Šių metų vasara subrendo, tik gausių lietų dėka tebėra labai žalia, nes geltona, balsva, rusva spalvos nespėjo pakeisti viso kraštovaizdžio paveikslo – pamename ne vieną vasarą, kai dėl sausros ir karščio ruduodavo, geltonuodavo miestų žaliosios erdvės, laukai. Taigi pagal gamtos spalvas nustatyti vasaros brandą šiemet sunku. Tačiau tam yra kiti reiškiniai ir požymiai.
Vienas jų – žiogų aktyvumas... Tiesa, žiogais mes pavadiname visus tiesiasparnių būrio vabzdžius, kurie išoriškai panašūs, gyvena pievose, krūmynuose. Tačiau tikrųjų žiogų šeimoje mūsų gamtoje – tik 9 rūšys, kurias lengviausia atskirti pagal ilgas, kartais paties vabzdžio kūno ilgio antenas (tik nevadinkite jų ūsais!). Kiti tiesiasparniai – tai kurkliai, svirpliai ir, žinoma, trumpaūsiai tiesiasparniai – šokliukai, skėriai, kurie panašūs į žiogus.
Ar ši vasara kuo nors ypatinga, ar žiogų cikluose kas nors pasikeitė? Taip, užtrukusi vėsa gegužę ir permainingi birželio orai, ypač vėsios naktys, sulaikė žiogų vystymąsi, todėl ir jų treles išgirdome daug vėliau. Kaip žinoma, tiesiasparniai yra nepilnos metamorfozės vabzdžiai. Žemėje peržiemoja jų kiaušinėliai, iš kurių pavasarį išsiritusios nimfos (lervos stadija) primena mažą suaugėlio kopiją.
Jos auga misdamos amarais, vėliau – stambesniais vabzdžiais ar jų lervomis, vikšrais, taip pat minkštosiomis augalų dalimis. Jei orai būna šilti, saulėti, žiogų nimfos po daugelio nėrimųsi iki birželio galo virsta suaugėliais. Tiesa, tikroji branda ateina vėliau, kai visiškai susiformuoja sparnai, o patelėms – ilgos, kardą primenančios chitininės kiaušdėtys.
Tačiau apie žiogus ir jų artimus gimines – trumpaūsius tiesiasparnius – viską sužinome tada, kai jie pradeda groti. Visi tiesiasparniai geba išgauti įvairaus stiprumo svirpiamus garsus – jie sukuriami mechaniškai, braukant kietus chitino paviršius. Kieti pirmosios poros sparnų antsparniai dažnai būna išlenkti, turintys tam tikrus dantukus, per kuriuos braukiama ilgųjų kojų šereliais. Šokliukai, skėriai gali neturėti šerelių, tačiau juos kompensuoja tvirtos chitininės išaugos. Paprastai groja šių vabzdžių patinėliai, bet tikrųjų žiogų patelės taip pat gali svirpti.
Ideali temperatūra vabzdžiams – virš 15 laipsnių šilumos. Atvėsus jie nutyla. Tačiau šiltomis naktimis svirpiantis fonas sklinda iš žolių. Yra medžiuose, tarp lapų gyvenantys žiogai (vienas iš jų – žiogas giesmininkas), kurie gali groti ir esant vėsiam orui.
Ilga ir garsi žiogo giesmininko trelė girdima iki rugsėjo vidurio. Panašiai ilgai groja maži žiogai spragtukai bei girinis siūlaūsis, dažniausiai randamas ąžuoluose, aukštai nuo žemės.
Žiogų ciklą vainikuoja kiaušinių padėjimas – vieni juos „įterpia“ žemėn sukišę ilgas smailas kiaušdėtis, kiti (kaip jau minėtas girinis siūlaūsis) deda po vieną po medžių žieve. Kiaušinėliai peržiemos, o kitą pavasarį iš jų risis lervutės (nimfos), mažos suaugusių žiogų kopijos. Jos maitinsis amarais, lervutėmis, šiek tiek augalų minkštosiomis dalimis ir iki vasaros vidurio daug kartų nersis, augs, kol sulauks brandos ir galimybės apie save visu garsu pranešti pasauliui.
Žiogų ir visų tiesiasparnių apskaitų, monitoringo ar gausos įvertinimo nedarė niekas. Tačiau akivaizdu, kad jų mažėja – tai nėra natūralus procesas, jiems įtakos nedaro žiogais mintantys paukščiai. Visos problemos – dėl beribio laukų purškimo, žolę malančios, o ne ją paprastai nupjaunančios, šienapjūtės. Arba javapjūtės, kur laukai ir taip jau buvo purškiami – stebi ražienose braidančius gandrus ir nematai, kad jie, nužingsniavę varsnas, nors sykį kaptelėtų snapu – ten nėra nieko gyvo. Žinoma, ir žiogų!
O sodybose žiogai jau seniai nepageidaujami ir sakymai, kad visi pasiilgsta žiogų trelių, yra apsimestiniai ir nenuoširdūs, nes žiogus metodiškai naikina sodybų šeimininkai, motorinėmis šienapjovėmis ir žoliapjovėmis juos maldami kas keletą dienų.
Dabar – geriausias metas klausytis žiogų. Tam labai tinka ramus vakaras, vidudienis, kai užuovėjoje žiogai suderina savo „smuikus“ ir užgroja. Jei juos išsaugosite, atlygio už tai – žiogų – muzikos, tikrai sulauksite. Negi mums to nereikia?
