Lukiškių aikštės pašonėje esantį namą su bokšteliu vyresni vilniečiai tebevadina Mokslininkų namu. Praėjusio amžiaus viduryje pastatytas daugiabutis buvo skirtas akademiniam elitui ir laikomas socialistinio realizmo architektūros pavyzdžiu. Mintis, kad jaunos šeimos įsigyto buto interjeras turėtų sietis su pastato architektūra, tačiau iš šių dienų perspektyvos, architektui Petrui Sakalauskui ir interjero dizainerei Jurgitai Mockaitytei parodė stilistinę projekto kryptį – kurti praėjusio amžiaus vidurio interjero improvizaciją.
Statant mokslo ir kultūros elitui skirtą daugiabutį, buvo numatyti beveik 200 kv. m siekiantys apartamentai, į kuriuos galima patekti iš dviejų laiptinių – paradinės ir ūkinės. Vėliau originali planinė struktūra kito – kai kurie apartamentai padalinti į mažesnius butus. Architektas P. Sakalauskas pasakoja, kad šis butas kažkuriuo metu taip pat neišvengė pertvarkos: buvęs plotas sumažintas iki 125 kv. m, iš dviejų įėjimų liko tik vienas, per buvusią ūkinę laiptinę.
Erdves koregavo baldais
Rastas planas nedaug kito ir pritaikant butą naujų šeimininkų – keturių asmenų šeimos – gyvenimui. „Planas iš dalies liko originalus. Išgriovėme tik vieną atitvarą ir apjungėme dvi mažas patalpas – buvusį tarnaitės kambariuką ir virtuvėlę. Vietoje jų atsirado virtuvė ir prieškambaris. Vaikų erdvė, pagrindinis miegamasis, gyvenamasis kambarys liko savo vietose. Daugiau nieko negriovėm, tik pritaikėm kambarių funkciją pagal būsimų gyventojų poreikius“, – pasakoja architektas.
Prieškambario zonoje, buvusiame sandėliuke, įrengta ūkinė patalpa – skalbykla. Prieškambario spinta sudaro bendrą tūrį su virtuvės baldu. Lubų nesiekiantys baldai atitveria erdvę, tačiau visiškai jos neblokuoja. Abipus šio baldinio tūrio suformuoti praėjimai, vedantys į virtuvę ir gyvenamąją zoną.
Virtuvės lubas interjero kūrėjai nusprendė šiek tiek pažeminti, kai ieškojo būdų, kaip panaikinti tarp gyvenamosios ir ūkinės zonos buvusį lubų peraukštėjimą ir išlaikyti svetainės lubų lipdinius.
Naujos durys – senųjų kopija
Tarp virtuvės ir gyvenamosios zonos suformuotas TV baldas, atskiria erdves ir pridengia buitinę dalį. Architektas sako, kad jo poziciją padiktavo sofos padėtis – taip ją pastačius, kambaryje lieka daugiausia erdvės.
Sofa komponuojama palei sieną dengiantį apdailos skydą. P. Sakalauskas sako, kad pusę sienos aukščio dengiantis medinis skydas suskaido aukštą patalpą, įrėmina poilsio zoną ir vizualiai apjungia baldinę kompoziciją. „Taip sukūrėme foną sofai. Be to, sienelė perauga į paveikslų lentynėlę“, – sako architektas.
Korpusiniai gyvenamosios patalpos baldai pakelti nuo žemės, tarsi pakibę ore. „Jei baldus įmanoma kabinti, reikia kabinti. Taip matome visą grindų plotą ir erdvė atrodo didesnė. Be to, pakelti baldai supaprastina namų priežiūrą“, – pataria P. Sakalauskas.
Vizualus gyvenamojo kambario centras – valgomojo stalas, stovintis priešais stiklines dvivėres duris, pagamintas pagal originalų senųjų durų modelį. Šios durys veda į pagrindinį miegamąjį, kurį nuo svetainės pridengia už lovos įrengtos drabužinės siena. Kambario erdvę gražiai išpildo po langu įkomponuotas stalas, galintis atlikti tiek kosmetinio stalelio, tiek darbo stalo funkcijas.
Antrosios svetainės durys išveda į nedidelį koridorių, kuris apjungia vaikų ir du vonios kambarius. Didysis vonios kambarys skirtas ilgesniems higienos ritualams. Sienų ir lubų apdailai interjero autoriai parinko kuriamą stilistiką atitinkančias baltas plyteles, kurias pagyvina geometrinis piešinys: „Galvodami apie praėjusio amžiaus vidurio architektūros koncepciją, pasirinkome tradicines baltas plyteles. Norėjosi kažkokio įdomesnio akcento, todėl panaudojom tų pačių plytelių dekorą.“ Kitas, burgundiškos spalvos vonios kambarys, su dušu ir praustuvu, skirtas greitesnei kasdienei rutinai.
Stilistiškai svarbios detalės
Korpusiniai namų baldai pagaminti iš natūralios ąžuolo lukšto faneros. P. Sakalausko teigimu, natūralaus medžio tekstūra atitinka kuriamą buto charakterį, kurio nepavyktų išgauti su laminuota plokšte.
Tamsaus medžio tonai dominuoja ir kontrastuoja su baltomis sienomis. Architektas sako, kad šviesūs tonai suteikia daugiau galimybių „pažaisti“ su dirbtiniu apšvietimu: „Pasirinkę tinkamą apšvietimo spalvą ir šviestuvus šviesiame fone galime lengviau sukurti jaukią atmosferą nei esant įvairiems atspalviams. Atspalviai kitaip atspindi šviesą ir formuoja kitokią nuotaiką. Todėl reikia labai žiūrėti, ką norime jais pasiekti, ar gyvenant jie neerzins.“
Istorinį buto charakterį išlaiko restauruoti sienų ir lubų lipdiniai, šviestuvų lubų rozetės, pritaikyti stilistiškai tinkami elektros jungikliai. Stilistinę interjero idėją atitinka klasikinis prastą grindų dangą pakeitusio parketo raštas. Interjero charakterį papildo tapytojos Kunigundos Dineikaitės ir grafikės Ievos Mekšrūnaitės darbai.
„Pagrindinė interjero idėja buvo išlaikyti namo istorinę nuotaiką. Kad patekęs į butą jaustum, jog interjeras yra tame pačiame kontekste su namo architektūra. Mano nuomone, mums sąlyginai pavyko pagauti tą momentą“, – rezultatą įvertina architektas P. Sakalauskas.
