Jautrumas, scenos baimė ir vidinis kritikas – dalykai, su kuriais atlikėja Karina Krysko sako kovojusi ne vienerius metus. Ji atvirai pasakoja apie vaikystės jautrumą, kelią į sceną, kūrybinį perdegimą ir santykį su savimi, kuris keitėsi bėgant laikui.
– Ar meno taisyklės kartais galioja ir realiame gyvenime?
– Taip. Šokis, judesys mano gyvenime yra nuo labai anksti, man atrodo, kad iš visų meno šakų šokis yra labiausiai mano. Kai buvau maža, buvau labai jautri, baikšti, nuo kiekvieno garselio galėdavau apsiverkti. Tėvai draugaudavo su viena šeima, vyras toje šeimoje kalbėdavo labai garsiai, aš susijaudindavau ir apsiverkdavau – gėdijausi to jautrumo ir ieškojau, kaip jo atsikratyti. Čia atsirado menai, mano tėtis buvo savamokslis muzikantas, kartodavau jo melodijas, klausydavausi, kaip jis groja pianinu.
Tačiau prieš muziką atsirado šokis. Mano tėtis labai norėjo, kad eičiau į muzikinę klasę. Atsimenu, kad pirmoje klasėje mokytoja prieidavo prie kiekvieno vaiko ir sudainuodavo melodiją, kuria reikėdavo atkartoti. Aš padainavau visai kitą melodiją ir ji pasakė, kad neturiu klausos. Čia išsiskyrė mano kelias su muzika.
– Ar tu dabar galėtum kam nors pasakyti, kad jis neturi klausos?
– Tu niekuomet nežinai, kas gali atsirasti vaiko viduje, todėl vaikui bandyti įdiegti tokias frazes yra tikrai negerai. Kai kurie vaikai gal ir nesureaguoja, tačiau kai kurie gali tai atsiminti visą gyvenimą.
– Kuri meno šaka tau yra artimiausia dabar? Kur geriausiai save išreiški?
– Dabar viskas yra paprasčiau, dabar galiu save išreikšti ir per choreografiją spektaklyje, ir per atlikimą su grupe ant scenos.
– Kaip gyvenime tu panaudoji savo jautrumą?
– Panaudoju jį dirbdama su savimi, dirbdama su savo baimėmis. Anksčiau turėjau didelę scenos baimę, atrodydavau labai kvaila ir sau, ir kitiems, viskas manyje užsirakindavo, kai tik turėdavau imti mikrofoną į rankas. Anksčiau save labai skalpuodavau, vidinis kritikas neužtildavo.
– Ar kada nors pagavai save ties perdegimo riba?
– Tikrai taip yra buvę ir ne vieną kartą, bet tai pajausti yra labai sunku. Visai neseniai išgyvenau sudėtingus metus, dažniausiai mano gyvenime darbingiausias būna gruodžio mėnuo. Tą mėnesį vyko labai daug įdomių, sunkių, bet ir man patinkančių darbų – areniniai koncertai, repeticijos, spektakliai. Neturėjau nė vienos laisvos dienos. Kai yra toks tempas, kiekvieną dieną patiri stresą, nemiegi, nevalgai, nepailsi – laukiau, kuo tai baigsis.
Aš kalbėjausi su savimi, klausiau, ar ištempsiu. Viskas ėjosi neblogai, buvau tikras kareivis. Galvojau – kiek manęs dar liks. Manęs užteko iki gruodžio 31 dienos, nors jau 30 dieną pradėjau lengvai sirgti. Po viso to maratono dėkojau sau ir savo kūnui, kad tiek atlaikiau, bet taip būna ne kiekvieną kartą. Po tų metų pagalvojau – viskas, reikia pradėti save tausoti ir mylėti.
– Ar balanso savo gyvenime ieškai dėl to, kad matei balansą savo šeimoje?
– Sakoma, kad mergaitės daug dalykų perima iš savo tėčio. Iš tikrųjų, mano tėtis buvo labai ramus, filosofiškas, jis net bardavo mane ramiu tonu. Gal tik vieną kartą esu gavusi nuo tėčio pylos ir man to užteko. Gal kai kurie dalykai yra paveldimi, nors dabar žiūriu į savo vaiką ir galvoju – na, gal dar pasirodys.
– Kas turėtų būti būdinga žmogui, su kuriuo galėtum jausti gyvenimo balansą?
– Sunku pasakyti, su vienais žmonėmis gali tylėti ir nejausti diskomforto, o su kitais – negali. Kodėl? Turbūt nesutampa mūsų auros ir vibracijos.
– Kuo tave patraukė Jeronimas?
– Viena vertus, mes esame labai panašūs, bet, kita vertus, esame labai skirtingi – tikriausiai tai mus ir patraukė. Jis yra ekstravertiškas, aš esu ramesnė, jis yra energingesnis, kaip vyras, o aš kaip moteris – mėgstu daryti dalykus iš lėto. Kartais jis mane pastumia ten, kur reikia, bet niekada ne per stipriai, nes aš pati turiu nuspręsti, ko man reikia. Tačiau ši dinamika vystosi natūraliai.
Man žmonėse patinka optimizmas, man tas patinka ir jame. Sunku žodžiais paaiškinti, kad mus jungia, mes paprasčiausiai suprantame vienas kitą, galime užbaigti vienas kito sakinius. Iš tokių atvejų mes juokiamės.
– Ar tau tenka kada nors užsidėti kaukę?
– Galbūt mano šypsena gali būti mano kaukė, kartais man pačiai ji padeda sunkiose situacijose, man pačiai pasidaro lengviau. Kai aš nusišypsau, nebe taip bijau.
– Ar kada nors išgyvenai etapą, kai nepadėjo net tavo šypsena?
– Yra buvę tokių dalykų. Be abejo, tokiomis akimirkomis padeda artimi žmonės, tačiau tau niekas nepadės, jei nesusitvarkysi pats su savimi. Kartais turi leisti sau jausti – verkti, liūdėti. Anksčiau man būdavo gėda dėl to, stengiausi valdyti save, galvojau, kad kažkas yra negerai. Po vaiko gimimo leidau sau jausti ir būti tokia, kokia noriu.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše:
