Pavasarį gimęs sūnus, persikraustymas į naujus namus, vasarą prasidėję laidos „Nebloga mama“ filmavimai – pastarieji mėnesiai laidų vedėjai Aistei Simėnaitei buvo ganėtinai intensyvūs, tačiau ji sako neturinti kuo skųstis: „Rūpesčių per akis, bet su vyru sutariame: jei tai yra didžiausios mūsų problemos – gyvename net labai gerai.“
– Vos prieš kelis mėnesius susilaukėte sūnaus, o nuo rugsėjo jus ir vėl galima išvysti eteryje – naujoje LRT mediatekos laidoje „Nebloga mama“. Kaip pavyko viską susidėlioti ir taip greitai sugrįžti į darbus?
– Prisipažinsiu, kai laukiausi, apie grįžimą tikrai negalvojau, bent jau su savo autorinėmis laidomis. Juk mažylio dar nepažinojau, nežinojau, nei koks jis bus, nei kaip mums seksis. O jei turėsiu būti greta kiekvieną sekundę? (Nusijuokia.) Drauge kurti laidą man pasiūlė kolegos. Jie patikino, kad sunkumus, jei jų bus, tikrai įveiksim kartu. Be to, mano vyras sutiko pasiimti laisvadienių ir per filmavimus pabūti su sūnum.
Taip įprastame kūrybinės grupės tvarkaraštyje tarp grimo, šviesų ir filmavimų atsirado papildoma eilutė – laikas vaikiukui. Kol mane grimuodavo ar vykdavo filmavimai, sūnų prižiūrėdavo mano vyras, o per pertraukėles atnešdavo jį man pamaitinti.
Pirmąsias laidas filmavome, kai mažyliui tebuvo trys mėnesiai, taigi pašnekovus visad įspėdavau, jog gali būti šiokių tokių netikėtumų, tačiau viskas praėjo sklandžiai. Džiaugiuosi, kad vaikelis leido visiškai įsilieti į kūrybinį darbą.
Iš tiesų dažnai diskutuojame apie tai, kad visuomenė nesupranta mamų ir nepadeda joms sugrįžti į darbo rinką. Matau ir tokių pavyzdžių, bet džiaugiuosi, kad manasis buvo visiškai kitoks – kolegos visą situaciją priėmė kaip natūralią mano dalį. Sakė, net tikėjosi, kad iššūkių bus daugiau. Likau sužavėta to, kaip viskas vyko.
– Veikiausiai ir pašnekovai į viską būtų pažvelgę supratingai, juk jie patiria tą patį.
– Aš ir jiems sakiau, kad, jei nori, gali į laidą ateiti su savo vaikais – visi esame toje pačioje baloje ir noras motinystę ar tėvystę derinti su kitomis veiklomis yra visiškai suprantamas. Nors laida vadinasi „Nebloga mama“, iš tiesų kalbamės ir su neblogais tėčiais.
Tik kitaip nei mano ankstesnėje laidoje „Pastumdom“, kurioje daugiausia kalbėjomės su mažus vaikus auginančiais tėvais, šįkart pakvietėme pasidalyti patirtimis skirtingais vaikų auginimo etapais. Kalbamės ir su tais, kurių mažyliai neseniai atšventė pirmąjį gimtadienį, ir su tais, kurių atžalos jau pradėjo studijuoti. Pavyzdžiui, menininkas Algis Kriščiūnas šešiolikmetę dukrą išleidęs mokytis į Kanadą. Kiti du jo vaikai jau suaugę, Algis turi tris anūkus. Su juo kalbėsimės ir apie tai, kaip jis jaučiasi būdamas seneliu.
Iš tiesų gyvenimas pilnas skirtingų etapų, su kiekvienu iš jų keičiasi ir motinystė, tėvystė. Kad ir kokiame etape esame, vieni kitiems galime būti labai vertingi ir vieni iš kitų galime pasimokyti. Nors atrodo, kad kiekviena patirtis yra unikali, iš tiesų visi susiduriame su panašiais dalykais. Juk ar vaikas išvyksta į Kanadą, ar pradeda lankyti darželį, tėvams tai yra atsiskyrimas, kurį visi išgyvename panašiai.
– Laidos pavadinimas „Nebloga mama“, sakyčiau, tiksliai atspindi jūsų požiūrį į motinystę. Puikiai prisimenu pavasarį jūsų pasakytus žodžius: „Norime būti tobuli tėvai, verti dešimtuko, o gal užteks aštuoneto?“
– Iš tiesų pažymiais nei savęs, nei kitų vertinti neraginu, tiesiog noriu atkreipti dėmesį į tai, kad nebūtinai turime būti tobuli – vaikams užtenka ir neblogų tėvų.
Aišku, tai nereiškia, kad visiškai nebelieka kažkur viduje graužiančio kirminėlio. Gimus sūnui jaučiu, kad pirmagimei manęs liko mažiau, bet taip pat suprantu, kad pirmaisiais gyvenimo etapais mažajam esu gyvybiškai reikalinga.
Natūralu, kad, keičiantis aplinkybėms, ypač atsiradus antram vaikeliui, šeimos dinamika keičiasi. Užtat galiu matyti, koks išskirtinai gilus ryšys atsiranda tarp dukros ir jos tėčio, kuris jai dabar yra svarbiausias žmogus. Ar man skauda širdelę, kad naktį nubudusi ji kviečia tėtį? Šiek tiek, žinoma. Tiesiog stengiuosi priimti, kad dabar mūsų šeimoje – toks etapas.
– Socialiniai tinklai išdavė, kad gimus sūnui teko ne tik jaukintis pasikeitusį gyvenimo ritmą, bet ir spręsti įvairius persikraustymo į naujus namus klausimus.
– Kai gimė vyresnė dukra, parsivežėme ją į švarius namus, tokį rožinį burbulėlį. Nors niekad nebuvau labai sterili mama, pamenu, kad tuo metu buvo ligų sezonas ir visi, kas atėjo jos aplankyti, dėvėjo apsaugines kaukes.
Sūnaus gimdyti išvykau iš vienų namų, o prasilenkdama su kraustytojais iš ligoninės parvažiavau jau į kitus. Mažylis atvyko į būstą, pilną dėžių ir besidarbuojančių statybininkų. Darbininkams turbūt ausų galiukai kaito girdint, apie ką kalbėjau su žindymo konsultante, kol jie aplink dirbo (nusijuokia). Ką padarysi – nebuvo kur dingti, tokia tuo metu buvo mano realybė.
Lyg to būtų maža, viskas, ko ėmėmės, pavykdavo tik iš antro karto. Nusipirkome sofą – brokuota, teko grąžinti. Specialistas, turėjęs pasirūpinti veja, dingo, taigi reikėjo ieškotis kito. Ir taip kiekviename žingsnyje.
Rūpesčių per akis, bet su vyru sutariame: jei tai yra didžiausios mūsų problemos – gyvename net labai gerai. Kas kad pievutė neužbaigta, juk įsikėlėme į namus, kurių labai norėjome, turime sveikus vaikus, sveikus tėvus, patys sveikata nesiskundžiame, vasarą galėjome išvykti paatostogauti prie jūros, statyti smėlio pilis... Ar tikrai turime kuo skųstis? Todėl renkamės iš visko pasijuokti ir neįsivelti į bereikalingą bumbėjimą.
Kartais galbūt verta atsitraukti ir pagalvoti, kaip tai, dėl ko dabar bambame ir išgyvename, matysime po 5 ar 10 metų. Ar ir tada tai bus rimta problema, ar liks tik smagi istorija, o gal išvis atrodys taip nereikšminga, kad to net neprisiminsime. Mano akimis, tėvystė – tai įprastų užduočių vykdymas pasunkintu lygiu. Kaip kompiuteriniame žaidime, kai pasirenki „hard“, bet bent jau žaidimas pasitaikė palyginti lengvas.
– Dar prieš kelis mėnesius sakėte, kad vėl įžengėte į žemų lūkesčių etapą, kai viskas, kas seksis geriau, nei tikitės, prilygs stebuklui. Ar realybė ir lūkesčiai labai prasilenkia?
– Dauguma dalykų vyksta kur kas geriau, nei tikėjausi. Prieš gimstant sūnui galvojome, kaip mažylį reikės pristatyti vyresnei sesei, kaip jie sugyvens. Daug apie tai skaitėme, domėjomės ir nerimavome, bet viskas praėjo kur kas sklandžiau, nei tikėjomės. Nežinau, ar suveikė specialistų patarimai, ar mūsų dukra tiesiog labai supratinga.
Jai apskritai per trumpą laiką teko daugybė pokyčių – vieną dieną gimė brolis, kitą dieną teko atsisveikinti su labai mylimu darželiu, o trečią – persikelti į naujus namus. Net ir suaugusiajam tai būtų labai nemenkas savaitgalis, tad iš vaiko laukėme didesnių audrų, o jų nebuvo – ji labai puikiai priėmė naują šeimos realybę. Kaip gali nebūti dėkingas savo vaikui ar gyvenimui, kai viskas taip einasi?
Mažylį taip pat vadinu terapiniu vaiku, kuris, kitaip nei vyresnė sesė, dar neturi nei savo nuomonės, nei norų. Apsikabini ir jis šypsosi, džiaugiasi – nuostabu!
– Grįžote ne tik į darbus – prieš keletą savaičių vėl pakvietėte jungtis prie iniciatyvos „Pastumdom“ ir vaikiškus vežimėlius stumti drauge. Ši iniciatyva jums – ne šiaip laisvalaikio veikla, tiesa?
– Tai mano širdies projektas, gimęs, kai susilaukiau dukters. Pajutusi, kad turiu resursų ne tik gauti, bet ir duoti, eidama pastumdyti vežimėlio, savo socialiniuose tinkluose parašydavau, kad, jei kas nori, galime susiskambinti. Taip instagramo skambučiais pradėjome bendrauti su nepažįstamomis moterimis iš Kupiškio, Marijampolės ir kitų šalies miestų. Mes tiesiog pasikalbėdavome apie kasdienybę ir taip drauge pasivaikščiodavome.
Kitas moteris taip pat raginau nestumdyti vežimėlio po vieną, tad sykį viena mama pasiūlė pastumdymus rengti gyvai. Iš pradžių kuklinausi – galvojau, kad niekas į juos neateis, bet atėjo! Jau pats pirmas susitikimas man tapo didele dovana – susiformavo mamų kompanija, vėliau tapusi šeimų kompanija. Tai ne šiaip mano pažįstami, tai mano širdies žmonės, su kuriais dalinamės tėvyste. Dabar jau antru jos ratu. Ir žinau, kad tokių istorijų pastumdymuose nutiko daugiau.
Vien augindama pirmagimę buvau surengusi daugiau nei 250 pastumdymų, kurie vyko ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Meksikoje, Ispanijoje, Islandijoje – visur, kur tik yra vežimėlius stumdančių lietuvių.
Jau tada galėjau įsitikinti, kokia didelė tokių susitikimų svarba – tėvų bendrystė labai padeda sunkiausiu metu. Juk kas geriau supras ir palaikys nei žmogus, kuris šalia stumia vežimėlį ir išgyvena panašias patirtis?
Šiemet pajutusi, kad ir vėl turiu resursų, sugrįžau pastumdyti vežimėlio su kitomis mamomis. Kaip ir anksčiau, visi pastumdymai yra nemokami, skirti tam, kad būtų lengviau išbūti motinystėje ar tėvystėje. Tiesa, šiemet atsirado viena naujovė – nors paprastai stumdome vežimėlius nedidelėmis grupelėmis, registruojantis atsirado galimybė paspausti varnelę SOS, skirtą žmonėms, kuriems tuo metu ypač reikia palaikymo ir bendrystės.
Nežinau, kur iniciatyva mane veda, bet gal ir nereikia – gal ne viskas turi kur nors vesti, kartais svarbiausia pati kelionė ir tarpusavio palaikymas.
– O ar spėjate pasirūpinti savimi?
– Stengiuosi. Va, kaip tik su mažuoju lankomės pas kineziterapeutę, kuri pasirūpina ne tik vaiku, bet ir mano nugara. Ar savimi didžiuojuosi, kad nepamiršau pagalvoti ir apie save? Labai! Esu įsitikinusi, kad mamos turi pasirūpinti gera savijauta. O kadangi jaučiuosi nemažai gavusi, stengiuosi bent ką nors duoti.
– Mintys sugrąžina į pokalbio pradžią – užsiminėte apie tai, kad yra motinų, kurios jaučiasi nesuprastos visuomenėje, kai kurios kalba apie sunkumus sugrįžtant į darbo rinką. Labai svarbios temos šių dienų kontekste.
– Vasarą mane kalbino apie žindymą viešoje vietoje. Paskaičiau po straipsniu buvusius komentarus ir nustebau – žmonės teiravosi, ar mamos negali vaikų pamaitinti namuose. Nejaugi jie nesusimąsto, kad kūdikėlis valgo maždaug kas pusantros valandos, vadinasi, mamos, kurioms galimybė kur nors išeiti yra be galo svarbi, praktiškai negali nutolti nuo namų.
Kai kalbame apie demografinę krizę ir galimas išeitis, pagalvoju, jog raktas – suteikti pirmakarčiams tėvams gerų patirčių. Tada ir jie nebijos turėti daugiau vaikų, ir aplinkiniai, matydami jų patirtis, galbūt tam lengviau pasiryš.
Suprantama, kad negali įdėti žmogui noro turėti vaikų, bet yra dalykų, kuriuos galime padaryti kiekvienas. Tarkim, ar aš galiu padėti mamai įkelti vežimėlį į autobusą? Galiu. Ar galiu užtarti tėtį, užėjusį į vaiko priežiūros kambarį, kai aplinkiniai pradeda piktintis, jog jam ten ne vieta? Galiu. Ar galiu paprasčiausiai nestatyti automobilio šeimos vietose prie prekybos centrų, nes tėvams reikia daugiau vietos, kad galėtų ištraukti kūdikį su visa automobilio kėdute? Galiu. Nieko sudėtingo. Visai neseniai su vaikeliu ir vazonu atsistojau į eilę prekybos centre ir žmonės mane užleido. Atrodo, smulkmena, bet kaip gera!
Apie demografinius pokyčius galėsime kalbėti, kai prisiminsime, kad vaikai ir jų tėvai yra visuomenės dalis, verta dėmesio. Tiesiog kasdienių dalykų, kurie labai prisideda prie tos geros patirties.
Pradėkime nuo savęs ir pagalvokime, kaip galime prisidėti. Ir galime galvoti labai savanaudiškai – kas mums mokės pensijas? Tie maži vaikai. Tai pasistenkime, kad jų būtų kuo daugiau.
Naujos laidos „Nebloga mama“ LRT mediatekoje – kiekvieną trečiadienį. Visas laidas rasite čia.
