Gydytoja toksikologė Gabija Laubner-Sakalauskienė tikina šiandien iš visų savo titulų ir statusų labiausiai besimėgaujanti galimybe būti mama. Motinystės kelionėje ji jaučiasi tvirtai ir tikina net nenorinti pagalvoti apie grįžimą į darbą, visgi rožinius akinius laiko giliai stalčiuje ir apie motinystės išbandymus kalba atvirai.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidoje „Pastumdom“.
– Kaip auginti vaiką esant mokslų daktare?
– Visą laiką save stabdau ir sakau – įjunk širdį ir intuiciją. Kai leidžiu sau atsipalaiduoti ir įjungti širdį, viskas pavyksta geriau. Man reikia sau priminti, kad turiu kliautis savo žiniomis.
– Kaip ruošėtės Vincento atėjimui? Ar atsitraukėte nuo mokslo?
– Viskas sukrito į vieną krūvą, taip būna. Vasario mėnesį sužinojome, kad laukiamės Vincento, sausio gale, žinojau, kad turiu apsiginti disertaciją. Ją apsigyniau likus pusantro mėnesio iki Vincento gimimo. Tuo pat metu kraustėmės į kitą būstą.
Tikrai nesėdėjau apsidėliojusi knygomis, buvo kitų reikalų. Kadangi mano sūnus dieną miega tik ant rankų, tai turiu laiko pasiskaityti, tačiau kad ir kiek knygų perskaitysi, daug kas keliauja per petį. Dabar knygose ieškau patvirtinimų ir paneigimų.
Dabar labai mėgaujuosi visomis akimirkomis, visiškai nepasiilgau darbo, net galvoju – kaip reikės į jį grįžti.
Manau, kad skaityti knygas iki vaiko atsiradimo reiškia tą patį, ką reiškia aiškinti besilaukiančiai moteriai, kaip bus po gimdymo (...). Turėjau tik žindymo konsultaciją, su žindymų sunkiai sekėsi ir vėliau, kadangi man 45-eri metai. Pieno baras kūrėsi sunkiai, buvo ašarų ir liūdesio, nusivylimo, bet kai atsipalaidavau, atsirado ir pieno.
– Kaip tu jaučiatės motinystėje – ar norite turėti ranka pasiekiamą miestą, ar džiaugiatės atsitraukimu nuo jo?
– Tik atsiradus vaikui gali pasakyti. Galime planuoti visaip, bet taip nebūtinai nutiks. Vincentas yra be galo jautrus, kartais mano vyrui Arūnui užtenka atidaryti šaldytuvo duris ir jis jau prabunda. Dabar džiaugiuosi, kad esu ne mieste, tikriausiai Bernardinų sode visus tildyčiau.
Jei Vincentas būtų kitoks, gal sakyčiau, kad smagu būti mieste, išeiti su kitomis mamytėmis pasivaikščioti, atsigerti kavos. Viskas priklauso nuo vaiko.
– Kas lėmė jūsų apsisprendimą susilaukti vaiko?
– Aš vaikų norėjau ir anksčiau, bet ne visada viskas būna taip, kaip norime. Jis yra labai lauktas, kartais atrodo, kad jo laukiau iki išprotėjimo. Arūnas kartais sako, kad pasidariau mažybinių žodžių enciklopedija.
Mes tikrai pykstamės, pasikeikiame, bet tai, kad sugebame po to ramiai pasikalbėti, paverkti kartu, yra svarbiau.
Nežinau, kaip būtų, jei man būtų 25 metai, atsitiko, kaip atsitiko. Aišku, dabar, kai atsirado bemiegės naktys, tikrai pagalvoju, kad vaikus lengviau auginti, kai tau yra 20-imt, nei 40-imt.
Tačiau iš kitos pusės, branda yra labai gražus dalykas. Mes tikrai pykstamės, pasikeikiame, bet tai, kad sugebame po to ramiai pasikalbėti, paverkti kartu, yra svarbiau. Dabar labai mėgaujuosi visomis akimirkomis, visiškai nepasiilgau darbo, net galvoju – kaip reikės į jį grįžti.
– Ką pastebėjote per pirmuosius keturis vaiko auginimo mėnesius?
– Pastebėjau, kad esame skirtingose stovyklose – tėvai ir vaikai. Mums atrodo, kad mums reikia būti idealiais tėvais, tačiau iš vaiko perspektyvos – jie nenori įsitempusios mamos ar įsitempusio tėčio, jiems nėra skirtumo, jiems svarbu, kad juos laikome, apsikabiname ir nusišypsome.
– Ar visuomenės požiūris į jus, kai tapote mama, pasikeitė?
– Nesitikėjau, bet požiūris skiriasi. Vienu metu net patyriau šoką. Praėjus mėnesiui po Vincento gynimo gavau laišką iš Vilniaus universiteto, kad yra sustabdytas mano papildomas draudimas. VU savo darbuotojus draudžia papildomu sveikatos draudimu, aš esu pasinaudojusi tomis paslaugomis. Gavau laišką, kad, pasikeitus sąlygoms, sutartis nutraukiama. Buvo keista.
Kitas momentas, kreipėmės į banką dėl paskolos peržiūrėjimo. Mano pajamos buvo pasikeitusios, „Sodra“ man taiko lubas, todėl bankas atsakė, kad negali mums padėti, nes jie vertina mano dabartinį etapą.
Suprantu, kad yra tam tikros taisyklės, bet labai norėtųsi, kad jos būtų peržiūrimos. Mamos neišeina iš darbo rinkos, jos nesislepia, nieko nepavogė ir tikisi dirbti bei uždirbti ateityje.
– Ar prieš tapdama mama, nejautėte, kad motinystė dažnai piešiama tik rožinėmis spalvomis?
– Galiu vertinti tik per save. Man atrodydavo: „Mamyte, ko tu čia negali padaryti.“ Jei verkia, tai verkia, jei reikia, tai palik auklei. Dabar suprantu, apie ką čia kalba. Aš net sesei esu pasakiusi – aš taip nesu pratusi gyventi. Dabar jos labai noriu atsiprašyti, neįmanoma suprasti, kai pats tame negyveni.
– Kaip jautėtės, kai pamatėte dvi juosteles?
– Kadangi abu labai to laukėme ir žinojome, kad tai gali nutikt, per savo nėštumą niekada dviejų juostelių nemačiau. Kaip mokslininkė, iškart pasidariau kraujo tyrimą. Žiūrėjome į rezultatus ir verkėme.
Kiekvieną savaitę braukėme kalendoriuje. Kai suėjo 30 savaičių, tikrai atsipalaidavome. Mes naujiena nesidalinome, man tai buvo labai asmeniška ir labai mano. Aišku, gatvėje mane matė, kaip ir darbe, bet eiti kažkur ir pasisakyti viešai tikrai nenorėjau.
Parengė Emilija Balcerytė
