„Prabanga ir privilegija nežinoti, ką reiškia negalėti apsirengti to, ką nori“, – sako Aistė Simėnaitė. Aistė žino, ką reiškia nuėjus į parduotuvę netilpti net į didžiausio dydžio drabužius, maitintis po šaukštelį kūdikių tyrelėmis po skrandžio mažinimo operacijos ir gydytis valgymo sutrikimus Psichikos sveikatos centre. LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“, moteris sako supratusi, kad atsakymai, kaip susigyventi su savo kūnu ir išmokti jį puoselėti slypi kitur, todėl savo patirtis sudėjo į knygą „Svoriomanija. Kelionė iki 100 kg ir atgal“.
– Kada tau pradėjo trukdyti tavo pačios svoris?
– Iš pradžių, kai esi vaikas, nelabai supranti, kad svoris gali trukdyti. Tu lakstai po kiemą kaip ir visi kiti normalūs vaikai. Pirmasis mano susidūrimas buvo pamačius išryškintas šeimos nuotraukas. Vėliau, kalbėdama su storais žmonėmis, supratau, kad visi turi tą pirmą nuotrauką, kuri atnešė suvokimą. Žiūrėdamas į veidrodį nebūtinai supranti, ar keičiasi tavo svoris.
Žiūriu į nuotrauką, kurioje pozuoju su atskiru maudymosi kostiumėliu ir negaliu patikėti, kad visi mane tokią mato, – buvau 11 metų.
– Kokiame fone tuo metu gyvenai?
– Manau, kad ne aš viena atsimenu tuos laukinius 2000-uosius metus, tada keikiausi ir dabar keikiuosi, nes į madą grįžta žemo liemens džinsai, nesuprantu, kodėl. Tai buvo siaubingas laikas moterų ir vyrų kūno vaizdui. Turėjome žemo juosmens džinsus, visi žurnalai buvo numarginti modelių itin plokščiais pilvais (...). Gyvenome laikais, kai vidutinio kūno sudėjimas buvo laikomas problema, iki dabar turime tą „prieš“ ir „po“ lyginimą, lyg yra geras ir blogas kūnas.
– Kaip tu jauteisi pamačiusi savo nuotrauką? Kas vyko tavo galvoje?
– Vėliau tai išsivystė į foninį garsą galvoje, kuris sako kažką apie kilogramus, riebalus, angliavandenius ir centimetrus. Tai labiausiai išryškėjo paauglystėje, tai natūralu, pradedi lygintis su kitais, pradedi žiūrėti į vaikinus, jie pradeda žiūrėti į tave, pradedi klausti, kodėl į tavo drauges jie žiūri kitaip. Dabar, žiūrėdama į nuotraukas, galvoju, kad buvau vidutinio sudėjimo, tačiau tuo metu jaučiausi karikatūrinio sudėjimo – nueidavau į drabužių parduotuvę ir nerasdavau sau tinkamų drabužių, nerasdavau dydžių.
Siaubas suvokti, kad drabužių parduotuvėse nėra tau tinkamų drabužių. Tai yra sudėtinga patirtis, nes tuo metu supratau, kad esu išstumta iš visuomenės (...). Dėvėjau drabužius, kurie mane fiziškai žalodavo – jei džinsai užsisegdavo, galimai prisisegdavau pilvo odą, vasarą iš karščio prisitrindavau šlaunis, apie liemenėlės paieškas – sunku kalbėti, tekdavo turguje ieškoti „palapinių“.
– Koks buvo tavo santykis su maistu?
– Nenoriu kaltinti išorės, bet prie to tikrai prisidėjo žurnalai, kuriuose vienas straipsnis būdavo apie meilę sau, o kitas – kaip numesti svorio. Man visuomet atrodė, kad nevalgyti yra gerai, tai yra bendroji tiesa, o valgyti – nebent sveiką maistą. Visuomenėje turime įsišaknijusį nusistatymą, kas yra gerasis maistas, o kas yra blogasis maistas. Dabar jau matau tas raudonas vėliavas, bet ne tuo metu (...). Aš norėdavau išvengti žmonių vertinimo, kad esu stora, nes daug valgau, todėl nenorėdavau jiems duoti to šanso spręsti.
Aš laikiau save sąmoninga, galvojau, kad jei nenoriu versti savęs išsivemti – tai dar nėra valgymo sutrikimas. Tik vėliau sužinojau, kad egzistuoja persivalgymo sutrikimas, kurį aš turėjau. Savo knygoje kalbinau psichiatrę, kuriai buvo akivaizdu ir baisu, kad man niekuomet neatėjo mintis, kad turiu sutrikimą, kai valgydavau tokiais kiekiais, kad apsivemdavau.
– Kaip pasikeitė tavo įpročiai po skrandžio mažinimo operacijos?
– Po operacijos pirma gėriau tik vandenį, vėliau perėjau prie tyrelių, dar vėliau prie vaisių, daržovių, mėsos. Žmonės sunkiai suvokia, kaip tai veikia, tai veikia paprastai – tau daugiau netelpa į skrandį. Man su demonais nereikėjo tvarkytis, nes prieš juos atsistoja skausmas, bandant suvalgyti daugiau – pradeda skaudėti (...). Per pirmuosius keletą mėnesių svoris krito žaibiškai, iš viso numečiau apie 40 kilogramų.
Negalėjau patikėti, kad drabužiai man tapo per dideli, tame labai daug gero jausmo. Natūraliai svoris vėliau stabilizuojasi ir vėl pradeda augti. Tu nepastebi, kai pasieki 100 kilogramų, bijai, kad nepastebėsi dar kartą, todėl nori nebekartoti savo klaidų, atsiranda baimės (...). Pradėjau rašyti knygą, turėjau sukaupusi labai daug informacijos ir tada atsigręžiau į save – aš valgau per mažai, bijau nutukti (...). Mano kūno svoris buvo normalus, bet aš buvau nusibadavusi – tai išgirdau Vasaros gatvėje.
– Kaip atrodė tavo gydymas?
– Iš ten išsinešiau labai svarbią žinutę – valgyti nereiškia storėti. Toje bendruomenėje ne tik eidavome į užsiėmimus, bet pratęsdavome tai palatose. Ten valgiau penkis kartus per dieną, bet išvažiavau lengvesnė nei atvažiavau.
Viso pokalbio klausykite čia:
