parodyti negali. Šis idealas riboja ir žeidžia vyrų psichiką, savęs suvokimą, todėl reikėtų keisti patį vyriškumo suvokimą ir suprasti, kad vyriškumo formų gali būti visokių.

– Atrodo, kad pyktis ir neapykanta tampa kasdieniu darbu. Galbūt kartais toks pyktis kyla ne tik dėl žmonių nesupratingumo, bet ir dėl įvairių sąmokslo teorijų. Kokių stereotipų ar mitų esate girdėjęs jūs?

– Sąmokslo teorijos labai ryškiai atsiskleidžia alternatyvioje, kraštutinėje dešinėje. Vienas argumentų – gėjai arba kiti LGBT žmonės suardys šeimą, neva gėjų šeima yra grėsmė heteroseksualioms šeimoms ir iškreipia pačią santuokos bei šeimos prasmę. Tačiau homofobai neturi tam įrodymų.

Visą laiką būdavo įvairiausių šeimų. Viena mano pažįstama gyvena Niujorke, ji pasakojo, kad Amerikoje populiarėja kelių asmenų santykiai, kai, pavyzdžiui, kartu draugauja trys žmonės, jie myli ne vieną, o kelis asmenis. Artimus ilgalaikius santykius jie palaiko su keliais žmonėmis, šie santykiai prasmingi ir reikšmingi visiems partneriams. Galbūt mums tai skamba keistai, tačiau manau, kad ir tokios formos santykiai turi teisę egzistuoti.

Reikia suvokti, kad tavo paties gyvenimas yra įdomus, ir mažiau galvoti apie kitų gyvenimą. Būtent tie, kurie pilni neapykantos ir pykčio, labiau koncentruojasi į kitų žmonių gyvenimą ir pamiršta, kad turi ir savo gyvenimą, kurį gali gražiai bei prasmingai nugyventi.

Mane stebina tai, kad, užuot patyrę nuostabių dalykų, kai kurie žmonės galvoja apie tuos „baisiuosius gėjus“ arba tradicines šeimas griaunančias seksualines revoliucijas ir renkasi neapykantą kitokiems.

– Ar manote, kad apie problemas, su kuriomis susiduria LGBT bendruomenė, pradėta kalbėti daugiau?

– LGBT bendruomenė taip pat susiskaldžiusi, yra ir konservatyvių žmonių, ir tokių, kurie nori nugyventi gyvenimą niekam neprisipažinę, kad jie priklauso LGBT. Kita grupė žmonių norėtų gyventi laisvą ir atvirą gyvenimą. Šių grupių požiūriai dažnai susikerta, atrodo, kad Lietuvoje didesnė ta grupė, kuri bijo gyventi laisvą gyvenimą.

Mano paties gyvenimas taip pat buvo dvilypis, ilgą laiką nebuvau atviras savo artimiesiems ir pažįstamiems, tačiau palaipsniui atėjo suvokimas, kad tai, ką darau, yra prasminga. Nors pastaruoju metu išgyvenu nerimą dėl per didelio viešumo, jaučiu, kad tai, jog viešai kalbame apie savo santuoką, turi politinės reikšmės Lietuvai.

– Dar kartą norėčiau pacituoti D. Vaitiekūną, kuris sakė, kad „įstatymai pradedami rašyti žmonių širdyse ir galvose, jie įtvirtinami tada, kai mes pradedame tikėti tomis idėjomis ir nuostatomis, suprantame problemas ir būtinybę jas spręsti. Į viską išmokstame pažiūrėti kitaip, kai pajuntame empatiją.“ Ar pritartumėte?

– Manau, kad įstatymus rašome savo gyvenimu, labai tikiuosi, kad ateis ta diena, kai tos pačios lyties žmonėms nereikės važiuoti tuoktis kitur ir įstatymai bus lygūs visiems. Pats savo kailiu patyriau, kaip sunku dviem žmonėms iš skirtingų šalių gyventi kartu – legaliai negali būti kartu, o situaciją ypač apsunkina tai, jei partneris nėra Europos Sąjungos pilietis.

Sutinku, kad savo kūnais, veiksmais ir žodžiais keičiame visuomenę bei rašome įstatymus. Galbūt tai užtruks ilgai, galbūt reikės daug atvirų LGBT žmonių kūnų ir žodžių, tačiau visuomenė turėtų pasikeisti.

– Tikriausiai homofobų taip paprastai nepakeisime, tačiau kaip reikėtų mažinti stereotipų ir nepagrįstų baimių?

– Savo pačių elgesiu – reikia būti „lyčių maištininku“, nesusitaikyti su stereotipais ir savo elgesiu parodyti, kad gali būti kitoks. Tie maištininkai, kurie neprisitaiko prie lyčių normų ir jas keičia, padeda keistis ir visuomenei, padeda jai tapti atviresnei bei tolerantiškesnei.

– Prieš kelerius metus pasirodė keli interviu su vyru, kuris, anot jo, „išsigydė“ ir vėl tapo heteroseksualus. Ar tokie pranešimai iškreipia vaizdą ir skatina stereotipus bei klaidingus įsitikinimus?

– Tokios konversijos ir pasikeitimai yra visiškai moksliškai paneigti. Jie laikomi pseudomoksline praktika. Galbūt vienas kitas atvejis ir galėjo būti – reikėtų pabrėžti, kad žmogaus seksualumas yra kaitus, pavyzdžiui, aš savo gyvenime esu turėjęs nemažai merginų, vėliau ir vaikinų, o santykiai su abiem lytimis atrodė puikūs. Tik vėliau suvokiau, ką iš tikrųjų noriu mylėti ir su kuo gyventi.

Minėtos konversijos dažniausiai nesėkmingos. Dauguma mokslininkų yra pripažinę, kad jos yra netgi žalingos, nes skatina konvertuojamų žmonių depresiją, nerimą, polinkį į savižudybę ir socialinę izoliaciją. Tokie pasikeitimai ir atsivertimai dažniausiai tėra tik savęs įtikinėjimas tapti heteroseksualiam dėl patiriamo visuomenės spaudimo. Ir dabar yra daug vyrų, kurie gyvena dvigubą gyvenimą, yra vedę ir turi partneres, tačiau dalyvauja gėjų subkultūroje ir vis vien palaiko emocinius ir lytinius santykius su vyrais.

Toks dvigubas gyvenimas padaro tave savotišku šizofreniku, kuris gyvena suskaldytą gyvenimą ir nežino, ko iš jo nori. Esu sutikęs ne vieną tokį žmogų, o ir pats kurį laiką juo buvau.

Primename, kad gegužės 17-ąją minima Tarptautinė diena prieš homofobiją ir transfobiją (angl. IDAHO). Būtent šią dieną 1990 m. Pasaulinė sveikatos organizacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo.

Šią dieną siekiama atkreipti dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria homoseksualūs žmonės asmeniniame gyvenime ir darbe, siekiama, kad heteroseksualūs žmonės geriau suprastų seksualines mažumas.