„Man pasakė: „Moterų režisierių nebūna, bet tu gali pabandyti“. Aš supratau, kad turiu dirbti galbūt penkis kartus daugiau nei mano kurso draugai vaikinai – galbūt ir man leis šalia jų prisėsti“, – studijų metus Maskvoje prisimena Dalia Ibelhauptaitė. LRT PLIUS laidoje „Legendos. Šiandien ir visados“ atvirai ir su ašaromis apie perfekcionizmą, valią ir kūrybinį potencialą, kuris neužgeso net tada, kai to niekas nesitikėjo.
Dar mokykloje pradėjusi režisuoti spektaklius, D. Ibelhauptaitė baigė A. Lunačiarskio teatro ir meno institutą Maskvoje. Iškart po to jaunoji menininkė buvo pakviesta į Londoną. Ten režisierė pastatė daugiau kaip 20 dramos ir operos spektaklių. Prieš dvidešimt vienerius metus Lietuvoje D. Ibelhauptaitė su artimiausiais bendraminčiais subūrė operos trupę „Bohemiečiai“, vėliau tapusia Vilniaus miesto opera („Vilnius City Opera“). D. Ibelhauptaitės spektakliai ir operos tapo svarbu įvykiu Lietuvos operos pasaulyje – ryžtingu žingsniu į priekį, o jauniesiems operos solistams – tramplinu į plačiąsias pasaulio scenas.
Sunkus likimas
„Aš manau, kad mane visą gyvenimą lydi likimas, Dievas – kažkokia jėga mane lydi, nes kitas, o ir aš pati, jau seniai būtų pasitraukęs iš to kelio, nes jis buvo labai sunkus. Aš tikiu, kad mane lydi, man tai suteikia jėgos. Bet be juodo darbo, be kovos, be tikėjimo ir be mąstymo, kad niekas neduos – viską reikia uždirbti, nieko nebūtų“, – LRT Plius laidoje atviravo D. Ibelhauptaitė.
Tvirtą D. Ibelhauptaitės ryžtą formavo jos mama – Irena Zarembaitė-Ibelhauptienė. Išgyvenusi tremtį, jį grįžo į Lietuvą ir visą gyvenimą dirbo augindama vaikų kartas Antakalnio darželyje. Būtent ten D. Ibelhauptaitė pirmą sykį susipažino su būsimais kolegomis ar gyvenimo draugais.
„Mano mama buvo nerealaus intelekto moteris, gyvenusi labai sunkų gyvenimą. Tokį gyveno ir didžioji dalis lietuvių, nes tame gyvenime buvo tremtis. Visa jos šeima buvo ištremta į Sibirą. Ten ji praleido aštuonerius metus. Mano mama Sibire sugebėjo baigti universitetą, ji tapo fizike-matematike (...).
Sugebėjimų ji negalėjo panaudoti Lietuvoje, grįžę tremtiniai buvo paženklinti, ji negalėjo dirbti universitete, tačiau ją priėmė dirbti į darželį ir ji ten pradirbo vedėja visą gyvenimą. Į tą darželį ėjo daug Lietuvą garsinančių žmonių. Mano darželio draugai buvo Andrius Mamontovas, Rolandas Muleika ir kiti“, – sako ji.
„Susirgo“ teatru
Būsimą operos profesionalę į teatrą tėvai pirmiausia nešdavo, tik vėliau pradėjo ją ten vesti už rankos. Pirmą kartą spektaklį mažoji Dalia pamatė sulaukusi pusantrų metų, jo pavadinimą ji atsimena iki šiol.
„Mama pasakojo, kad mama turėjo mane išnešti iš salės, kad nereikėtų stabdyti spektaklio, nes stipriai rėkiau, kai pamačiau, kaip popierinis durklas rėžia personažui. Aš turėjau baltus lakinius batelius, skirtus teatrui ir operai, tėvai neleisdavo eiti į spektaklį su lauko batais“, – prisiminimais dalijasi režisierė.
Tačiau nuo mažų dienų pratinama prie įkvepiančios teatro scenos, savo artimiausią aplinką ji stipriai nustebino visgi pasirinkusi režisūrą – nepaisant meniško būdo, mokslai buvo stiprioji Dalios pusė.
„Ilgą laiką ji buvo pareiginga pirmūnė. Paskutinėse klasėse įvyko lūžis, apie kurį tik ji gali papasakoti, tačiau ji transformavosi į Dalią, kurią mes pažįstame dabar. Ji trumpai nusikirpo plaukus ir susirgo teatru“, – sako Dalios bičiulis Andrius Mamontovas.
Į teatro pasaulį D. Ibelhauptaitė žengė anksti, bet su didele jėga.
„Per Dalią Tamulevičiūtę susipažinau su Eimuntu Nekrošiumi. Kai man buvo 15 metų, jis buvo dievas, kaip ir Dalia – didžioji mokytoja. Dabar manau, kad Dalia davė galimybę, sukūrė aplinką Eimiui režisuoti ir išlaikė aktorius. Jaunimo teatras buvo mano šeima, gyvenome aukso amžiuje – teatras veikė idealiai, tai nebuvo darbas, tai buvo gyvenimas teatre dieną ir naktį. Aš svajojau būti to dalimi. Mano tėvai atsisakė būti to dalimi.
Visiems prieinama opera
(...). Kai prasidėjo „Bohema“, galvojome, kad turėsime daugiausia tris spektaklius, o išėjo taip, kad mus kvietė pats teatras, su visa „Bohema“, – prisimena operos režisierė ir prodiuserė.
„Bohemiečių“ reiškinys tapo Vilniaus opera – „Vilnius City opera“. D. Ibelhauptaitė sako kėlusi sau du uždavinius: pirmasis jų buvo sukurti operą, prieinamą visiems ir antrasis – išauginti operos solistų kartą, kuri geba vaidinti, kuri yra ne tik muzika ausims, bet ir vaizdas žiūrovo akims.
„Tai yra kelios kartos užaugintų žiūrovų. Aš norėjau, kad opera būtų normalia žmonių gyvenimo dalimi, kad ji būtų ne tik elito ar intelektualų dalykas. Mano uždavinyje buvo dar vienas uždavinys – įkurti operos solistų mokyklą, kur operos solistas yra lygiavertis aktoriui, galintis vaidinti, analizuoti vaidmenis, galintis kurti spalvas, veiksmą, judesį (...). Mes repetuodavome po 12 valandų, o kartais ir naktį – man norėjosi padaryti kitokį teatrą“, – pasakoja operos ir teatro režisierė.
Visą laidos epizodą galite peržiūrėti čia:
